Kelionė į mamos kambarį ir iš jo

 

Dar gyvename „Kino pavasario“ įspūdžiais. Vienas iš įdomiausių matytų filmų – du prizus 66-ajame San Sebastiano kino festivalyje ir 2019 m. ASECAN premiją už geriausią filmą pelnęs jaunos ispanų režisierės Celios Rico Clavellino filmas „Kelionė į mamos kambarį“ (2018). Tai pirmas ilgametražis šios režisierės filmas, kuriame, kaip ir anksčiau sukurtame trumpametražiame „Luisos namuose nėra“ (2012), nagrinėjamos tapatybės paieškų, meilės ir atsakomybės temos. „Kelionė į mamos kambarį“ – jautri istorija, kalbanti apie universalius, prigimtinius dalykus, kai mirus vyrui ir tėvui persvarstomas gyvenimas ir jo perspektyvos. Ji itin aktuali pasaulyje, kur laikas sureikšminamas. Filme laikas neegzistuoja, o veiksmo dinamika pakeičiama vidine dinamika.

 

Kinas kaip apmąstymas

 

„Paprasta istorija, kurią nepaprasta papasakoti“, – taip filmą apibūdina dukters vaidmenį atliekanti aktorė Anna Castillo. Motiniška ir moteriška tapatybės dalis, pasak Clavellino, – tarsi du vaidmenys: „Norėjau lyg pro rakto skylutę pažvelgti į mamą, parodyti ne tik kokia mama, bet ir kokia moteris ji yra.“ Dukterį Leonorą kamuoja baimės ir atsakomybės jausmas, nenoras įskaudinti mamą ir kartu nenumaldomas poreikis išeiti iš namų ir atsiriboti. Filme vaizduojama, kas nutinka, kai nelieka erdvės saviugdai, savęs pažinimui ir pašaukimo paieškoms. Šio filmo idėja gimė iš pačios režisierės nuogąstavimų ir poreikio surasti atsakymus į rūpėjusius ir rūpimus klausimus, vienas iš jų –

 

Kas yra motinystė?

 

Šis klausimas režisierę domina iš savo, kaip dukters ir kaip būsimos motinos, perspektyvos. „Būdama su šeima, pasiilgstu vienatvės, o būdama toli pasijuntu kalta, kad neskiriu laiko tėvams. Tačiau jie visada man jo atranda. Neįmanoma atsakyti tuo pačiu ir iš tiesų galbūt net nereikia, – sako ji. – Kartais atrodo, tarsi norėčiau atgauti tai, ko nebeįmanoma susigrąžinti, – tėvų apsaugą. Imu savęs klausinėti, kas nutiks, kai jų pasigesi, nes nors tėvų nėra tavo kasdieniame gyvenime, jautiesi saugus vien dėl to, kad jie gyvi. O kur nukreipsi šią meilę, kai jų nebebus? Jaučiuosi priėjusi ribą tarp buvimo dukterimi ir tapimo mama. Ši padėtis verčia atsigręžti į save kaip dukterį, kartu užduodant klausimą, kas yra mama ir kas už to slypi, kuo nustojame būti ir ko atsižadame, tapdamos mamomis, ar galime grįžti į senąjį būvį.“

 

Mesa camilla

 

Tai ilga sunkia staltiese uždengtas aukštas stalas su nedidele krosnele kojoms sušilti. Tokie stalai plačiai naudoti XX a. antroje pusėje, tačiau, kaip teigia režisierė, Andalūzijos regione aptinkami ir dabar. Mesa camilla filme pasitelkiama kaip metafora ir simbolis. Castillo teigia, kad šis stalas – „tai dar vienas veikėjas, kuris simbolizuoja motiną ir dukterį supančią šilumą, saugumą ir komfortą“. Tai centrinis uždaros namų erdvės objektas. Ašis, apie kurią ištisus metus sukasi veikėjų gyvenimas: prie jo valgo, užsnūsta žiūrėdamos serialus per televizorių, per Naujuosius skuba suvalgyti tradicines 12 vynuogių mušant dvyliktą. Filmo pabaigoje Estrela pakeičia šį stalą nauju.

 

Aktorės – personažų priešingybės

 

Clavellino pasirodė įdomu, kaip aktorė Anna Castillo perteiks savo priešingybę – drovią, skausmo ir baimės užguitą merginą. Nors apie tėvą tiesiogiai vengiama kalbėti, jo buvimas nuolat juntamas. Jis tarsi nematomas veikėjas, atgyjantis abiejų moterų mintyse, kai iš viršutinės spintos lentynos nukrinta sunkūs vyriški batai ar telekomunikacijos bendrovė teiraujasi abonento. Įdomu, kad motinos vaidmenį atliekanti aktorė Lola Dueñas iš pradžių atsisakė vaidinti filme, nes nėra mama. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai „tradicinis“ motinos, tapatinamos su namais, namų šeimininkės įvaizdis. Šios veikėjos visai nematome už namų ribų. Porą mėnesių prieš filmavimą Dueñas persikėlė į Konstantiną – gimtąjį režisierės miestelį Sevilijos provincijoje, – kur režisierės mama Gloria mokė ją siuvimo subtilybių. Clavellino siekė suteikti kilnumo siuvėjos profesijai.

 

Filmas kurtas provincijos miestelyje

 

Režisierei buvo be galo svarbu, kad filmas būtų kuriamas jos gimtajame miestelyje: „Tik įsivaizduokite, kaip turėjau ginti apsisprendimą visą komandą perkelti į savo gimtąjį kraštą, kai beveik nieko nefilmavome lauke. „Kam čia atvažiavome?“ – kai kurie klausė. Vėliau suprato. Be to, kad norėjau, jog Lola Dueñas išmoktų siūti iš mano mamos, ateitų į mano namus ir dirbtų jos dirbtuvėse, taip pat troškau, kad visi kartu susėstume prie mesa camilla. Juk beveik niekas iš komandos nenutuokė, kas tai yra. [...] Čia žmonės tau malonūs, rūpestingi, dėmesingi, bet ateina laikas, kai visa tai ima slėgti. [...] Scenarijų skaitydavome susėdę aplink mesa camilla ir valgydami mano mamos ir tetos pagamintus saldėsius.“

 

Ambivalentiška namų erdvė

 

atrodo sustingusi laike, tarytum laikas ten nebėgtų. Namų konceptui Clavellino suteikia dvejopą dimensiją: namai – tai komforto zona ir kartu klaustrofobiška erdvė. Iš vienos pusės, namai – jauki, saugi, intymi zona. Tačiau, režisierės manymu, namų erdvė, jei laiku jos nepalieki ar visai neišeini, gali virsti kalėjimu: „Šiluma masina, bet jei jos per daug, ji gali deginti. O šaltis (t. y. kelionė į Londoną, namų netektis) iš pradžių gali atrodyti atgrasus, bet galiausiai jis užgrūdina. Tuomet šaltis virsta šiluma, o šiluma – šalčiu.“ Ankštumas ir uždarumas reiškia ne tik fizinės, bet ir simbolinės, socialinės, asmeninės erdvės trūkumą. Jis ypač stiprus filmo pradžioje, kai tvyro įtampa ir negali atsikratyti jausmo, kad staiga kažkas turi prasiveržti, išsilieti, pasikeisti. Mandagūs, bet lakoniški pokalbiai slepia užgniaužtą skausmą ir neišsikalbėjimą. Namų sienos neleidžia keisti motinos ir dukters santykių, paremtų priklausomybe ir atsakomybe už kitą. Erdvė tarsi padalijama į fragmentus. Atrodo, kad scenos kartojasi tarsi rimas. Kadrai vienodi, o keičiasi tik tai, ką jaučia veikėjos. Namų erdvė – tarsi veidrodis, kuriame du pusrutuliai – motinos ir dukters – atspindi vienas kitą. Išvykus dukteriai, dėmesio centre atsiduria Estrela. Tuomet ji įsisąmonina ir priima savo pačios gyvenimą, savo tapatybę ir namų erdvę. Vaizdą matome iš kito požiūrio taško – nebe iš dukters, bet iš mamos kambario.

 

Subtiliai apie virtualiuosius ryšius

 

Netekusi tėvo ir išsiskyrusi su vaikinu Leonora žvelgia į pasaulį per Londone gyvenančios draugės feisbuko paskyrą. Tačiau „…socialiniai tinklai – spindinti vitrina, kurioje matome, kaip gerai sekasi kitiems ir kokie jie laimingi gyvendami toli nuo namų, bet vėliau pasirodo, kad ne viskas taip gražu, kaip virtualiajame pasaulyje“, – viename interviu teigia režisierė. Filme labai svarbus objektas – išmanusis telefonas. Telefonas yra tarsi jungtis tarp praeities, dabarties ir ateities, tarp veikėjų, kurie dingsta. Tėvo telefonas primena jį ir kartu padeda palaikyti ryšį su dukterimi. Clavellino pripažįsta, kad pasakoti per mobilųjį telefoną vizualiniu požiūriu buvo kiek rizikinga. Mobilieji telefonai sukuria iliuziją, kad esame šalia kito žmogaus: tai „virtuali esybė“, pakeičianti žmogų. Tačiau, cituojant kūrėją, „Estrelai ši virtuali galimybė priartėti prie dukters suteikia momentinės laimės“. Išmanusis telefonas atveria socializacijos erdvę, kuri Estrelai nepažini. Paprastai nemokėjimas kelia šypseną, tačiau Clavellino geba šiltai ir švelniai pasijuokti iš savo veikėjų: „Rašydama komiškas scenas – tokias, kai Estrela fotografuojasi ar imituoja vyrišką balsą, kad apgautų telekomunikacijų bendrovę, – nesiekiau pašiepti, teisti, perteikti ironijos, sarkazmo ar nusistatymo. Atvirkščiai, šiomis scenomis norėjau sukelti meilią šypseną, nes viskas, ko imasi motina, visa tai, kas mums kelia šypseną ją stebint, yra meilės gestai.“

 

Gedulo pabaiga

 

Filme įvyksta reali ir emocinė kelionė – ne tik fizinis vietos pakeitimas, bet ir vidinis perspektyvos poslinkis. Filmo erdvės „apgyvendinamos ir išgyvendinamos“. Režisierė teigia, kad namai yra tarsi tuščias lizdas, tuštuma, kuri lieka dukteriai išvykus. Netikėtas siuvimo mašinos gedimas priverčia Estrelą kreiptis pagalbos. Kai ji imasi siūti kostiumus šokių konkursui, miestelio gyvenimas „patenka“ į namus, kartu užpildydamas Estrelos tuštumą. Skausmas dėl tėvo ir vyro yra nutylimas iki scenos, kai Leonora dainuoja ir groja akordeonu. Tai filmo šerdis, emocinio katarsio momentas. Apglėbdama akordeoną – tai, kas liko tėvo, – Leonora atsisveikina su tėvu. Motina stebi dukterį iš tarpdurio ir užleidžia jai erdvę, kad pabaigtų groti. Džiugu, kad režisierė nebaigia filmo banalia meilės istorija. Estrela susitaiko su mintimi, kad vyro nebėra, padovanodama mirusio vyro marškinius ir pakeisdama senus daiktus naujais.

  

 

Režisierės ir aktorių mintys verstos iš: https://cineuropa.org/es/interview/360908/; https://www.youtube.com/watch?v=5deAUtOQCKQ; https://www.youtube.com/watch?v=t-LQGV_uXa4&t=152s