Ir vertimas, ir rašymas yra istorijų pasakojimas

 

Su šių metų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Vaikų literatūros premijos laureate KAZIMIERA KAZIJEVAITE-ASTRATOVIENE kalbasi Irena Aleksaitė

 

– Išėjo dvi tavo originalios knygos – 2016 m. suaugusiesiems „Septynios kartos“, apdovanota Kazimiero Barėno premija jaunam autoriui už išleistą gerai vertinamą prozos knygą, ir pernai vaikams „Mano sesė ir aš“, apdovanota Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Vaikų literatūros premija. Dvi knygos – dvi premijos. Kaip jautiesi – geniali rašytoja, netyčia pataikiusi ar dar kaip nors?

– Nėra lengva įvardyti, ką man tai reiškia. Tas pripažinimas tuo pat metu ir džiugina, ir šiek tiek gąsdina. Kai „Septynios kartos“ buvo įvertintos Kazimiero Barėno premija, maniau, kad tai atsitiktinumas. Maža ką, visko nutinka. Neteikiau tam didelės reikšmės. Na, o po Vaikų literatūros premijos gal ir susimąsčiau, pradėjau kiek rimčiau žiūrėti į savo rašymą. Rimčiau, bet nepernelyg rimtai. Rašymas man – labiau žaidimas, o ne darbas. Noriu, kad taip ir liktų. Jei pernelyg sureikšminsiu apdovanojimus, tapsiu priklausoma nuo skaitytojų ar kritikų nuomonės ir taip sugadinsiu sau visą rašymo malonumą. O šito tai jau nė už ką nenorėčiau.

– Rolandas Kazlas viename interviu sakė: „Bet viskas juk praeina. [...] Tai natūralu. Matyt, kiekvienam yra skirtas savas aktyvumo laikas, užtaisas, pripažinimo akimirkos, gabalėlis torto.“ Ar labai jausiesi nusivylusi, jei negausi trečio torto gabalėlio?

– Tortas – puikus dalykas. Bet visi žinom, kas būna, kai jo persivalgom. Aš visada linkusi smaližiauti saikingai. O jei rimtai, tai Rolando Kazlo citatoje jau ir atsakyta į šį klausimą. Viskas juk praeina. Nusivylimas arba pergalės džiaugsmas – irgi. Nors būtų labai keista nusivilti, jei trečia, ketvirta ar dar kažkelinta knyga nenuskintų kokios nors premijos. Juk kiekvienas rašytojas sukuria įvairių tekstų – ir gerų, ir ne tokių gerų. Tai natūralus procesas. Šiaip ar taip, pirmos dvi knygos buvo pastebėtos, taigi einu teisingu keliu, o tai svarbiausia. Dabar telieka nepasiduoti tuštybei, nepradėti tiražuoti savęs, neiti jau pramintais takais.

– Dvi skirtingo stiliaus knygos. Pirmoji buvo vadinama sakme, balade, turinčia magiškojo realizmo bruožų, antroji – grynas realizmas. Gal trečia knyga bus dar kitokia?

– Kaip man malonu atsakyti, kad iš tiesų ir nežinau, kokia bus trečia. Turiu kelis skirtingus sumanymus, pažiūrėsim, kuris paims viršų. Malonu todėl, kad šiaip gyvenu daug ką planuodama į priekį, atsakingai apgalvodama. Koks tad džiaugsmas turėti savo gyvenime tokią nišą, kur galiu leisti pasireikšti spontaniškumui ir netikėtumams.

– Vienas literatas, perskaitęs „Septynias kartas“, sakė, kad tai labai sceniška knyga, t. y. ją lengvai galima perdirbti į pjesę. Gal ketini kada nors taip ir padaryti?

– Jei atsirastų koks režisierius, kuris pasakytų: „Tu tik padaryk iš to pjesę, ir aš ją pastatysiu“, tai nors rytoj! Bet labai abejoju, ar pati imčiausi šio sumanymo. Tiesiog dabar pernelyg intensyvus gyvenimo etapas, kad jame atsirastų vietos darbams, kurių ateitis tokia neapibrėžta.

– Jei rašytum kitą knygą suaugusiesiems, ar tai būtų „Septynių kartų“ tęsinys, juk paskutinis knygos sakinys leidžia to tikėtis, ar kitokia knyga, pavyzdžiui, realistinė?

– Vargu ar tai būtų „Septynių kartų“ tęsinys. Jaučiu, kad ši istorija man yra pasibaigusi. Ji nugyveno jai skirtą gyvenimą ir nebeprisikels. Gal nebent atgims naujomis formomis. O kokiomis – laikas parodys.

– Esi dar ir vertėja, esi vertusi tiek suaugusiųjų literatūrą, tiek vaikų. Kuo skiriasi vertimas nuo rašymo? Ir kas tavo širdžiai artimiau?

– Ir vertimas, ir rašymas yra istorijų pasakojimas. Tai, žinoma, labai artima mano širdžiai. Versdama atkuriu kitų istorijas, rašydama – sukuriu savo. Skirtumas tas, kad vertimas man yra darbas, įdomus, įkvepiantis ir kupinas iššūkių, bet vis dėlto darbas, o va rašymas – ne. Tai lyg būsena, kurią malonu patirti, ir tiek.

– O ką buvo smagiau, įdomiau rašyti – suaugusiųjų ar vaikų knygą?

– Gal vis dėlto vaikų.

– Kokia, tavo manymu, turėtų būti vaikų knyga?

– Tokia, kurioje ir vaikai, ir suaugusieji atpažintų save, galėtų juoktis ir verkti kartu su knygos herojais, išgyventi vaikystės būsenas. Suaugusiesiems to reikia gal net labiau nei vaikams.

– O kaip tavo dukros priėmė išėjusią knygą „Mano sesė ir aš“? Ar atpažino joje save?

– Jos prieš tai daug kartų buvo girdėjusios knygos tekstą – skaičiau joms klausdama, ar įdomu, ar kiti vaikai irgi norėtų to klausytis. Jaunėlė susigraudinusi kelis kartus prašė paskaityti apsakymą apie šunelio mirtį, jame atpažino pokalbius ir situacijas, vykusias tuo metu, kai mūsų šuo Hipis iškeliavo anapilin. O vyresnėlė į reikalą pažiūrėjo dalykiškai – davė man redakcinių pastabų, „kad vaikai geriau suprastų“.

– Beje, o kokias knygas ar autorius jos labiausiai mėgsta? O tu kokias knygas prisimeni iš savo vaikystės?

– Pastaruoju metu domisi Silvanos De Mari ir Kristinos Ohlsson knygomis. Vienu metu labai skaitė M. G. Leonard „Vabalų berniuką“ ir „Vabalų karalienę“. Kai perskaito kokią naują knygą ir sako, kad gera, dažnai ir aš ją perskaitau. Beje, kartais vis dar skaitau joms prieš miegą. Jau nebe tiek daug kaip seniau, bet vis tiek. Tuomet jau pati išsirenku, ką noriu skaityti. Dažniausiai kokią nors savo vaikystės knygą, kaip smagu būna ją prisiminti! Dabar skaitom Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykius. Aišku, skaitėm ir daugumą Astridos Lindgren knygų. Mėgstamiausia man buvo ir liko Ronja.

– Esi mokytoja, dirbi Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje, tai sunkus darbas, reikalaujantis daug dėmesio ir jėgų. Kaip suderini darbą, šeimos gyvenimą ir rašymą?

– Neturiu supratimo! Ir net nesu tikra, ar taip jau sklandžiai viską suderinu. Pirmenybė tenka šeimai ir darbui. O rašau tik kartais, priešokiais, ištaikiusi valandėlę. Manau, padeda tai, kad su šeima gyvename užmiestyje, prie mokyklos, kur dirbame, kur mokosi ir mūsų vaikai. Viskas šalia, daugiausia vaikštom pėstute, mažiau skubėjimo ir įtampos. Važiuodama į miestą vis pamirštu, kad egzistuoja toks dalykas kaip transporto spūstys, ir nustembu, jei netyčia į jas pataikau. Senamiestyje jaučiuosi kaip turistė, dairausi aplinkui ir man viskas labai gražu.