Autorius ir skaitytojas – vienas prieš vieną su tekstu

Š. m. sausio 4 d. leidykla „Flammarion“ išleido vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Michelio Houellebecqo (g. 1956) romaną „Serotoninas“ (Sérotonine). Siūlome rusų literatūrologo Venjamino Michailovo pamąstymų apie vieną didžiausių ir reikšmingiausių šių metų literatūrinių naujienų.

Skirtumas tik toks, kad autorius jam sunkiausiais 2016–2017 m., liedamas kruviną ir kitokį prakaitą, vienui vienas su „347 rankraščio puslapiais“ kovėsi dėl to, kad būtų vertinamas tik parašyto teksto pagrindu, o 320 tūkst. „potencialių tiražo skaitytojų“ akis į akį su tekstu susiduria kontroversiškos kritikos apsuptyje. Ir veikiami Paryžiaus intelektualinio gyvenimo ritmo, nes jau po trijų dienų, kai romanas buvo išleistas ir parduotas 90 tūkst. egzempliorių tiražu, pasirodė „skaitančiosios kritikos“ atsiliepimų. Ko galima rasti panašiuose atsiliepimuose, kam jie naudingi – reklamai, teksto suvokimui ar kritikų prioritetų įtvirtinimui, – atskiras klausimas, tačiau „angažuoti profesionalai“, besipelnantys iš „moralinių idealų“ ir „skaitymo monopolijos“, savo požiūrį į autorių ir jo romaną, taip pat „metodinius nurodymus“ dėl to, kas romane ne taip, ne visai taip arba visiškai ne taip, reiškia be ceremonijų. Nors iš tikrųjų susiduriame su „skaitymu be perskaitymo“. Micheliui Houellebecqui šis fenomenas gerai pažįstamas, kaip tik todėl skaitymui kaip integraliai šiuolaikinės civilizacijos žmogaus veiklos formai jis skiria nemažai puslapių. Skaitymas yra ir pagrindinio romano personažo – antiherojaus Florano Klodo Labrusto – „mentalinio portreto“ konstanta. Iš mentalinių konjunktūrinio angažavimosi pozų, tarp kurių skaitymas redukuotas iki dekoratyvaus citavimo ir banalaus rezonavimo, paniškų isterijų ir polinkio „aimanuoti dėl katastrofos“, Houellebecqas kuria mūsų dienų pseudointelektualinių kaukių galeriją. Romano pabaigoje autorius analizuoja ne eilinių miesčionių, o XX a. Europos intelektualų Thomo Manno ir Marcelio Prousto bėgimą nuo realybės ir visų jos problemų įsisąmoninimo, pasineriant į „Užburto kalno“ viziją ar „to, kas prarasta, paieškas“ praeityje. Šių autorių nusišalinimas nuo dabarties dar labiau didino amžininkų pasyvumą, net jei atsiribojimas nuo dabarties padeda aiškiau suvokti rutinos subtilybes. Houellebecqas netiesiogiai tvirtina, kad apatija, isteriška panika, depresinės būsenos be būdų joms įveikti paieškų nieko nekeičia, o tik „konservuoja“ panieką tikrajam gyvenimo turiniui, užrakina sąmonę išaukštintose camera lucida fikcijose. Neatsitiktinai pseudointelektualumas vaizduojamas kaip romano „personažo evoliucija planinės vegetacijos link“, kai jokiomis abstrakčiomis fikcijomis nieko nesugebama pakeisti į gera. Šitaip atskleidžiamas „erudicijos simuliavimo“ neperspektyvumas permanentinio masinės sąmonės regreso sąlygomis. Autoriui puikiai pažįstamos socialinio gyvenimo slydimo link „prakeiktų supaprastinimų“ technologijos, kai liūdnai pagarsėjusi „neklystančio miesčionių elito diktatūra“, tegul ir kitomis, bet nė kiek ne prastesnėmis nei praeities diktatūrų priemonėmis, nepaisant visų teisių ir laisvių, nusmukdo piliečius iki „inventorizuoto komunalinio režimo“. Nors intelekto vaidmens svarba stiprinant šiuolaikinės civilizacijos pajėgumą neutralizuoti konfliktus ir laiku spręsti neišgalvotas problemas be perstojo auga.

Mes skaitysime tiktai romano tekstą, aiškiai atskirdami autoriaus realybę nuo pasakotojo „literatūrinių sąlygiškumų dizaino“, kuriuo, siekiant „sužadinti“ amžininkų mentalitetą, ryškinamos melagingos problemos, prietarai ir instinktai. Atsiribodami nuo bet kokio ažiotažo, supančio skandalingos reputacijos autorių, „labiausiai nevaržomą ir atsipalaidavusį tarp labiausiai pažabotų ir sukaustytų“. Korektiškai palikdami nuošaly pretenzijas „vertinti“ politines aistras, partines antipatijas, vengdami brovimosi į autoriaus asmeninį gyvenimą. Pasistengsime romane įskaityti tai, kas vienodai svarbu visiems, – egzistenciją, kuri supaprastinta iki „erotinio patrauklumo“ ir „vartojimo kredito reitingo“.

Michelis Houellebecqas, kaip rašytojas pradėjęs reikštis 1991 m., dabar, būdamas 63-ejų, yra vienuolikos poezijos rinkinių, septynių romanų, keturių esė knygų, keturiolikos novelių ir kitų žanriškai neapibrėžiamų tekstų rinkinių autorius. Ir išleidęs romaną „Serotoninas“ iš karto vėl atsidūrė literatūrinio gyvenimo epicentre: jau kalbama, kad jis „pats iškiliausias iš šiuolaikinių“ rašytojų, „Nr. 1“ ir net „pats skaitomiausias autorius visoje planetoje“. Ir ne pirmą kartą atsidūrė negailestingos kritikos ugnies taikiklyje, nes nevengė kruopščiai kosmetizuojamo skirtingas pasaulėžiūras išreiškiančių „fikcijų tiesos“ ir „tikslių vertinimų melo“ sampratų konflikto, atmesdamas realizmą, „juokdariškus progreso vertinimus“, komfortišką Paryžiaus kritikos ir akademinio kontingento, užsiėmusio neginčytinų vertinimų gamyba, „pažintinį savipakankamumą“, reikalaudamas neišvengiamo pačių pažinimo postulatų ir pačios realybės suvokimo persvarstymo.

Šiuolaikinio romano sampratą Houellebecqas apibendrino savo esė rinkinyje „Intervencijos“ (Interventions, 1998), kur išsamumą ir konkretumą išskyrė kaip du pasakojimo principus: „Romanas, ši žmogui izomorfiška forma, iš principo turėtų apimti viską, kas žmogiška“, t. y. kas niekaip ir niekada nesupaprastintina iki materialaus egzistavimo. Šie teoriniai ir filosofiniai rašytojo samprotavimai lygiai taip pat verti tapti romano medžiaga. Juo labiau kad prekybos centro logika numato norų išskaidymą, tad prekybos centro žmogus organiškai negali būti vientisos valios ir vientiso troškimo asmenybė (esė „Pasaulis kaip prekybos centras ir pasityčiojimas“ (Le monde comme supermarché et comme dérision). Kad atrodytų įtikinamai, tas „išskaidymas“ turi būti pavaizduotas kuo konkrečiau. Nepaisant visų „išsprūstančių“ kontekstų, visų įmanomų aktualių socialinių veiksnių, psichinį ir kūnišką personažo visapusiškumą nuo pirmos iki paskutinės eilutės autorius išlaiko „Serotonino“ pasakojimo epicentre: supamą mūsų dienų politinių ir partinių figūrų, pretenzingų „jaunųjų eurokratų“ ir „žydinčių nimfečių“, palaikančių reikiamą šiuolaikinio miesto gatvės erotinio tonuso „lygį“, demonstracijų prieš kvotas, nuskurdinančias pieno produkcijos gamintojus šiaurės Prancūzijoje, ir t. t. Šitaip pasiekdamas globalinio išsamumo ir aktualijų konkretumo, kurie absorbuojami „asmeninių neuronų kompiuteriu“. Tačiau tai nėra materialinių interesų lauke užrakintas realizmas, kurį pats Houellebecqas vadina cinišku. Nors „kūniškasis materialumas“ išstumiamas į vulgarios, familiarios kalbinės raiškos priemonių „zoną“, o intymių asmeninių santykių sferoje kūniškumas tampa „priemone ir tikslu“ tirti visiems aukštiems polėkiams, skirtiems sukilninti gamtą ir individualią natūrą, slopinant norus „moraliniais užkalbėjimais“ ir pamokymais, atmetant „abipusio pasitenkinimo ekstazes“.

Vadinasi, romanas „Serotoninas“ „gaminamas“ iš banalios rijimo ir vartojimo kasdienybės, būtinos fizinei egzistencijai? O paniką dėl krizių ir katastrofų diktuoja autoriaus gerai neįsisąmonintas aforizmas iš „Katino Murklio pažiūrų į gyvenimą“: „O apetite, tavo pavadinimas – Katinas!“? Išoriškai kai kuriuose epizoduose viskas atrodo būtent taip. Tačiau iš esmės jokios panikos dėl „skanaus ir sveiko maisto“ ar dėl to, kad jūsų kaimynų apetitas geresnis už jūsų, Houellebecqas nekelia. Nieko katastrofiško, kad prekybos centrų lentynos pilnos, kad vartotojai jose randa visa, kas reikalinga, o drauge – ir dar neskanautų ypatingų delikatesų: „Į sveikatą ir dar kartą į sveikatą, Ponios ir Ponai!“ Niekas iš to, kas būtina bet kuriam iš mūsų ir pagal mūsų banko sąskaitos galimybes gyvybinėms jėgoms ir „stabiliam konkurencingumui“ palaikyti, romane neduoda pagrindo panikuoti dėl kokios nors krizės. Esmiška čia tai, kas jau apibrėžiama kaip „uelbekiška maniera“: visa, kas filosofiškai reikšminga, išreiškiama netiesiogiai – per „kasdienybės automatizmo“ sankaupą – kasdienybės, naikinančios visas meilės ir tarpusavio supratimo formas. Houellebecqas tiksliai, išsamiai ir konkrečiai registruoja banalybes tik kaip simptomus, žinodamas, kad smulkmenų kiekis neišnaudojamas ir kad romanas pasaulio visapusiškumo ir konkretumo atžvilgiu visada bus fragmentiškas.

Romanistas ateities perspektyvą brėžia tarp prekybos centro sienų, kur „vyksta vidinio pasaulio išskaidymas“, kur žmogus organiškai negali būti vientisos valios ir vientiso troškimo būtybė. Nors prekybos centre „išsivaduojama“ iš nepagrįsto vizionieriškumo ir, remiantis savo paties asmeninio gyvenimo patirties apmąstymo gilumu, iš iliuzijų dėl netrukus visiems laikams ir visiems stosiančios gerovės. Nors viskas, kas buvo suprasta šiandien, rytoj bus nuneigta naujų siekių ir pretenzijų, mat žmogiškieji santykiai lieka „skirtingų dydžių“ santykiai ir generuoja kolizijas, sudėtingesnes už paklausos ir pasiūlos harmoniją.

Personažo sąmonės visapusiškumas ir konkretumas lemia atvirumą visai jo aplinkai – tiek pirmaeiliams, tiek antraeiliams dalykams. Floranas Klodas Labrustas kaip „asmenybė“ tik konstatuoja realybės būklę. Kaip agronomijos instituto absolventas ir nuolatinis internetinės žinijos vartotojas, neabejingas literatūrai, jis pasižymi plačia erudicija. Bet tas jo išmanymas neskatina jo spręsti nė vienos problemos. Kaip valdininkas ir ekspertas jis kartoja „korporatyvinius imperatyvus“ situacijose, kuriose reikia nedelsiant imtis bendrų veiksmų. Banaliausia personažo „saviraiškos“ versija pasireiškia pašnekovo nuomonės „atvirkštinės perspektyvos“ įgarsinimu, kurio principas: manau visiškai priešingai nei tu, net jeigu mano mintys nė kiek ne geresnės už tavo. Kadangi personažas tik cituoja, konstatuoja arba neigia tai, kas jau „gatava“, jis nekuria tikro savo vidinio gyvenimo ir egzistuoja „varžtelio“, kuris yra „visur ir niekur“, „viskas ir niekas“, principu ir todėl nieko, absoliučiai nieko nepajėgia pakeisti.

Pamokantis pasakojimo apie kasdienybės smulkmenas efektas tiesiogiai proporcingas skaitytojo dešifruojamų prasmių skaičiui: dėl to ir pasitelktas pakartojimo principas. Gerovės civilizacija nepaliaujamai plečia gėrybių asortimentą ir poreikių katalogą, intensyvindama vartojimo procesą. Tačiau podraug su vartojimu formuojama ir savotiška nostalgija „efektingai įpakuotiems“ žmonių santykiams su tikslia juos sudarančių ingredientų nuoroda – geriausia, jei tik dviejų: erotinio patrauklumo ir vartojimo kredito reitingo. Užgriuvus psichologiniams žmogiškųjų santykių sunkumams, tapus nebepakeliamai kompleksų ir nepakantos naštai vartojimo civilizacija gundo prekybos centro pakuočių dizainą perkelti į sferą, kur viskas kitaip ir ne visada sutampa su vartojimo prasme. Todėl personažas, negalintis skųstis nei statusu, nei kredito reitingu, nei įvaizdžiu, nuo depresijos įjunkęs vartoti dvigubą civilizacijos farmakologinio gėrio dozę – nuo 10 mg romano pradžioje jis pereina iki 20 mg gale, – pasmerkiamas ieškoti „idealios vienatvės vietos“, kur jo nedomins „niekas o niekas, ryžtingai, radikaliai – niekas o niekas“. Norėdamas padėti sau, jis pats save pasmerkia negrįžtamiems „asmeninio metabolizmo sistemos“ procesams: testosterono lygio kritimui ir jo itin vertinamo seksualinio potraukio gesimui, nutukimui ir galų gale elementariam vegetavimui. Jis praranda visus, su kuriais buvo užmezgęs artimus ryšius: ir gudruolę Keitę, ir amžinai nepasotinamą Judzu, ir meilės svaigulių dosniai dovanojančią Kamilą, kurią visą gyvenimą svajoja susigrąžinti „į absoliučią savo dispoziciją“ ir dėl to net sugalvoja pasikėsinti (laimei, nesėkmingai) į jos mažamečio sūnaus gyvybę. Vėliau jis netenka ir vienintelio, dar nuo studentavimo laikų turėto draugo – aristokrato Emeriko d’Arkuro, sumaniusio agrarinės gamybos sferoje pakeisti žmonių santykius. Kad jį išgelbėtų, reikėjo visiško mažmožio: kelių tarpusavio supratimo „prigimtinio serotonino miligramų“, kurių Floranas Klodas neturėjo.

Siekdamas išgauti pamokomąjį efektą iš menamų smulkmenų, Houellebecqas romano įžangoje ir pabaigoje pateikia ne personažo vizitinę kortelę, o „tabletės portretą“: „Šį mažytį, baltą, ovalų, dalomą gaminį.“ Jos pasekmės jaučiamos visa kur: gyvenimas tampa pavaldus pasyvumo „varomajai jėgai“. Sulig kiekvienu praradimu personažas patiria „natūralaus serotonino“, būtino kitai būtybei, deficitą, ir tai yra visiškas fiasko jo asmenybės, iš pažiūros patikimai apsaugotos įvaizdžio, statuso ir vartojimo kredito reitingo, suteikiančių bendravimo galimybių ir teisių mėgautis gyvenimo gėrybėmis. Būtent planavimui nepavaldus žmogiškųjų santykių sudėtingumas slepia dar vieną didžiulę filosofinę romano pavadinimo prasmę. Tikrasis fermentas, stiprinantis asmenybės psichologinę pusiausvyrą materialinės naudos ir pelno aplinkybių žaisme, glūdi ne tabletėje, o žmonių santykiuose, kurių „chemija“ sudėtingesnė už naujausius farmakologinius stebuklus. Žmogaus budrumas viskam, kas jį išmuša iš gerovės civilizacijos vartotojo ritmo, jo kompromisiškumas karjeros labui – tai pagrindas naujo (ar atgaivinto ankstesnio) integralaus žmogaus gebėjimo, o būtent – proto skvarbumo įžvelgti depresiją, kurios pražūtingumo kiekvienas esame pajėgus padėti išvengti kitam. Šį proto įžvalgumą, apimantį intelektualinę ir estetinę patirtį, Houellebecqas laiko tikruoju serotoninu naujojo humanizmo, priešpriešinamo griaunančiam sėkmės kultui, kuriame nėra vietos skurdui, kompromisams, saviplakai ir saviniekai.

Houellebecqo kūryboje išsamiai ir konkrečiai, kone atvirai pavaizduota aktuali postpostmodernizmo epochos realybė. Tačiau, suprantama, nei nūdienos turinio konkretumas, nei visapusiškumas, nei estetiniai principai dar neišnaudoti. Romano autorius – ne pranašas, o mūsų amžininkas, integrali realybės, tiek įmantriai ir išradingai kuriančios aklakelius, tiek siūlančios galimybes, kad ir laikinas, iš jų išeiti, dalis. Realybėje pasirinkimą „būti ar nebūti“, kur homo homini concurrentus est, atrado ne Houellebecqas. Keturis šimtmečius po „Hamleto“ socialinė filosofija nesuskaičiuojamą daugybę kartų konstatavo katastrofišką susvetimėjimą. Tačiau būtent Houellebecqas amžininkams pasiūlė išsamiausią nematomų ir akivaizdžių nūdienos rizikų „stenogramą“. Ir šiame kontekste atsiskleidžia dar viena „Serotonino“ reikšmė. Taip, naujos kartos farmakologiniai stebuklai, nors mokslas nepajėgia apsaugoti žmogaus nuo gyvybines jėgas pakertančio šalutinio sudėtingų cheminių junginių poveikio, gali tik laikinai sušvelninti mentalinį ir psichologinį išsekimą ir tik iš dalies kompensuoti fermento, organizme palaikančio mentalinę ir psichologinę pusiausvyrą, gamybą. Tačiau konkurencijos, patikimų elgsenos pagrindų mistifikacijos sąlygomis beribės materialinės pretenzijos ir „iššieptų dantų“ industrija iš konkrečios individualios natūros reikalauja nuolatinio mentalinio aktyvumo, nes tik aktyvus asmenybės protas kuria stabilias mentalinės ir psichologinės pusiausvyros formas. Šiuo požiūriu Houellebecqo romanas „Serotoninas“ mus perspėja, kad gerovės ir vartojimo civilizacijoje „progreso galimybės“ gali vesti link totalinės vegetacijos.

2019 m. vasario 26 d.

Vertė Viktoras Patiomkinas