Aštrėjanti JAV ir Irano įtampa, konflikto perspektyvos
Šiomis dienomis situacija Irane primena Venesuelą, kitą naftos ištekliais „palaimintą“ valstybę. Kol politinio elito nariai neišsitenka savo ambicijose, eiliniai gyventojai abiejose šalyse bando išlikti ekonominio nepritekliaus ir infliacijos sąlygomis. Kol milijonai venesueliečių bėga į valstybes kaimynes, iraniečiai, nepasitikėdami šalies bankais, slepia savo pinigus po čiužiniais. Kol Venesuelos vaistinių lentynos dulka tuščios, į Iraną tampa sudėtinga importuoti medikamentus. Na, ir abiejų šalių užsienio politikoje ašinis veikėjas yra JAV. Kol Venesueloje Vašingtonas tvirtai palaiko opozicijos lyderį Juaną Guaidó, su Teheranu jis negali nustoti peštis nuo pat 1979 m. Irano revoliucijos, nors iki jos sutarė visai neblogai ir palaikė aktyvius prekybinius ryšius.
Gegužės 5 d. JAV paskelbė apie papildomą ginklavimąsi Vidurinių Rytų regione, jo akcentu tapo lėktuvnešio „USS Abraham Lincoln“ dislokavimas. Lėktuvnešis, beje, yra ir 2003 m. Irako invazijos „veteranas“. Šis ir kiti pastarieji įtampos ženklai pažadino diskusijas apie galimą karą tarp JAV ir Irano. Kiek šios kalbos yra realios?
Kodėl konfrontacijos tikėtis galima
Taigi, lėktuvnešis dislokuotas. Oficialiame Donaldo Trumpo administracijos pareiškime Johnas Boltonas, JAV patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, pažymėjo: „Jungtinės Valstijos nesiekia karo su Irano režimu. Tačiau mes esame visiškai pasiruošę reaguoti į bet kokią ataką, vykdomą trečiųjų šalių, Islamo revoliucinės gvardijos korpuso ar įprastų Irano karinių pajėgų.“ Irano užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas yra pareiškęs, kad Iranas konfrontacijos nesiekia, tačiau reikalui esant ginsis.
Nemalonios retorikos pastaruoju metu netrūksta iš abiejų pusių, o ji primena seną gerą vaikystės išmintį, kuri skamba maždaug taip: „Kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako.“ O jeigu konkrečiau, JAV neseniai oficialiai pareiškus, kad Islamo revoliucinės gvardijos korpusas yra teroristinė organizacija, Iranas savo ruožtu atkirto, kad tai regione išsidėsčiusios amerikiečių pajėgos yra teroristai. Turint galvoje Irano hegemonines ambicijas regione, kitaip galvoti jie ir negalėtų.
Be to, yra fanatizmo elementas ir čia kalbama nebūtinai apie Islamo Respubliką, kurios siekiai mobilizuoti visas įmanomas šiitų pajėgas regione yra gerai nušviesti žiniasklaidos. Juk dabartinėje JAV administracijoje taip pat netrūksta uolių tikinčiųjų. Štai valstybės sekretorius Mike’as Pompeo neseniai lankėsi Izraelyje ir ten buvo kažkieno paklaustas (nežinia, nuoširdžiai ar provokuojamai), ar D. Trumpą Dievas pasiuntė su misija apginti žydus nuo iraniečių. M. Pompeo atsakė tokia galimybe tikintis, nes yra uolus krikščionis. „Fanatizmų susidūrimas“ – taip šią situaciją įvardijo politikos apžvalgininkas Marwanas Bishara, perfrazuodamas politologo Samuelio Huntingtono knygos „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ pavadinimą.
Kodėl konflikto galima išvengti
Jeigu atvirai, 1996 m. išleista S. Huntingtono knyga šiomis dienomis yra laikoma viena didele nesąmone. Juk priežastys, aiškinančios santykius tarp visuomenių, yra daug sudėtingesnės negu kultūriniai skirtumai. Yra priežasčių manyti, kad ir JAV su Iranu pasirinks taikesnes pozicijas, nes taip daryti būtų pragmatiška, o nesikaus, nes to reikalauja prigimtis ir religija. Štai Teheranas gana ramiai sureagavo į lėktuvnešį „USS Abraham Lincoln“, pavadindamas tai viso labo „psichologiniu karu“. Na, ir nė viena pusė, regis, kol kas nenusimatė tokių strateginių žingsnių rimtesniam karui.
Iraną ramesnės pozicijos laikytis gali priversti ir ekonominės sankcijos. Kurį laiką JAV leido (be to, ką reiškia leido?) penkioms valstybėms – Japonijai, Turkijai, Indijai, Pietų Korėjai ir Kinijai – importuoti naftą iš Irano, kol bus pereita prie kitų energijos šaltinių. Gegužės 2 d. Vašingtonas paskelbė šioms šalims išimčių nebetaikysiantis. Taigi, jeigu šios penkios valstybės artimiausiu metu nenustos importuoti naftos iš Irano, M. Pompeo grasina joms JAV sankcijomis. Žodžiu, labai daug sankcijų. Tokie jau karai šiais laikais.
Sveikas protas ir pragmatizmas prieš aroganciją
Prieš mėnesį portale „New York Times“ M. Pompeo patarėjas Brianas H. Hookas rašė, kad išlaisvinti represuojamus Irano žmones yra būtina ir kad kitos valstybės privalo prisidėti prie šių siekių. Tekste buvo nostalgiškai prisiminti šacho Mohamado Rezos Pehlevi laikai ir geresni JAV ir Irano santykiai. Geresni todėl, kad šachas vykdė aktyvią vesternizaciją ir norėjo pašalinti islamą iš viešojo valstybės gyvenimo, procesai nepatikę daug kam, toli gražu ne vien islamo dvasininkams.
Iranas tuo tarpu neatsisako savo ambicijų tapti hegemonu regione, kuriame jo hegemonijos nelabai kas pageidauja, ypač Turkija ir Saudo Arabija, kurios mielai tą galių balansą ir toliau išlaikytų. Taigi, arogancijos iš abiejų pusių ore tvyro daug, bet neatrodo, kad jos užteks rimtai konfrontacijai.
Pastaba: tekstas rašytas gegužės 6 d., nuo šios datos kai kurie įvykiai galėjo pasikeisti.
