Sonoristo užrašai. Festivaliui „Jauna muzika 2019“ pasibaigus
Kotrynai
Lietuvos leidėjų asociacijos interneto svetainėje publikuojamame interviu poetas ir vertėjas Marius Burokas cituoja vertėją Rimą Užgirį, prasitariantį, jog vertėjo darbas primena aktoriaus darbą. Versdamas tekstą, norom nenorom suvaidini kitą autorių. Autorystės vaidinimuose galima suvaidinti ir prisiimtą amplua. Sonoristikos (pgl. pranc. l’art sonore, isp. arte sonoro) srityje neretai tekdavo vaidinti reportažininką iš įvykio vietos, nors, į tokį vaidmenį įsijaučiant, ne kartą atsirasdavo proga išreikšti simpatijas psichoanalitiniam metodui. Tad, įpusėjęs šią įvadinę pastraipą, vaizduojuosi pamažu beatsilošiąs ant menamos psichoanalitiko kušetės, kad manęs įkyriai nepersekiotų teksto paraštė. Ir tik tada į skaitytoją atsigręžiu su raportu. Sutarkime, kad raportas, kaip ir eilėraštis, gali turėti dedikaciją. Skaitytojas ją ras teksto viršuje. Patikinu, nieko ypatingo. Nebent tai, kad raportą galima skaityti kaip laišką.
Elektroakustikos tradiciją tikriausiai galima būtų apibrėžti tam tikru reglamentu, kurio rėmuose studija taptų artima kabinetui. Perklausos seanso metu sonoristo krėslas ar kėdė užtikrina tam tikrą autonomiją. Tai laikysena, stilius, metodas ir praktika. Reikėtų dar būtinai pridurti ‒ chronologija ir kontekstas. Abu nurodo į istorinį ir aktualųjį laiką. Jo diagrama, jei pažvelgsime schematiškai, yra laiptuota arba besidriekianti kaskadomis. Išsikristalizavusi kaip struktūriškas modernybės efektas, ji ganėtinai horizontali.
Studija kaip sąvoka yra parankiai dviprasmiška. Nuo kompozicijos kaip visumos iki atskiro jos fragmento studijos atsiveria ištisas spektras elementų ir, neatitolstant nuo formalaus žodyno, dėmesio registrų. Antra vertus, studija kaip vieta mums siūlo kitą tonusą, kur kas labiau susijusį su modeliuojamu laiku nei su jo dėmenų racionalizacijomis. Jei raportą kabinete rašantis sonoristas eksperimentą deleguoja studijai, kokias duris jis užveria ir kokias atsiveriančias randa ar aptinka, kai išsiruošia paviešėti festivalyje?
Su atsivėrimais neskubėkim. Aptarkim tamsą. Kišeninio formato knygelėje „Iliuzijos menas“ randame mažytę Meksikos tapytojo Octavio Ocampo paveikslo „Ponia lelijų lauke“ reprodukciją. Ir prierašą: „Moters veidą sudaro gėlės.“ Prierašas grubokas, bet sykį jau jį pacitavau, taip ir paliksiu, atkreipdamas dėmesį ne tik į tai, kaip jis parašytas, bet ir ką jis sako. Kai žvelgiu į tą mažytę reprodukciją menamo sonoristo akimis jo paties asmeniniame kabinete, girdžiu muziką ir tamsą. Sugretinimas pasitarnavo rekonstrukcijai. Rekonstrukcija pasitarnauja konsteliacijoms anapus reglamentais aprašytų durų. Prisiminus skambesį, galima kalbėti apie tonalumo plastiką, galbūt jo korėtumą, ekspresiją ir pauzes. Bet būtinai dar reikia paminėti mėnesienos šviesą ir daiktus, vos regimus tokios šviesos tyloj.
„Iliuzijos menas“, matyt, negalėtų pretenduoti į savęs vertą vardą, jei knygelėje leidėjas būtų pažymėjęs visas įprastas knygos leidybai detales. Sakykime, tiražas kaip tik ir nenurodytas. Patogus formatas ir skaitytojo akį patraukianti tema leidžia numanyti nemenką knygelės egzempliorių skaičių. Galima įsivaizduoti spausdinimo mašinų traškesį, garuojančių spaustuvės dažų kvapą ir fabriko, kuriame gaminamos anaiptol ne tik iliuzijos, dydį. Žmogus su įrašu, atrodytų, yra anapus sonoristo kompetencijos ribų. Įveskime čia pasiuntinybės mitologiją ir palikim nuošalėj jos mastą. Matyt, tai kartografo sąvoka. Neatmeskim, kad ir veidrodininkui ji artima.
Akustika tiek skambesiu, tiek prasme yra įgaubtas žodis. Ar ausis pajunta, kai garso banga atsimuša atgalios kaip tik toje vietoje, kurioje lūžta šviesos spindulys, klausti beprasmiška. Aiškus tokios akimirkos suvokimas galėtų prilygti pradedančio lankininko šūviui tiesiai į taikinio viduriuką. Šūviui, po kurio lankininkui nusvirtų rankos žinant, kad pakartoti tokią sėkmę jis galėtų tikėtis tik po ilgametės praktikos. Tikra istorija, panaši į menamą, kai akimirką aprašant svarbesnis gestas, o ne turinys. Viena akimirka daugelio kitų akimirkų sekoj. Vėl pauzė.
Ir štai kone atsitiktinė retorinė aliteracija apie dulkėtą akustinės gitaros korpusą. Regiu ją mūsų sonoristo akimis spalvomis išsiuvinėtu, kiek nudilusiu nuo dėvėjimo diržu permestą per petį. Kelionės žymės išblukusios, tačiau stygų virpėjimas ‒ nuo viršutinės bosinės iki apatinės, skambančios flažoletu, ‒ ataidi dusliai nuo korpuso ertmės ir šaižiai slidinėja grifu. Daiktų tvermė ir jų paviršių bruzdesys. Padriki atsiminimai, atsitiktinai atklydusi mintis. „Girdi, kaip dunksi durų staktos?“ – ištaria kažkas, pasinaudodamas radiofonikos eskizą ornamentuojančiu mikrofonu.
Mūsų bevardis sonoristas jau ima nerimauti, mat su maloniu skaitytoju jo vedami tuoj imsime pralošinėt tikrovės, kai ši matuojama įvykiais ir reportažais. Anaiptol ne dėl bailumo akistatos prieš įvykį ar faktą. Veikiau dėl išimtinai stilistinės detalės, jog kitos išeities jau nebeturime, kaip tik anksčiau minėtam Octavio Ocampo šitam registre suimprovizuot kompaniją antru tikru vardu ir pavarde. Tad, iškilmingai tariant, akstiną tam teikia Noetingerio taburetė. Ant jos ‒ plokštelių rinkinys į melomanišką kolekciją, o scenoje ‒ atkreipkit dėmesį, reportažinė detalė ‒ pats Jérôme’as Noetingeris ir jo juostinis magnetofonas, atkeliavęs Vilniun iš Marselio. O gal net paties Paryžiaus, kas ten žino. Tekstas iki šios eilutės per vieną mirksnį susitraukia it įrašo juostos atplaiša.
Juostą iš įpročio reikėtų kirpti ir atplėšt plokštelės voką. Bet kabinete ramu, mat jame reikėtų pasigesti patefono. Dar neaptarėme scenos, o padaryti to neišėję iš namų negalime. Kalbant bendrai ‒ juodos dėžės efektas. Neapsieinant be aprašymų ir konkretybių – amfiteatriška dauba, sminganti žiūrovų eilėmis žemyn. Charakteristika prožektoriui ir komivojažieriaus šokiui. Prancūziškos etimologijos parabolė kaip komplimentas amato kruopštumui. Paneigti išmoningą skiltininko gražbylystės perteklių galėtų tik įtaiga ir laiko patikrintos elektroakustikos absorbcija. Išmontuoti koliažu mozaikiškai pavyksta. Sonoristas iš varžytinių išeis nesuteptu munduru. Užantyje – bloknotas, užtikrinantis atranką likusioms pastraipoms. Savaitraštis reiklus, jo tekstų paraštės įpareigoja. Mainai pavyko.
Kad jau prakalbome prancūzišku dialektu… Dar šiek tiek faktų, įvykių, tikrovės. 2018 m. rugsėjo 13 –spalio 18 d. galerijoje „Vartai“ eksponuota Arturo Bumšteino ir Gyčio Bertulio paroda „Sraigės kambarys“. Parodos koncepciją pristatantį tekstą parašė Michałas Libera. Arturas Bumšteinas ‒ vienas iš 2019 m. balandžio pabaigoje įvykusio festivalio „Jauna muzika“ kuratorių. Michałas Libera yra vienas iš festivalyje pristatyto kūrinio ODMA autorių. Kūrinys įvardintinas kaip mažosioms teatro formoms priskirtina radiofonikos elementų turinti pjesė. Tiek minėta paroda, tiek festivalyje atliktas kūrinys nusipelno atskiro dėmesio. Informacija apie juos prieinama internetu. Festivalį šiemet pirmą kartą jo istorijoje kuravo duetas. Antroji kuratorė – vizualiųjų menų scenos atstovė Monika Lipšic. Festivalyje gausu performatyvumo, scenografijos, dramaturginio prado, naratyvinės praktikos. Turint omenyje programos įvairovę ir jos savitumą, sulaukta atsiliepimų, kad, festivaliui atsinaujinus, papūtė gaivaus vėjo gūsis.
Sonoristo nestebina, kad tarpusavyje susipynę, žymesniu laiko nuotoliu vieni nuo kitų neišblaškyti faktai, sudėlioti greta, primena voratinklį. Tačiau dialektą, ypač neperprastą, būtina pagardinti delikatesu. Varlių kojelės ir kepintos sraigės… Patiekalai du, tad skaitytojui maga pacituoti du pirmuosius sakinius iš „Sraigės kambario“ koncepcijos preambulės. Michałas Libera rašo: „Sling – perpetės raištis, kobinys, lyno kilpa, virvės – nuo horizontalios plokštumos kabančio tuščio objekto sąvoka ar net pats vaizdinys turi ryškių parazitinių bruožų. Jis primena miegantį alpinistą, pakibusį ant stačios uolos, ar prie lubų prisisiurbusį kregždžių lizdą.“ Kai alpinistas miega, Alpių namelyje miegodama knarkia baltakailė šveicarė katė. Metronomas jos nepažadins, kaip kad šveicariško laikrodžio rodyklių tiksėjimo garsas neįsiterps į pianino sonatą.
Čia reikėtų atsitraukti ir stabtelti. Dalyvavimo įvykis yra segmentų vėrinys. O švarraštis, žinia, yra situacija. Sonoristas uždaro duris adresuodamas laišką. Tarsi už jį ir šįkart tai padarytų tyla.
