Andrius Makarevičius ir jo kūrybiniai ieškojimai

Stoties damos ir jų užkariautojai. Pastarųjų balti žirgai pavirtę į juodus BMW automobilius, o žavingosios mergelės, svajojančios apie narsiuosius princus, jų laukia nebe aukštuosiuose pilių bokštuose, o ant Sodų gatvės šaligatvio. Stoties rajono kasdienybė ir jos transcendentiškumas, sugretinantis tai, ką matome tiesiogiai, su tuo, kaip mus tai veikia. Asociatyvumas sulig kiekvienu žvilgsniu ar veikėju. Temos sklando ore, o jas akylai seka ir aktyviai gaudo jaunosios kartos tapytojas Andrius Makarevičius.

Prieš daugiau kaip metus sumąstyta tema vaizduoja tai, ką dažnai matome, bet apie ką retai susimąstome. Čia pat Andrius perspėja, kad nereikia visko suprasti tiesiogiai, ir ragina išjungti logiką bei leisti veikti interpretacijoms. Pirmą kartą ši tema pristatyta šių metų vasarį Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ vykusioje parodoje „Stoties rajono pasakojimai arba Mandelos efektas“. Naujoji tema tebeplėtojama: „Arką“ keitė Šiuolaikinio meno ir mokslo centras, pastarąjį – Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, o temai populiarėjant kita stotelė vis dar laukia. Kviečiame susipažinti su kūrėju, paverčiančiu marozus, balandžius ir stoties damas meniniais objektais, į kuriuos kitomis akimis nei realybėje žvelgia parodų lankytojai.

– Pasakojama, kad Newtonas pradėjo tyrinėti visuotinę trauką jam ant galvos nukritus obuoliui. Taip jis, atradęs savąjį kelią, tapo vienu garsiausių visų laikų mokslininkų, padėjusių pagrindus tolesnėms kartoms. Galbūt ir tu turėjai analogišką patirtį? Kada supratai, kad būsi tapytojas?

– Teptukas ant galvos nenukrito, tiesiog vaikystėje pradėjau paišyti, tėvai, pamatę, kad man sekasi, leido į meno mokyklą. Kol esi mažas, nelabai gali spręsti. Leidžia ir viskas. Mokykloje jau pats pradėjau lankyti papildomas dailės pamokas pas Rasą Grušienę, tada supratau, kad man tai patinka. Vėliau įstojau į Pedagoginį, tada jau tikrai pajutau, kad tapyba yra mano kelias ir kad aš, ko gero, būsiu tapytojas. Tikrai nebuvo taip, kad vieną dieną staiga supratau, jog juo būsiu, tiesiog palaipsniui, labai natūraliai tai išėjo.

– Koks buvo tėvų požiūris į pasirinktą kelią? Ar nesiūlė rinktis kitos, perspektyvesnės, profesijos, kuri nebūtų tokia rizikinga kaip tapytojo?

– Tas tradicinis klausimas „Ką tu darysi pabaigęs mokslus?“ buvo. Nors kai įstojau, džiaugėsi dėl manęs, bet paskui, kai pamatė, kad pabaigęs mokslus ėjau dirbti visokiausių darbų, nesusijusių su įgyta specialybe, tai šiek tiek patraukdavo per dantį, vėliau apsiramino, matyt, suprato, kad nieko jau nepakeisi.

– Kas labiausiai įkvepia kurti?

– Gal žmonės? Ir šiaip aplinkos stebėjimas, kelionės, naujos pažintys. Įkvepia kinas, knygos, daug kas.

– Gebėjimas kurti yra įvardijamas įvairiai. Vieniems menininkams tai kaip meditacijos forma, kitiems – fiziologinis poreikis. Kas tau yra tapyba?

– Dėl to fiziologinio poreikio, tai tiesa. Man būna, kad jei kurį laiką netapau, tarkim, mėnesį, imu suprasti, kaip man to reikia, nes vien jau aliejaus kvapo pasiilgstu. Asmeniškai man tapyba yra bendravimas. Bendravimas su pasauliu, aš pasakoju, kas man yra įdomu, kas svarbu.

– Jei ne tapyba, kuo užsiimtum? Pilotuotum, muzikuotum?

– Na, muzikantu gal ir norėčiau būti, kažkada grojau gitara, bet supratau, kad tapyba visgi yra arčiau širdies. O kuo būti daugiau? Gal rašytoju? Dažnai rašau, tačiau niekam niekur to nerodau. Kūryba į stalčių. Ko negaliu išreikšti spalva, dažais, tą pabandau išreikšti rašydamas. Kitokiais garsais, žodžiais. Tai tiesiog kitokia kūrybos forma, kuri papildo tapybą, nors nebūtinai. Vyraujančios temos daugiausia mano jausmai aplinkai, kitiems žmonėms ar tiesiog jautrumo, tylos, vienatvės akimirkos.

– Viename interviu esi sakęs, kad tapydamas marozus klauseisi Stasio Povilaičio. Labai įdomu, kokios dar muzikos klausaisi tapydamas kitus darbus? Kokią įtaką tai daro kūrybos procesui?

– Seniau dažnai klausydavausi įvairaus džiazo. Dabar irgi paklausau. Iš esmės muzikos pasirinkimas priklauso nuo nuotaikos, savęs neprievartauju. Stebiu, kaip pavyksta tapyti. Labai nemėgstu, kai muzika pradeda blaškyti. Ji turi papildyti. Turi būti išlaikytas balansas. Na, o su Povilaičiu buvo taip, kad dalyvaudamas viename iš Kaune vykusių plenerų su kolega Arvydu Martinaičiu garsiai klausėmės Stasio Povilaičio dainų, pagalvojau, kad jos visai „į temą“. Aišku, nereikia tų žodžių suprasti tiesiogiai. Jei klausydamasis Stasio Povilaičio jo žodžiams suteiksi ne tiesioginę, o kitą prasmę, tuomet visai kitaip skamba, suteikia daug pozityvių emocijų, nuotaika tik gerėja. Labai darbingai veikia.

– Marozai tapyboje tikrai nėra standartinė ar vyraujanti tema. Kaip gimė šis sumanymas?

– Marozai gimė netyčia, galima sakyti, jų ištakos sietinos su 2016 metais nutapytu kūriniu „Stoties rajono puolęs angelas“, nors grynai marozus pradėjau tapyti nuo darbo „Kita stotelė stotis“, pats nežiūrėjau į tai rimtai. Galvojau, kad jei man tai nepatiks ar atrodys abejotinai, tiesiog užtapysiu. Na, o tapydamas pajaučiau, kad man tai yra įdomu, atsirado vis naujų idėjų, kad yra visai gerai. Po to dar ir neblogų atsiliepimų pasipylė. Kažkas sako: „O, nauja tema, varyk toliau.“ Mane tai dar labiau įkvėpė, lyg kas būtų žibalo į ugnį įpylę. Dar vieną nutapiau, dar. Žiūriu, kad tai begalinė tema, kad joje erdvės reikštis yra labai daug.

– Ar įvardytum tai kaip naują kūrybos etapą?

– Manau, kad taip. Buvo etapas, kai tapiau ir žinojau, ką tapyti, paskui kurį laiką buvo nežinios periodas. Atrodė, kad viskas yra matyta, kad viskas jau nutapyta. Kankinausi, kankinausi ir taip jau pradėjau. Net pačiam sunku įvardyti, kaip tai įvyko. Tiesiog pradėjau galvoti, kas aš. Kur aš gyvenu? Stoties rajone gyvenu apie dešimt metų, tad bandžiau padaryti taip, kad būtų ne tik man įdomu, bet ir visiems. Tarkim, jei būčiau savo namus įamžinęs, tai tik man ir mano aplinkai būtų įdomu. Man aktualu buvo sudominti kitus, paskatinti juos pagalvoti apie tai, kur gyvename, kaip gyvename ir su kuo gyvename.

– Darbuose atsispindi visuomenės stigmos: alkoholizmas, prostitucija. Ar specialiai stengeisi vaizduoti šias temas savo darbuose, ar nevalingai jas perteikei?

– Manau, kad alkoholizmo ir prostitucijos temų nenoriu paslėpti. Kai gyveni stoties rajone, viską matai. Imi galvoti, kodėl, jei tu tai matai, policija ir šiaip valdžia nemato arba apsimeta, kad nemato.

– Galbūt ši tema ir iš jos gimusios tolesnės parodos labiau atkreips visuomenės dėmesį?

– Gal. Aš tikrai negalvojau, kad po šios parodos padarysiu kažkokį perversmą, bet jei tai padės atkreipti visuomenės dėmesį, džiaugsiuosi prie to nors kiek prisidėjęs.

– Šalia marozų ir balerinų tavo kūriniuose matomi balandžiai. Kodėl pasirinkai būtent šį paukštį, o ne kokį kitą?

– Balandžių yra daugiausia. Balandis toks kaip didmiesčio paukštis. Mažesniuosiuose miestuose nelabai aptiksi balandžių – tik didmiesčiuose. Pastebėjau panašumų į stoties rajono nemaloniuosius personažus, kad įkyriai lenda, vis kažko prašo, taip juos ir susiejau.

– Menininkų kūryba ne visada būna vieningai interpretuojama. Vieniems ji artimesnė, kitiems – ne. Reikia nepamiršti ir skirtingų amžiaus grupių: vaikams vienaip atrodys, suaugusiesiems – kitaip. Kaip vertini savo pastarųjų darbų interpretacijas? Ar jauti, kad žiūrovai supranta, ką nori pasakyti?

– Kiek žmonių – tiek interpretacijų. Vieni supranta labai tiesiogiai: marozai, balandžiai ir prostitutės, kiti daugmaž pajaučia, ką norėjau perteikti. Jei matau, kad žmogus mato labai paviršutiniškai, pabandau nukreipti ta linkme, kuri padėtų mąstyti, skaityti užkoduotas žinias, metaforas, simbolius.

– Dirbi su mokiniais, savanoriauji, tad bendravimas su jaunąja karta tau dažnas reiškinys. Kaip tavo mokiniai vertina marozus? Kokie vaikų įspūdžiai, pastebėjimai šia tema?

– Gerai vertina. Su mokiniais apsilankiau savo parodoje. Jie yra šeštokai, uždavinėjo įvairiausius klausimus. Kodėl marozai? Kodėl čia tos nuogos moters tiek daug? Kai šių dalykų klausinėja mano kartos žmonės, tai vienaip atsakinėji, o kai to klausia vaikas – kitaip. Man tai yra gražu, bet vaikams reikia atrinkti žodžius, kodėl vaizduoji moterį, o ne kokias gėlytes. Iš esmės visiems patiko. Vienas mokinys prifotografavęs tų darbų susuko filmuką ir vakare man jį atsiuntė su padėka už parodą, tai labai malonu.

– Bet vis tiek galbūt pastebi, kaip skirtingos kartos reaguoja į marozus?

– Man atrodo, kad vaikai žiūri ne į tai, kad marozas pavaizduotas, bet atkreipia dėmesį į jo treningus. Jiems tai pajuokos personažas, rimtai nepriima. Suaugusiesiems irgi kyla klausimas, kodėl būtent marozai. Stengiuosi paaiškinti, kad šie darbai nėra apie marozus. Jis tėra metafora, kurios tiesiogiai suprasti nereikia, tai tiesiog neigiamas personažas.

– Kaip manai, ką reiškia didelis šios temos populiarumas? Ar visuomenei tai labai artima?

– Dėl populiarumo, tai nežinau, o ir tapydamas mažiausiai galvoji apie tai. Aišku, smagu matyti gausias reakcijas į tai, ką darai. Tiek teigiamas, tiek neigiamas. Manau, kad tai natūralu, aš tapau tai, kas šalia, o žiūrovas arba save pamato tokioje situacijoje, arba ką nors pažįstamo atranda, o gal tiesiog mėgsta pasijuokti. Kartais juokdamiesi iš kitų mes juokiamės iš savęs.

– Prieš nušviesdamas stoties rajono realijas bene daugiausia tapei barzdotus vyrus. Kaip jie atsirado?

– Aš pats su barzda, tad tas labai natūraliai ir labai greitai išsivystė. Visus darbus beveik vienu metu dariau. Vieną tapai, kitas džiūsta, kaip konvejeris. Visi domėjosi, ar tai tikri personažai ar labiau atspindžiai. Manau, kad barzdočiai buvo mano nuotaikų personažai. Vienas depresyvus, melancholiškas, kitas – žaismingas, su kibiru ant galvos, naivus. Per juos ne tiek savo panašumą bandžiau perteikti, kiek nuotaiką.

– Kokiu savo darbu labiausiai džiaugiesi?

– Aš visą laiką sakau, kad naujausi darbai yra mieliausi. Pastebėjau tą, nes praėjus porai metų imi matyti, kad jau kiti darbai yra artimesni. Taip ir sukasi ratas.

– Koks priimtas sprendimas tau buvo pats svarbiausias ir iš esmės geriausias?

– Net nežinau. Geriausias gal buvo išeiti iš darbo, nesusijusio su daile. Aišku, buvo labai sunku priimti šį sprendimą, bet nesigailiu priėmęs. Atsirado daugiau laiko kūrybai. Kitokių minčių. Kai dirbi, tavo mintys iš esmės yra užimtos tuo, ką tą akimirką darai, mano atveju – fiziniu darbu.

– Yra pavyzdžių, kai dailininkai dirba sunkius fizinius darbus, bet po to grįžta į savo dirbtuves ir dar turi jėgų tapyti. Kaip tau sekėsi suderinti šias dvi iš pažiūros sunkiai suderinamas sritis?

– Tai taip ir man yra ne kartą tekę daryti. Po darbo skubėdavau į dirbtuvę, tapydavau iki išnaktų, tada iš ryto vėl bėgi į darbą. Darbe dar kažką galvoji. Gerai, kai kartais anksčiau baigdavom darbą, tai daugiau laiko likdavo tapyti. Toks nuolatinis lakstymas buvo, o išėjus iš darbo visai pasikeitė ritmas. Sulėtėjo visas gyvenimas. Nebereikėjo draskytis, skubėti, bijoti, kad ko nors gali nespėti.

– Ar turi rutiną?

– Taip, stengiuosi save kontroliuoti. Keliuosi visada pusę septynių, septintą. Seniau tapydavau vakare iki vidurnakčio ar ilgiau, na, o dabar jaučiu, kad man geriau dieną tapyti, o vakare kokį filmą pasižiūrėti.

– Dailininkai kurdami savo darbus įdeda daug triūso, o kartu kiekviename kūrinyje palieka dalelę savęs. Skyrybos su kūriniu būna labai dažnos. Vieni dailininkai jas lengviau pakelia, kiti – sunkiau. Ar skausmingai atsisveikini su savo kūriniais?

– Skauda kažkiek. Aišku, kai žinai, kad tavo darbas iškeliavo pas tokius asmenis, iš kurių prireikus dar galėsi pasiskolinti ar tiesiog jį išvysti, tai ne taip skauda, bet jei žinai, kad ne – skaudžiau būna. Neilgai toks jausmas išlieka. Susitaikai, ypač kai galvoji, kad kažkam tavo darbas suteiks džiaugsmo.

– Vizualieji menai plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose nėra labai populiarūs. Jais labiau domisi kultūros atstovai. Kaip manai, galbūt per tokias unikalias temas, pritraukiančias daug simpatijų, yra skatinamas tapybos populiarumas?

– Galbūt. Nors sunku pasakyti. Tapyba populiaru ar ne? Skatinu ar ne? Unikali tema ar ne? Kas yra unikali tema? Kiekvieno žvilgsnis į pasaulį yra skirtingas ir jo išreikštas supratimas yra unikalus. Kai tapau, apie tai negalvoju, bet jei pasirinkta tema prideda tapybai populiarumo, tai labai gerai. Svarbiausia, kad tapyba ir liktų tapyba.

                                                           

Kalbėjosi Rūta Paitian