Praeities šmėklos ir bruzdesiai Afrikos politiniame žemėlapyje

Degantys Paryžiaus Dievo Motinos katedros bokštai širdį suvirpino toli gražu ne kiekvienam. Kol prieš liepsnas suklupę prancūzų katalikai aistringai meldėsi, tarp kai kurių Vakarų visuomenių kraštutinių kairiųjų buvo galima justi tykią piktdžiugą – jų akimis, liepsnoja ne kas kita, o Europos kolonializmo politikos ir baltojo žmogaus priespaudos simbolis. Degant katedrai buvo prisiminta, kad praeitų metų pabaigoje Emmanuelis Macronas paprašė Prancūzijos meno ir istorijos muziejų vadovų grąžinti Beninui, Senegalui ir kitoms buvusioms Prancūzijos kolonijoms kažkada išgrobstytus paveldo objektus. Muziejininkai iki šiol vengia kooperuotis teisindamiesi tuo, kad šie senovės artefaktai Prancūzijoje yra saugomi ir prižiūrimi geriau negu gimtinėse. Na, prancūzams nesugebėjus apsaugoti vieno svarbiausių jų pačių istorinio paveldo objektų, tokios kalbos skamba ironiškai.

Aršesnę diskusiją sukėlė tai, kad pasaulis per kelias dienas Dievo Motinos katedrai atstatyti sugebėjo suaukoti apie vieną milijardą JAV dolerių. Šis iš pirmo žvilgsnio gražus ir tyras gestas buvo kaip reikiant išpeiktas: kodėl milijonieriai šių pinigų nepanaudoja padėti vargstantiems pasaulio žmonėms? Na, ir jeigu pinigai jau suaukoti katedrai atstatyti, kodėl gi neatriekus bent dalį jų Afrikos visuomenėms vystyti?

O šventas naivume! Pirma, tokius kaltinimus svaidantys dažniausiai net nepasidomi kitomis negu katedros atstatymas turtingųjų filantropinėmis kryptimis. Labai tikėtina, kad jų pinigai vienokia ar kitokia forma yra pasiekę ir Afrikos šalis (labai populiari filantropinė kryptis). Antra, daugumos Afrikos vyriausybių biudžetai jau ir taip yra priklausomi nuo užsienio valstybių reguliariai teikiamos vystymosi paramos ir Tarptautinio valiutos fondo paskolų. Tvirtesnes politines institucijas turinčios šalys šią pagalbą panaudoja efektyviau, bet, pavyzdžiui, Somalyje, kuriame visuomet daugiau ar mažiau karaliavo anarchija, ši parama tiesiog prasmenga bala žino kur. Anot naujienų agentūros „The Associated Press“, 2009–2010 m. užsienio donorai šaliai suaukojo 75 mln. JAV dolerių, iš jų tik 2,8 mln. atsidūrė vyriausybės biudžete. Jeigu jau taip, tai gal skirti pinigus nevyriausybininkams, Jungtinių Tautų agentūroms? Deja, nėra lengva identifikuoti tokius, per kuriuos didžioji aukų dalis pasiektų paramos gavėjus, o ne būtų skirta prabangiems biurams Ženevoje, Briuselyje ar Niujorke išlaikyti (arba, nesusilaikysiu, Karolinos Meschino kelionei į Etiopiją).

•

Regiono valstybės turi svarbesnių rūpesčių negu prancūzų pasisavinti senovės artefaktai ir gal netgi didesnių negu pasaulio pinigų pasiskirstymas. Štai Sudane politinė padėtis itin sudėtinga: balandžio 11 d. iš prezidento posto buvo pašalintas Omaras al-Bashiras, šalį valdęs tris dešimtmečius. Perversmą organizavo kariuomenė, vienas pagrindinių veikėjų – gynybos ministras generolas Awadas Ibn Aufas, dalyvavęs žiaurumu pagarsėjusiame Darfuro konflikte. Nors Tarptautinis Baudžiamasis Teismas nenuteisė Ibn Aufo už karo nusikaltimus, toli gražu ne visi yra įsitikinę jo nekaltumu. Deja, iki demokratijos Sudane dar toli: kariuomenės vadai paskelbė, kad rinkimai šalyje vyks tik po dvejų metų pereinamojo laikotarpio. Tokį sprendimą sukritikavo tiek tarptautinė bendruomenė, tiek protestuojantys sudaniečiai. Omaras El Degeiras, Sudano Kongreso partijos lyderis, pareiškė nepriimsiantis „pusės pergalės“.

Dabartiniai įvykiai Sudane labai primena situaciją Egipte po Arabų pavasario – 2013 m. karinį perversmą taip pat vykdė tuometinis gynybos ministras generolas Abdelis Fattahas al Sisi. Atsikratęs politinių oponentų, šiuo metu jis eina antrą Egipto prezidento kadenciją. Egipte autoritarinės tendencijos ir toliau stiprėja. Neseniai šalies parlamentas pritarė Konstitucijos pataisoms, kurių viena pratęstų prezidento kadencijos laiką nuo ketverių iki šešerių metų. Taigi, al Sisi valdytų iki 2024 m. ir po jų galėtų siekti trečios kadencijos. Balandžio 20 d. šalyje prasidėjo trijų dienų referendumas, kuriame piliečiai balsavo dėl šių ir kitų Konstitucijos pataisų.

Autoritarinės tendencijos sustiprėjo ir Ugandoje, kuri net nesiterliojo organizuodama demokratinį šou. Balandžio 18 d. Ugandos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nutarimą, kuriuo pašalinamas iki šiol šalyje galiojęs 75 metų amžiaus limitas, leisiantis dabartiniam prezidentui Yoweri Museveni siekti dar vienos kadencijos 2021 m. Museveni šalį valdo nuo 1986 m.

Balandžio 2 d. atsistatydino 20 metų Alžyro prezidento pareigas ėjęs Abdelazizas Bouteflika. Šį sprendimą priimti paskatino tiek šešias savaites iki tol šalyje vykę masiniai protestai, tiek (ir vėl) griežti Gynybos ministerijos reikalavimai. Nors numatyta, kad demokratiniai rinkimai šalyje įvyks gerokai greičiau negu Sudane, liepos 4 d., jaudinamasi, kad karinė vadovybė taps pernelyg galinga, kaip nutiko Alžyro nepriklausomybės kovų metais.

Nors dešimtmečius karaliavusių diktatorių pašalinimas yra pirmas žingsnis demokratiškesnės sistemos link, regiono patirtis rodo, kad susidariusį galios vakuumą dažnai užpildo dar vienas autoritaras. Knygoje „Why Nations Fail“ politologai Daronas Acemoglu ir Jamesas Robinsonas teigia, kad kone visos buvusios Europos kolonijos Afrikoje yra užstrigusios užburtame rate, nes nepriklausomybė jose išaušo su ta pačia europiečių kurta, vietinius žmones ir jų resursus išnaudojusia politine ir ekonomine institucine sąranga. Ją paveldėjęs politinis elitas greitai suprato, kad šia sistema galima praturtinti save ir savo kadrus. Praeitis niekur nedingo, tik įgavo kitą, suverenumo, formą.

Būtent šiuo instituciniu palikimu buvusiose kolonijose ir turėtų labiausiai rūpintis vargšas baltasis žmogus, jaučiantis kaltę už protėvių aferas. Bet ką jis gali pakeisti?

Pastaba: tekstas rašytas balandžio 21 d., nuo šios datos kai kurie įvykiai galėjo pasikeisti.