Paryžiaus katedra
Gaisro nuotraukos atrodė kaip feikas, pavėluotas balandžio pirmosios pokštas. Stogas degė atvira liepsna, žmoniją krėtė katarsis – taip prasidėjo Didžioji savaitė ir, o siaube, vadinamoji Kultūros diena. Kaip tik buvau pažiūrėjusi Ozono filmą, kuriame katedra rodoma dar iki teroro išpuolių, kol įėjimo nesergėjo kareiviai, – nepanaši į dabartinę, kurios apsauga – lyg oro uosto. „Ir Dievo Motinos kantrybė turi ribas“, – pagalvojau.
Hugo romaną skaičiau aštuntoje klasėje – tiksliai atsimenu, nes klasės draugė, pakviesta atsakinėti iš „užklasinio skaitymo“, atpasakojo siužetą. Man rodos, ji stovėjo prie lentos ir itin smulkiai dėstė įvykių peripetijas. Buvo gėda prisipažinti, kad irgi skaičiau tą knygą, bet istorijos ir architektūros detalių nesupratau, todėl praversdavau puslapius, sekiau tik meilės liniją. Tas romanas atrodė gan nuobodus, su daugybe nesuvokiamų realijų, kurias aiškinančios išnašos buvo knygos pabaigoje, ir aš tiesiog tingėjau jas tikrinti. Tais metais Lietuvą aplankė popiežius, „žvėrelių“ valiutą pakeitė litai, televizija statė „Gimines“, o mes piešdavom visokį sutrūnijusį šlamštą, paukščių iškamšas ir ratų nuolaužas tarp senų skudurų – žodžiu, visiems ne tas rūpėjo. Dar nebuvo interneto, todėl trylikametės jau būdavo įgalios perskaityti tokius romanus (vargu ar šiandien jie priskiriami tai amžiaus grupei, gal kokiems šešiolikmečiams geriausiu atveju). Atsitiktinė literatūros mokytoja (kiekvienais metais ateidavo naujos, stabilumo šioje pamokoje nebuvo) laukėsi, tad stengiausi nesielgti bjauriai, nors aš jai savo meniniais polėkiais nuolat neįtikdavau. Ji net netikėjo, kad iš tikrųjų perskaitau tas knygas, kurias aprašau užklasinio skaitymo sąsiuvinyje, bet aš ir nesinėriau iš kailio, kad tą įrodyčiau. Pamokose atsakinėjau įžūliai, rašinius rašiau netinkamai. Kai jos pilvas ėmė ryškėti, vengiau atsakinėti išvis – sakydavau, pamiršau, kad reikėjo atmintinai išmokti Maironio eilėraštį, nes dar būčiau deklamuodama ją sunervinusi. Iškart po Paryžiaus katedros gaisro bibliotekoje užsisakiau Hugo romaną – tų pačių metų leidimą, kurį skaičiau paauglystėje. Žodis „Dievas“ jame, kaip ir dera sovietmečiu, rašomas mažąja raide, tarsi iš tikrųjų būtų panteistinė bendrybė, tvyrotų ore, neturėtų vardo. Pradėjusi skaityti suvokiau, kad jis man toks pats nuobodus kaip ir kadaise – norisi praversti puslapius, aprašinėjančius sudėtingus klero santykius ir kapitelio akantus. Prisiversdama vis vien skaičiau. Pavydėjau buvusiai klasės draugei (kiek žinau, dabar ji gyvena Italijoje), sugebėjusiai susitelkti į geros literatūros vingrybes. Dar labiau pavydėjau šių laikų draugei, gebančiai išskaityti romano struktūroje architektūrą, – anot jos, ta knyga pati yra katedra, tik jau atvirkščiai.
Vėliau, kai jau buvau suaugusi, televizija rodė animacinį „Disney“ miuziklą. Šiek tiek žiūrėjau, tarsi iš reikalo – prisiversdavau pasidomėti popkultūra. Įstrigo scena su Esmeralda katedros viduje – ji dainavo „Aš nieko neprašau sau“. Kiti meldė sveikatos, pinigų, pripažinimo, šlovės, meilės, o ji prašė kažko abstraktaus, nesavanaudiško. Tuo metu buvau įsitikinusi, kad irgi taip meldžiuosi, – niekada nekaulydavau Dievo nieko egoistinio. Vėliau mano maldos būdai keitėsi, pageidavimai smarkiai savanaudiškėjo.
Paryžiaus katedroje lankiausi prieš trejus metus, nusiteikusi pamaldžiai ir dievobaimingai. Tvyrojo prietema, netgi tamsa, kurioje išryškėjo vitražai; tokioje religinius jausmus žadinančioje šventykloje dar pats Dievas gali išlįsti iš palėpės kaip koks Kvazimodas. Meldžiausi už gimsiančius vaikus, taigi, mano prašymas buvo neva kilnus, prašiau ne sau. Hugo rašo: „Bet kilnioje poeto prigimtyje vyrauja ne nauda. Aš manau, kad jeigu poeto esmę būtų galima pažymėti skaičiumi dešimt, tai koks nors chemikas, ją analizuodamas ir skaidydamas, pasak Rable, rastų joje vieną dalį savanaudiškumo ir devynias – savimeilės. [...] Beje, tai brangi dalelė, tikrovės ir žmogiškumo balastas, be kurio poetai nebeliestų žemės“ (Julijos Maceinienės vertimas). Gryna tiesa! Ir kiek autoironijos romantizmo poetui. Kai išėjau iš šventyklos, ant vieno iš tiltų per Seną sutikau policijos sulaikytą savižudę. Ji žvelgė ramiomis, mirčiai abejingomis akimis, ir tą žvilgsnį taip pat priėmiau asmeniškai – gal nenušoko už mane, kol meldžiausi, gal aš irgi daug kartų nenušokau už ją.
Devintoje klasėje jau suvokiau save kaip menininkę. Staiga tapo aišku, kad viską galiu nupiešti (to niekada nepasakyčiau apie rašymą – kad galiu viską parašyti). Naktimis išslinkdavau į internato koridorių ir padegdavau popierių gniužulus prie balkono. Ilgame tamsiame koridoriuje ugnis atrodydavo kaip gėlė, ji buvo gyva, kildavo ūmai ir gana greitai užgesdavo. Linoleumas niekada neužsidegdavo, ir aš ramiai stebėdavau liepsną. Buvau įsitikinusi, kad dalyvauju savo pačios performanse, kuriam nereikėjo jokių žiūrovų ir kuris, kaip tikros menininkės gyvenime, niekuo nesiskiria nuo tikrovės. Paskui surinkdavau juodas draiskanas ir išmesdavau tualete. Vieną kartą mane sugavo naktinėlė, naktimis budinti pagyvenusi moteriškė, netikėtai išnirusi iš tamsos. Kažką jai pribūriau, nepamenu, gal net sakiau, kad deginu higieninius paketus – knygoje „Lik sveika, vaikyste“ rašė, kad juos dera sudeginti. Tačiau degti laužus koridoriuje tapo nebesaugu ir todėl persikėliau į prausyklą. Gaisro galimybę tai slopino, mat plytelėmis klotos grindys amžinai būdavo drėgnos, pritaškytos, kartais net iš dalies patvinusios vandeniu. Tačiau ir prausykloje mane vienąkart sugavo, įskundė, kilo skandalas (neva galėjau sukelti gaisrą), svarstė, mesti ar nemesti iš mokyklos. Man tai atrodė kvaila, nes juk mokykla – meno, o pedagogai nenusimano apie performansus. Neišmetė, bet iškvietė tėvus, vykdė idiotiškus pasiaiškinimų posėdžius, išrausė mano piešinius, rado tarp jų daug liepsnos eskizų, pradėjo stumdyti pas psichologus, rašė griežtus papeikimus ir pan. Suaugusiuosius (tėvus ir mokytojus) laikiau mulkiais, per daug iš jų nesitikėjau, savimi ir toliau užsiiminėjau pati.
Kaip buvusiai piromanei katedros gaisras, gėda sakyti, sukėlė kontroversiškų jausmų. Degė išties gražiai – daugybė žmonių tą palaikė paties Dangaus ženklu, verkė apsikabinę, reiškė emocijas socialiniuose tinkluose. Kai kurie regėjo sutapimus, pranašiškus ženklus, tarsi patys būtų ir padegę (gerai, kad nors neprisidavė policijai). Tai būna taip retai – kai žmonės, dažniausiai katastrofų akivaizdoje, pasijunta reikšmingi, gal net virtę kosminio įvykio priežastimi. Kiti piktinosi, kad kai kas nors baisaus nutinka ne gimtojoje Europoje, nebūna tokio sentimentalaus, savo įsikalbėtus jausmus apverkiančio ažiotažo. Ugnis atrodė gražiai – turint galvoje, kad dega ne šiaip koks Eifelio bokštas, o gigantiška viduramžių šventykla su visomis autentiškomis konstrukcijomis. Smailė niro į katedros vidų lyg skęstantis laineris filme „Titanikas“. Demonai ir chimeros, keista, nesudegė. Sudegs tau jie. Visas pasaulis, sulaikęs kvėpavimą, stebėjo reginį. Tai bent Dievo Motinos performansas.
Ši naktis kaip bažnyčia po gaisro. Joj šalta, nyku ir gūdu. Jeigu tai būtų įvykę prieš keliolika metų, būčiau labai susijaudinusi ir pirmiausia rašiusi emocingą žinutę tėvui. Kas geriau už jį besupras žuvusio paveldo tragediją?.. Dabar mano širdyje tuščia, aš su niekuo netrokštu pasidalinti praradimo, o gal, tiksliau, atradimo jausmu. Tėvas, kad ir kaip graudu, nebereiškia Dievo instituto. Katedra tik pastatas, ji nėra verta žmogaus gyvybės. Šventybę palietusios nelaimės akivaizdoje reikėtų ne mechaniškai melstis, kaip moko vyskupai, o iš esmės atsiversti. Susivokti, kad gyvename pernelyg įsikibę į šventyklas, bet nematydami žmonių, gal ir pasaulio. Dievui juk seniai nebereikia tokių didelių namų, jis telpa guminėje valtyje.
