Nepasotinamas geismas
Rima Juškūnė. Perikonas. Eilėraščiai.
K.: Kauko laiptai, 2018. 77 p.
Šiuo metu Danijoje gyvenančios poetės Rimos Juškūnės antrasis eilėraščių rinkinys „Perikonas“ apraizgytas įvairiomis tematinėmis sampynomis, iš kurių ryškiausios dvi – santykiai su tėvais ir emigracijos problema, nors išryškėja ir subtili dievoieškos linija.
Debiutiniame rinkinyje „Irisai“ (Kauko laiptai, 2015) R. Juškūnė pasirodo kaip tiršto verlibro kūrėja, o kai kurie jos tekstai skambesiu kiek primena Henriko Radausko poetiką. „Perikone“ poetė nevengia eksperimentuoti: čia aptinkame ir grakščios estetikos, ir kandaus humoro, ir R. Juškūnei būdingo sodraus verlibro. Rinkinio struktūra labai įdomi: jis it augalas, kurio stiebai, susiviję vienas su kitu, sudaro tematinę įvairovę.
Žodį „perikonas“ aptinkame įpusėję knygą: „važiuoju nuoga / autobusu: / be makiažo ir / perikono. // mano juslės – / atvertos piestelės – / siurbia kvapus // ir žvilgsnius // moterų, / kurios drovisi / mano nuogumo“ (p. 34). Eilėraštyje esanti išnaša paaiškina, kad perikonas – tai jonažolių ekstraktas. Kaip žinoma, jonažolės yra geltonai žydintys augalai, o rinkinyje geltona spalva išnyra įvairiausiais pavidalais – geltona kombikormo kruša (p. 26), geltonas lėktuvas (p. 62), klevo geltonis (p. 66) ir kt. Ši spalva siejama ir su išpardavimų bei tarpine šviesoforų šviesa (p. 63). Tad geltonos spalvos leitmotyvas, viena vertus, tampa autorės estetine žiūra, kita vertus, sąsajos su šviesoforų šviesa primena ir tarpinę skrydžio lėktuvu būseną, kai laikinai atsiduriama „niekur“, tarp teritorijų, o ne konkrečioje vietoje.
Atkreipiant dėmesį į cituotas eilutes, augalo sąsaja su moters kūnu leidžia mąstyti dvejopai: apie moters tapsmą augalu arba augalo tapsmą moterimi. Augalas-moteris yra stebimas kitų moterų, kurias tas nuogumas glumina. Galima klausti, ar jos yra atskirtos nuo augališko subjektės kūno, būdamos kažkas kita nei ji pati, o gal tai užslėptas geismas?
Pažymėtina, kad moters augališkumas siekia įsitvirtinti. Tai atskleidžia eilėraštis „Moterys“: „jų platūs lapai ir mėsingi žiedai. / po šalnos – mėsos gabalai ir pūvantis kvapas. / tik ūgliai jų vis stiebias į debesis / ieškodami, kur prisitvirtinti“ (p. 33). Sakyčiau, čia labai subtiliai parodoma moterų emancipacijos ir tapatybės problema, nors tai nėra pati svarbiausia gija rinkinyje, visgi augalas gali būti interpretuojamas kaip bejėgiškumo ir veržlumo vaizdinys, egzistuojantis tuo pat metu, t. y. moters tapatybėje glūdi milžiniška įtampa. Be to, parodoma, kad moteris susiduria ir su nepelnyta panieka bei prievarta (p. 19), tačiau augališkumo, gėdos ir geismo motyvai, galima sakyti, išklibina griežtas binarines (pvz., vyro ir moters) opozicijas, o tapsmas apima įvairiausias būties formas – žmogiškas, gyvūniškas, augališkas ir net daiktiškas. Kita vertus, esama erotiško moters santykio su vyru, tačiau jis įsukamas į nuolatinį tapsmo procesą, tad vyro ir moters poliai nėra atskiri pasauliai, kuriuos skirtų neperžengiama praraja.
Iš pirmo žvilgsnio eilėraščių subjektė yra veržli, kupina gyvenimo geismo, nors nežinia, kaip konkrečiai galėtume tą gyvybės geismą motyvuoti, mat eilėraščiuose neretai fiksuojama skausmingų patirčių – fizinių, psichologinių, dvasinių. Be to, skaudžiai ardoma tėvo, motinos ir vaiko triada. Rinkinyje išryškinamas atidus subjektės žvilgsnis į tėvus, atsisakant juos vertinti moralinėmis kategorijomis. Pastaruoju metu itin iškalbingos santykio su tėvais temos pasirodė tokių poetų kaip Karolis Baublys ir Mindaugas Nastaravičius kūryboje. K. Baublys debiutiniame rinkinyje „Geležinė vėjarodė“ (Kauko laiptai, 2018) susitelkia į išsiskyrimo (fizinio, psichologinio) su tėvu problemą, o M. Nastaravičius „Bendratyje“ (Tyto alba, 2018) išryškina tėvo ir sūnaus santykių tęstinumą, pačiam subjektui tampant tėvu.
Galima sakyti, kad abiem minėtiems autoriams tėvo figūra, nepaisant prieštarų, įgauna universalią reikšmę, kuri neatsiejama nuo subjekto egzistencijos. Kitaip nei šie poetai, R. Juškūnė vietoj tęstinumo renkasi neužbaigtumą, o vietoj universalios egzistavimo sąlygos koncentruojasi į kūnišką tėvų gležnumą. Kitokią koncepciją savo naujausiame rinkinyje „Gintaro kambarys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) pasirenka ir Giedrė Kazlauskaitė, asociatyviu ryšiu sujungusi tėvo vardą su mineralu ir dingusiu Gintaro kambariu. Tad abi poetės savo kūryboje santykio su tėvais temas tarsi įdaiktina, įmaterina.
Kalbant apie „Perikoną“, jau pirmame eilėraštyje „Dangaus ir Žemės kūnai“, prisodrintame kelių prasminių gijų, įspūdingai pavaizduotas subjektės santykis su motina: „ji mane žindė iki trejų metų: jutau, / kaip jos pientakiais teka balta ir saldi sula, / [...] aš buvau plėšri ir norėjau mėsos, / [...] ten, kur būta krūties – vienišas geležinkelio bėgis, kuriuo ji grįžo namo, / [...] aštrus Motinos žvynas – vaikštau su ilgu nagu, lakuoju jį / raudonu perlamutru, kad jusčiau ją gyvą, skaitau / žurnale horoskopą: // aš esu Vėžys ir aš suvalgiau savo Motiną“ (p. 9–10). Vėžys gali būti suvokiamas kaip gyvūnas, Zodiako ženklas arba onkologinė liga. Keistas subjektės kaltės jausmas, lydimas plėšrumo, savotiško gyvūniškumo, gyvybės geismo, susipina su vėžio neišvengiamybe: nepasirinksi nei savo likimo (Zodiako ženklo), nei diagnozės. Geležinkelio bėgis, kuriuo grįžtama namo, gali būti suprantamas irgi nevienaprasmiškai – kaip mirimas arba grįžimas iš tremties, juolab kad tokių užuominų randame kitame eilėraštyje pavadinimu „Bigės“ (p. 68–70).
Dar vienas ryškus eilėraščių diptikas – „Pokalbiai su išėjusiu tėvu“ (p. 44–45), kuriame pavaizduojamas tėvo bejėgiškumas. Be dramatizmo, bet labai ryškiai sublyksint geltonos spalvos motyvui: „mano tėvas išėjo lėtai, / kaip išeina žalia iš žolės, / [...] labas, sakau, jau ruduo, / pažiūrėk, kaip geltona, – veduosi / braidyti prikritusiais lapais. Jis kikena, / pasirėmęs į kaulus, / atkartodamas mano aidą: / geltona“ (p. 44). Santykis su tėvu apverčiamas, įsisąmoninant jo kūdikišką gležnumą, – subjektė jam it motina: „pripilu vonią, įkeliu didelį kūdikį, kibų vijoklį“ (p. 45). Čia ir vėl išnyra žmogaus-augalo motyvas, negebantis pasipriešinti savo paties nyksmui, kuris paradoksaliai pilnėja, nes „kūnas jo tvinksta ir tvinksi“. Kitame eilėraštyje santykis apverčiamas ir su motina, o tėvas pavaizduojamas lyg svetimkūnis šeimos paveiksle: „naktimis man sapnuojasi potvyniai: / motina, gerianti mano pieną, / [...] ir tėvas – varnėnas be inkilo, / švilpaujantis aplinkui“ (p. 37).
Galbūt galėtumėme tvirtinti, kad tėvų nyksmą kompensuoja santykis su vaikais, bet ne – rinkinyje jie labiau asocijuojami su nepastovumu, skrydžiais (p. 11, 27, 57), tad net nesiekiama atkartoti to, kas prarasta, kaip ir nesiekiama apmąstyti kūniškumą kaip darnią visumą: kūnas rinkinyje išnyra tarsi supjaustytas ar suskaidytas, kiek primenantis ir Gretos Ambrazaitės debiutiniame rinkinyje „Trapūs daiktai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) vaizduojamą kūno fragmentiškumą. Nors R. Juškūnės kūryboje, kaip minėjau, svarbus tapsmas, eilėraštis „Vyrui“, kuriame savitai kūniškumas sujungiamas su teritorija, mano supratimu, tampa atraminis plėtojant dar vieną rinkinio giją, t. y. emigracijos problemą: „tu esi mano / palapinė – iš storo / vilnonio audeklo, / graužiančio odą: // išskleidžiu tave / vis naujoj vietoj, / suguldau vaikus poilsio, // išlendu lauk, urgzdama / žymiu teritoriją“ (p. 40).
Atrodo, kad kūnui reikia tinkamos terpės, panašiai kaip augalui įsišaknyti į žemę, bet jei teritorija yra svetima, vargu ar įmanoma jausti kūniškumo ir aplinkos dermę, tad emigranto būsena pasirodo kaip nuolatinis nepritapimas ir vietos neradimas („Ikea yra mano namai, / lėktuvai yra mano prieglobstis / nuo nepažįstamų ir nebeatpažįstamų vietų“, p. 66). Tiesa, jau „Irisuose“ užsimenama apie buvimą svetimoje teritorijoje, kurią ženklina svetimos priegaidės (p. 52), tačiau „Perikone“ taikliai atskleidžiama emigranto kaip amžino svetimkūnio būtis: „jūs niekada nebūsit kaip jie: / nusikirpkit baltas šukuosenas / ir nusitrinkite lūpdažius, / [...] siūkit pilkų pelių kostiumus / kol kas dar savo vaikams: / net ir jiems nevalia / būti spalvotiems“ (p. 50). Tokia emigranto realybė tampa atkirčiu nomadiškai filosofijai: užuot mėgaudamasi kosmopolitės gyvenimu, subjektė jaučiasi lydima nuolatinės stokos it nepasotinamo geismo, kuris gali pasirodyti ir lietuviškojo „Tėve mūsų“ pavidalu (p. 66). Kita vertus, gimtinės ilgesys nėra sentimentalus, nostalgiškas ar egzaltuotas, o rinkinyje nevengiama ir platesnių kontekstų, esama intertekstualumo.
Dar reikėtų paminėti dievoiešką, kuri, kaip ir kitos temos, susipina su kūniškumo ir augališkumo plotmėmis. Pvz., kryželio ženkle susitinka makro- ir mikropasauliai: „mąstyti / apie Dievo plaukus – galaktikas – smegenis / mūsų pačių galvose, pasėti / mažutį sėklos kryželį“ (p. 17). Eilėraštyje „Dievo Motinos katedra“ (p. 14) bažnyčia pavaizduojama it milžiniškas kūnas, kurio viduje klaidžioja subjektė, per materialius, kūniškus įvaizdžius nujausdama Kristaus dieviškumą: „bažnyčios ląsta turi dvi atvaras: / [...] šonkaulių lonkose kvėpuoju kvėpuoju, / [...] išsmunku pro apatinę krūtinės ląstos atvarą, / persekiojama lempelės šviesos. // ir tik kitą rytą, / pakilus lėktuvui, / gniauždama vienkartinį juodos, / pajuntu Jo padus / rausvinant debesis – “ Subjektė neužsiima saviplaka, veikiau religinės patirtys yra estetizuojamos, nevengiama ir saviironijos, prisidengiant Dievo Motinos ikona: „dabar aš tebesu įstrigusi: / sopulingoji feisbuko motina / su laikų vainiku ant galvos“ (p. 70). Kad ir kokiuose kontekstuose yra naudojami krikščioniški įvaizdžiai, rinkinyje jie prabyla nebanaliai.
Žvelgdamas į rinkinio visumą, R. Juškūnės kuriamos poetinės tikrovės nepavadinsi holistine, t. y. užbaigtu, harmoningu pasauliu: subjektė yra lydima stokos arba nepasotinamo geismo, kurį iliustruoja irstantis šeimos paveikslas, nesentimentalus gimtinės ilgesys ir anapus kūniškojo fragmentiškumo egzistuojanti dieviškoji plotmė. Nepaisant to, R. Juškūnė rašo aistringai, netgi entuziastingai, tą byloja viena už kitą įdomesnės metaforos, kurių rinkinyje nestinga, o jungdama įvairias temas ir potemes poetė, mano manymu, atsispyrė nuo savo debiuto, sukurdama savitą koncepciją, todėl tai suteikia akstiną spėlioti, kuo po „Irisų“ ir „Perikono“ pasipildys poetinis R. Juškūnės meniu.
