Lidija Šimkutė: „Mūsų žodžiai – tik ženklai“
Lidija Šimkutė – lietuvių poetė, gyvenanti Australijoje, rašanti lietuvių ir anglų kalbomis, sujungianti savo poezijoje kelias kultūras, nuolat pati dalyvaujanti Lietuvoje vykstančiuose poezijos renginiuose. Jos poetiniai skaitymai išsiskiria subtilia žodžio ir muzikinės improvizacijos, performanso, į kurį autorė kviečia kitų menų atstovus, derme. Tai gerokai papildo lietuvių poezijos lauką, suteikia jam naujų spalvų, skatina užmegzti dialogą su skaitytoju.
Šis tekstas nėra recenzija, kuri nuosekliai pristatytų vieną kurį poetės rinkinį, tai mėginimas aspektiškai nusakyti L. Šimkutės poezijos išskirtinumą, gebėjimą poezijoje sujungti kelias tradicijas, stilistikas nedaugžodžiaujant, o įspraudžiant į talpų žodį – ženklą, eilutę.
L. Šimkutės poezija savo kelią pas skaitytojus pradėjo 1978 m., kai buvo išleista jos pirmoji knyga „Antrasis ilgesys“ (Čikaga, JAV). Paskui dar dvi knygos lietuvių kalba – „Prisiminimų inkarai“ (JAV, 1982) ir „Vėjas ir šaknys“ (Vilnius, 1991). Vėliau išėjo jos pirma dvikalbė knyga „Tylos erdvės / Spaces of Silence“ (Vilnius, 1999) ir keturi kiti dvikalbiai rinkiniai, penkios dvikalbės knygos: versta į vokiečių kalbą „Weisse Schatten“ (Viena, 2000), į lenkų (Punskas, 2003) ir trys į japonų kalbą versti rinkiniai (Osaka, 2014, 2016, 2018). Ji – 10 knygų autorė, vertėja, kultūrininkė, kurios kūrybinis kelias prasidėjo Australijoje išlaikant ir puoselėjant lietuvišką žodį (prie to prisidėjo šeima), neakivaizdžiai tobulinant lietuvių kalbos įgūdžius Lietuvių kalbos institute Čikagoje, vėliau lietuvių kalbos vasaros kursuose Vilniaus universitete 1977 ir 1987 m. Taip pat manyčiau, kad ir kelionės po pasaulį padėjo poetei atrasti savitą poezijos kelią. Kaip ir sutikti žmonės, jų kūryba inspiravo rašyti, pažinti, išreikšti savąjį vidinį pasaulį. Viename interviu poetė yra sakiusi: „Vėliau gyvenimas man buvo dosnus: teko nemažai pakeliauti, sutikti įdomių žmonių, tarp jų ir rašytojų, poetų, kurie inspiravo gilinti lietuvių kalbos žinias, plėsti akiratį. Pirmieji skatintojai […] buvo Australijoje gyvenantys broliai rašytojai Vytautas ir Jurgis Janavičiai, taip pat poetai Henrikas Nagys ir Jonas Mekas bei Marija Gimbutienė, kuriuos sutikau JAV 1972 m. Esu ypač dėkinga savitai mąstančiam Vytautui Janavičiui, su kuriuo ilgai susirašinėjau. Jis ne tik skatino mane tobulinti poeziją, bet ir plėsti akiratį pasaulinės literatūros, filosofijos, muzikos ir apskritai kultūrinėje arenoje. Vėliau teko sutikti Alfonsą Nyką-Niliūną, su kuriuo susirašinėjau ir daug vėliau. 1991 m. per „Poezijos pavasarį“ Lietuvoje susipažinau su austrų poetu Christianu Loidlu, puikiai kalbančiu anglų kalba. Jis pamėgo mano poeziją, kurią buvau išvertusi į anglų kalbą. Netrukus jis išvertė tuos atrinktus eilėraščius iš pirmųjų knygų – į vokiečių kalbą ir pateikė juos savo knygų leidyklai „Edition selene“. Laimė, knyga patiko leidyklos savininkui. Šiam rinkiniui „Weisse Schatten / White Shadows“ (2000) jis net parašė išsamų, įžvalgų įvadą. Ilga ir plati mūsų korespondencija, pasidalinimas literatūros, Rytų filosofijos ir kitomis žiniomis bei įspūdžiais mane skatino rašyti, šiek tiek keisti rašymo stilių, toliau plėsti pasaulėvaizdį“ (Roberto Danio interviu su poete Lidija Šimkute, www.bernardinai.lt, 2008).
Dažname L. Šimkutės eilėraščių rinkinyje skelbiami garsių Vakarų autorių palydimieji žodžiai, įrašantys jos poeziją į platesnį, tarptautinį poezijos kontekstą. Ne vienas tyrinėtojas, vertėjas yra pastebėjęs Lidijos poetinio žodžio minimalizmą, glaustumą. Tas poetinio žodžio taupumas ryškus jau pirmosiose poetės knygose, kur dvieilyje telpa metaforizuota poetinė mintis, žodyje sujungianti universalizuotą pasaulio sampratą: „Mūsų žodžiai – tik ženklai. / Atsiminimai – tai mūsų antras rūbas“ arba „Atsirėmiau į praeitį, / Vaškiniuose rėmuose / Kabančią tirpstančiose mintyse. // Išgėrusi rasos, / Prieš saulėleidį / Atsukau laikrodį“ (rinkinys „Prisiminimų inkarai“).
Tyla, žodis, atmintis, prisiminimas, praeitis, nuolatinis gamtos cikliškumas L. Šimkutės poezijoje susipina į mitologinę pasaulėvoką, kuri vėlyvesnėje jos kūryboje itin puikiai susijungs su rytiečių gyvenimo filosofija ir pajauta. Davidas Maloufas pirmo dvikalbio rinkinio „Tylos erdvės / Spaces of Silence“ įžangoje pamini: „Šių eilėraščių apimtis nepalyginamai didesnė, nei būtų galima spręsti iš mažo, retai išbarstytų ir kruopščiai sudėliotų žodžių skaičiaus. Pauzėse atsiskleidžia gelmė.“
Poetinė L. Šimkutės eilėraščio gelmė ryškėja per subtilų gamtos motyvą, gamtos vaizdo ir garso fragmentą, susijungiantį į vientisą įtaigų poetinį vaizdinį, sutelpantį dvieilyje ar trieilyje, priartėjantį prie haiku stilistikos: „Prie lango / Alyvos / Šnabžda cikados / Rankos mostas / Išskleidžia / Paparčio žiedą“ (rinkinys „Tylos erdvės“).
Eilėraščio grafinis išdėstymas, jo ritmika, žodžio piešinys susijungia su minimalistine, plastiška, linija, brūkšniu, tašku, kontūru besiremiančia L. Šimkutės poetine išraiška, kurią papildo jos knygų dailininko Viačeslavo Jevdokimovo-Karmalitos iliustracijos, atliepiančios Tolimųjų Rytų meno kaligrafinius ženklus. „Kartais be žodžių galima išreikšti daug daugiau“, – yra sakiusi L. Šimkutė.
2016 m. išleista dvikalbė poezijos knyga „Baltos vaivorykštės“ taip pat tęsia minimalistinę tradiciją. Balta, pilkšva spalva čia yra dominuojanti, kontrastuojanti su aplinkinio pasaulio margumynu. Tačiau ją papildo mėlyna – ramybės ir pusiausvyros spalva. Eilėraščių ciklas „Žydinti saulė“ remiasi A. Nykos-Niliūno teksto fragmentu, sujungiančiu kūrybos prado, buvimo čia ir dabar, prasmės jausenas į harmoningą amžinojo gyvybės rato visumą: „Žodžiai mikčioja sakinį / laikas delsia / ties pražūties riba / kur susitinka / viskas ir niekas.“
Visatos ir atskiro elemento simbiozė įgauna prasmę per įvardijimą, spalvą, tampa ženklu, žyminčiu individualizuotą poetinį kalbėjimą: „Mėlynasnapis paukštis / kapsto skylę per liūtį / saulė žeria lubinų formos kibirkštis.“
Regimantas Tamošaitis vienoje recenzijoje yra rašęs: „Lidija Šimkutė yra mėlynos spalvos poetė“ („Metai“, 2008, Nr. 11). Pridėčiau: balta, pilkšva, juoda, mėlyna spalvos poetės kūryboje sudaro harmoningą egzistencinę pusiausvyrą, čia nėra nereikalingų daiktų, žodžių, dominuoja subtili grožio pajauta, metaforizuotas emocinis virpesys, prasmių potekstė, kuriai autorė suteikia talpaus daugiareikšmiškumo.
