Knygų klampynės – trauka ir nerimas,
arba Keli žodžiai apie šių dienų vaikų literatūros gyvenimą
Šiek tiek besidomintys vaikų literatūra supras, kad žodį klampynės pavadinimui pasirinkau neatsitiktinai. „Klampynių kronikų“ autorė Neringa Vaitkutė šį pavasarį, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, apdovanota Prano Mašioto premija. Ką tai reiškia? Reiškia daug, beveik viską – tai geriausia praėjusių metų knyga, tai garbė, dėmesys ir įpareigojimas autorei. Džiaugsmas ir man. Skaitydama ir tyrinėdama ryškiausių knygų penketukus, praėjusį rudenį garsiai paskelbiau: man „Klampynių kronikos“ iš visų nominuotų įdomiausia – ir vaikams skirtų, ir suaugusiesiems.
Bet ar džiaugsmas visiems? Patoso mano įžangoje per daug. Viename mažame miestelyje bibliotekininkė nustebo, kai ištariau knygos pavadinimą, ir ilgokai jos ieškojo. Kas, kas? Klampynės? Laimei, rado. O aš maniau, kad po iškilmių, sulaukusių kuo rimčiausios sklaidos, Neringą Vaitkutę ir jos kūrinį žino beveik visi, kad puikuojasi ta knyga garbingame stende – yra nuolat siūloma vaikams, su jais aptariama.
Tarptautinė vaikų knygos diena siejama su Hanso Christiano Anderseno gimimo diena – balandžio antrąja. Mane kankina patoso priepuolis, noras šūktelti, kad ji minima visame pasaulyje. Anaiptol. Daugybėje miestų ir miestelių šventė slysta, praslysta, nuslysta – kaip daugybė kitų iškilmių, minėjimų. Lieka knygos ir naivi viltis, kad geri kūriniai, apdovanoti ar ne, pro skaitytojų akis nepraslenka.
Kas tie ekspertai, nutariantys, kurios knygos vertos dėmesio, kurios ne? Tai IBBY Lietuvos skyriaus atstovės ir atstovai. Mūsų IBBY yra sulaukusi šiokių tokių permainų, todėl bandysiu stabtelti ir aptarti šį sambūrį išsamiau.
Nebuvau su žmonėmis, 1992 metais kūrusiais IBBY, užklydau kiek vėliau. Ir likausi, godžiai lankydama seminarus, šventes, minėjimus, skaitydama organizacijos žurnalą „Rubinaitis“ ar rašydama jam. Patyriau visą nuotaikų skalę – nuo žavėjimosi iki aistringo noro diskutuoti, o gal ir neigti. Šiaip ar taip, tvirtinu: tai taikus, veiklus, draugingas sambūris, priimantis į savo tarpą aukštųjų ir kitokių mokyklų, bibliotekų, leidyklų žmones. Žinoma, ir rašytojus, kritikus. Turime psichologę, fizikę, aistringai ir reikliai nuolat skaitančias vaikų literatūrą.
IBBY pamatai praėjusių metų gruodį kiek sudrebėjo. Atsistatydino ilgus metus darniai dirbę pirmininkas Kęstutis Urba, sekretorė Aldona Augustaitienė (Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė). Tai ką, liekame be tėvo ir motinos? Graudintis galima, net būtina. Raudoti – ne.
IBBY laivelį (organizacijoje beveik du šimtai žmonių) smagiai vairuoja literatūrologė bei bibliotekininkė Inga Mitunevičiūtė ir atjaunėjusi valdyba. Žurnalą „Rubinaitis“ teberedaguoja žinovas Kęstutis Urba. Ir tėvas, ir motina tebelanko IBBY renginius – visada patars, kiekvienam padės.
Šį tą iš šių metų „Rubinaičio“ pirmojo numerio pacituosiu. „Tarptautinė vaikų knygos diena švenčiama nuo 1967 m., ją rengia Tarptautinė vaikų knygos taryba (IBBY). 2019 metais teisę būti šios šventės rėmėjais laimėjo IBBY Lietuvos skyrius. Kęstutis Kasparavičius – garsiausias mūsų šalies iliustruotojas ir rašytojas, jam ir patikėta sukurti plakatą ir kreipimąsi į skaitytojus. Plakato dizainerė – Deimantė Rybakovienė.“
Jei gerai suprantu, rėmimas pasireiškia būtent kreipimusi ir plakatu, o tas laimėjimas – Kęstučio Urbos ir jo valdybos nuopelnas. Knygos padeda neskubėti – tokia esminė Kęstučio Kasparavičiaus mintis. Turbūt taip, turbūt tiesa. Vis dėlto negaliu nutylėti: tas kreipimasis yra be tautybės, pilietybės ir tapatybės, nors Lietuva ir minima. Vieną kartą… Tik vieną… Primenama, kad Lietuva – Europos centre, ir viskas. Man mažoka. Pasigedau paties Kasparavičiaus – jo vaikystės knygų ir personažų, jam svarbių rašytojų ar dailininkų, o kad ir jo sumanytų veikėjų. Puoliau naršyti, skaityti: nesudėtinga rasti ankstesnių metų plakatus, tekstus. Latvių, rusų, amerikiečių, brazilų, estų… Pastarasis – rašytojos Aino Pervik (g. 1932). Ji pradeda nuo Oskaro Lutso „Pavasario“ – nuo savo tautos jaunimo literatūros klasiko. O tas „Pavasaris“ pasirodė 1912 metais. Belieka priminti, kad Aino Pervik kreipimąsi rašė 2011 metais. Ir matysime, kaip tiksliai apsuktas laiko ratas, kaip kilniai žvelgta į savo šalies patirtį. Vieta ir laikas – dvi kolonos, į kurias visada saugu remtis.
Šiek tiek pažinodama Kęstutį Kasparavičių – jo taikų būdą, intelektą, savikritikos jausmą – net neabejoju, kad būtų jis bendradarbiavęs su… Su kuo? Ar privalau vardinti vyriausios kartos vaikams rašančius žmones, meistres ir meistrus? Gal ne dabar, ne čia.
Labai norėčiau aptarti šventę, kurioje buvo įteikta ne tik Prano Mašioto premija. Jų daug – net dešimt. Tai ir Antroji premija už geriausią knygą vaikams ir paaugliams, ir premija už geriausią knygą mažiausiems skaitytojams, ir Domicelės Tarabildienės – už gražiausią metų knygą, ir Aldonos Liobytės už reikšmingiausią metų debiutą, ir… ir… Po kelių dienų dvi premijas teikė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – rašytojai Kazimierai Kazijevaitei ir projektų autoriui Juozui Žitkauskui.
Vaikų ir jaunimo rašytojai, vertėjai, taip pat ir dailininkai neturėtų jaustis nuskriausti. O juk paraudama kartais – mūsų niekas nežino, nevertina, net menkina – juk rašome ne suaugusiesiems. Tiesą sakant, pabandykime rašyti jiems – tiems suaugusiesiems. Ir paaiškės, kad literatūros pasaulio viešas gyvenimas visada keblus, painus; premijų dalybos – diskutuotinos; renginiai – ne tik džiuginantys, bet ir varginantys.
Taigi, ta Tarptautinės vaikų knygos dienos šventė, tas Anderseno gimtadienis, tos premijų įteikimo iškilmės… Jų nemačiau. Dar neišmokau persiplėšti. Privalėjau būti kitoje šventėje Panevėžyje. Vaizdo įrašas man tėra medaus laižymas per stiklainį: nepajuntu salės alsavimo – nuobodulio ženklų ar, priešingai, tvyrančios pritarimo ir supratimo tylos.
Svarbu minėti, kad naujoji valdyba pirmą kartą per daugybę metų, per visą Lietuvos IBBY istoriją, atskyrė vaikus nuo suaugusiųjų. Vaikai „Lėlės“ teatre stebėjo „Pinokį“ –
itin prieštaringai vertinamą spektaklį. Suaugusieji vakarop rinkosi Martyno Mažvydo bibliotekoje. Šiemet buvo skelbiami ne tik laureatai, bet ir nominantai – nė vienas jų nežinojo, ar sulauks kvietimo į sceną.
Skirtingai, oi, kaip skirtingai IBBY nariai visa tai vertina. Vieni pritaria sprendimui: taip, vaikams tikrai nuobodu tūnoti salėje ir žiūrėti, kaip kopia į sceną suaugę žmonės atsiimti jiems priklausančių dovanų. Anokia čia šventė. Bet atokių mokyklų mokytojos, bibliotekininkės… Jos sako: niekada ir niekur mūsų vaikai nesutiks tokios gausybės rašytojų, negaus autografo, nebendraus.
Aš nežinau, kur slypi tiesa. Net nenoriu žinoti – niekada nebuvau masinių renginių specialistė. Šimtą kartų mieliau pulčiau dabar pasakoti apie premijuotas ar nepastebėtas knygas, bet rašinys būtų per ilgas, juk negaliu pretenduoti į visus „Šiaurės Atėnų“ puslapius. Galbūt ilgainiui papasakosiu, atsižvelgdama į Kęstučio Kasparavičiaus linkėjimą: neskubėti.
Kol kas – tik keli neramūs, klampūs klausimai. Kodėl taip ilgai į pasaulį vėžlino Gyčio Norvilo „Vėžlys Dūmas“, pagaliau sulaukęs ir publikavimo, ir kelių nominacijų? Kiek jis aplankė leidyklų, kol pasirodė pasauliui? Kodėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos premijos laureatė Kazimiera Kazijevaitė ir jos knyga „Mano sesė ir aš“ visai nesudomino IBBY ekspertų? Kodėl ši premija aplenkė kur kas žymesnius nei vaikų literatūroje debiutuojanti Kazijevaitė rašytojus? Kodėl liežuvis painiojasi, kai bandome ištarti Dariaus Rekio knygos „Kaip kukiai su gruzdžiais kovojo“ pavadinimą? Oi ne, čia ne Justino Žilinsko Gugis, čia Rekio kukis – sakome mes. Ar tikrai tie du rašytojai giminingi?
Besidomintiems vaikų ir jaunimo knygomis pranešu, kad puslapyje www.ibbylietuva.lt rasime ir Vaikų knygos šventės, ir gerokai vėliau vykusio IBBY seminaro įrašus. „Rubinaityje“ galime skaityti praėjusių metų knygų apžvalgas. Nemenką dalį pirmajame numeryje, kitą – antrajame. Eglės Baliutavičiūtės mintys apie lietuvių autorių realistinę prozą man atrodo pernelyg griežtos. Linos Buividavičiūtės poezijos apžvalga – neįtikėtinai švelni, kolegiška. Godos Baranauskaitės-Dangovienės pasakų ir kitų nerealistinių kūrinių apžvalgai norėčiau pritarti, bet… Ne visas pasakas kol kas skaičiau, ne viską išmanau – ypač keistai jaučiuosi, kai reikia aptarti tuos „kitus nerealistinius“.
Bet juk viskas o viskas šiame pasaulyje diskutuotina. Kaip ir šis mano rašinys, kaip būsimos mano apžvalgos.
