Karvės

 

Karvės

 

Pirma karvė vaikšto aukštai užrietusi nosį. Yra ūkininko numylėtinė, bandos vedlė. Ant šonų nešioja žemėlapius, kuriuos kitos karvės atidžiai žiūrinėja ir uosto. Ūkininkas ją labai myli. Tyrinėdamas žemėlapius, svajoja apie ilgą atostogų kelionę po pasaulį. Karvei kelionės patinka. Melžiama linguoja galvą.

Antra karvė nelygiai padalinta pusiau. Priekis baltas, užpakalis uždengtas juodu. Muses muša su juodos ir baltos spalvų rimbu, panašiu į policininko lazdelę. Mėgsta gulinėti, todėl pilvas rudu nutepliotas.

Trečia marga, labai stora. Tikra, tikra karvė. Ne vienam jaučiui ragus įtaisiusi. Mėgėja pasibadyti ir drauges jodyti.

Ta, kurios vienas ragas aukštyn, kitas žemyn, viena kojinė balta, kita marga, liemenėlė sudriskusi, skylėta, viena akis pamušta baltu, balto ir ausims kliuvo, nugarai, papilvei, labai daug balto mačiusi, nors ant galvos kliuvo ir juodo. Orientacija jos neaiški. Prie pirmosios vis trinasi, paskui sekioja, šalia gulasi. Prisitaikėlė.

Penkta netvarkingai juodais ir baltais lopais išmarginta. Labai darbšti, be perstojo ėda, labai daug pieno gamina, todėl šeimininkas vakare jos spenius ilgiau nei kitoms tampo. Pamelžęs delnu šonus tapšnoja pienu aptaškytomis rankomis. Gal todėl ir marga tokia.

Šešta, juoda, su baltu tešmeniu, su rausva nosimi, yra labai pavydi. Kai ūkininkas žemėlapių nešiotojai papilvę glosto melždamas, lenda iš nugaros prie jo ir sprandą, ausis laižo. Kai gauna delnu per snukį, ausimis karpo, galvą sukioja, kol antausis iškrenta iš galvos ir vėl lenda bučiuoti. Meilutis jis jai labai. Melžiama ausis nuleidžia. Abu jie vienas kitam meilūs.

Septinta – išskirtinė. Visai ne juodmargė. Iš užpakalio sumaišyta su pilku jaučiu. Ragai plačiausi, vanago išskėstų sparnų pločio. Ant šonų pilku kažkas parašyta. Daug lotyniškų raidžių, nors tekstas nesuprantama kalba surinktas. Yra ir skaičių. Atrodo mokyta. Karve šaukiama nepakelia galvos, kaip kitos. Žolę atrajoja užsimerkusi. Guli kojas sudėjusi lotoso poza, įkvepia pro nosį, iškvepia pro burną duslų OM. Visai ne kaip kitos, kur sako MŪ. Ant kaklo dėvi geležinius karolius. Vidurdienį kitos karvės sugula ratu apie ją ir pagarbiai linguoja galvas. Nuo jos sklinda Rytų išmintis.

Aštunta karvė juoda, su baltu brūkšneliu tarp aukštyn ir į vidų pasuktų ragų. Brūkšnelis primena centrinę ženklo „Eismas draudžiamas“ dalį. Nosis blizga, žvilgsnis tiriantis. Apatinis žandikaulis atvėpęs. Panaši į boksininką, o prie šios žodžių kombinacijos pridėjus į šonus išskėstas ausis tampa labai panaši į šventąjį skarabėją. Senovės egiptiečių garbintas vabalas įsikūnijo šioje karvėje. Bandoje ji eina sargo pareigas. Pirma patikrina lankytojų kišenes. Paskutinė leidžiasi melžiama.

Devinta irgi juoda. Ant kaktos nešioja baltą vyrų tualeto piktogramą. Ausyse geltoni auskarai su numeriais. Turi gerą klausą. Dažnai karpo ausimis orą ir garsiai prunkščia. Dar visai jauna. Speniai dar maži. Akliai, musės ir bimbalai labai prie jos lenda, naudojasi kuklia gyvenimo patirtimi ir be bilietų jodinėja nuo vieno ganyklos galo ligi kito.

Dešimtos galva, ragai, uodegos galas baltuoja krūmų fone. Ant juodos nugaros ir ant krūtinės turi baltas tatuiruotes. Akys rausvos. Žvilgsnis bukas. Ant kaklo grandinė. Ausys skylėtos, apkramtytos. Su antsnukiu. Akivaizdūs veiksmų laisvės apribojimai. Kriminalinis elementas. Nuo grupės laikosi nuošalyje, drauge su vienuolikta. Ta irgi su antsnukiu. Guli užpakaliu į bandą, snukiu į laisvę už spygliuotos tvoros. Pagal Palmiros horoskopą, jos juodi lopai labai nepalankiai išsidėstę baltųjų atžvilgiu. Linkusi vogti žolę iš už aptvaro. Trys organizuoti bandos pabėgimai į kaimynų daržus. Įkalinta ligi gyvos galvos. Visas pienas konfiskuojamas. Pasimatymai su giminėmis apriboti. Numeris dešimtas jai pataikauja, lenda į užpakalį ir laižo.

Dvylikta karvė daug ėda, daug geria, pieno dar neduoda, jauna. Mokosi blogai, dažnai stovi ganyklos aptvaro kampe nuleidusi galvą. Po metų užaugusi bus tikra karvė, įsilies į kolektyvą, padidins bandos pieno fondus, nors spardysis, bus nedrausminga. Po pirmo pasimatymo su jaučiu atsistos į savo vietą, pastos ir taps tokia pat kaip ir kitos karvės.

 

 

 

Katinas

 

Katinas guli ant palangės, skaičiuoja iki dešimties ir užsimerkia. Guli neskaičiuodamas. Raito uodegą, pramerkia vieną akį. Skaičiuoja iki penkių, pramerkia kitą akį. Žiūri į debesis. Vėjas juos neša, neša. Suskaičiavęs iki vienuolikos, atsiremia į dvylika ir nebeskaičiuoja. Ilsisi. Šoka nuo palangės, risnoja į koridorių, krapšto letena savo tualetą, tuštinasi, užkasa turinį, palengvėjęs straksi į šoną, kniaukia, trimis šuoliais perbėga virtuvę, po stalu sustingsta, klausosi, karpo ausimis. Šaldytuvas urzgia, laikrodis tiksi. Katinas klausosi, skaičiuoja sekundes, nuleidžia uodegą, apuosto kraiką krapščiusią koją. Žiūri į savo atspindį ant skalbimo mašinos, nusilenkia jam. Tas atsako tuo pačiu. Abu apsisuka ir eina kas sau. Atspindys pasislepia, katinas ant lovos laižosi krūtinę, šonus, žiūri į vieną tašką, nejuda, vaiduoklis irgi nejuda. Katinas prausia koją, tarpupirščius, kvapas nekoks, pakelia užpakalinę, laižo tarpkojį, jau visai neblogai, jau gerai, užbaigia darbą, susiriečia į kamuoliuką, nuleidžia galvą, apsivynioja uodega, žiūri į sieną, užsimerkia, kvėpuoja giliai, giliau, dar giliau, skalbimo mašinoje sukasi skalbiniai, kol apsisuka numatytą apsisukimų skaičių ir mašina automatiškai išsijungia.

 

 

Vakarienė

 

Vėjas medžių viršūnėmis maišo debesų tešlą. Saulė prikepė blynų. „Ajai, ajajai, kaip skanu“, – šaukia vištos. Balto debesio skraiste pasipuošusi eglė sirpina viršūnėje tupinčio strazdo giesmę. Strazdas klausia: „Ar žinai, kas debesį į dangų užkėlė? Kas musę zyzti išmokė? Kas karves ant pievos pasėjo? Ar žinai, iš kur atlekia vėjas? Kodėl kvepia gėlė? Ar žinai, kodėl nuovargis atneša miegą? Kodėl norisi klausinėti kodėl?“ Alyva iškėlė violetinių žiedų taurę. Dangus uosto, geria ir apsvaigęs nulašina laimės ašarą.

 

 

Vakaras

 

Karvė pakėlusi galvą dairosi. Takšt, takšt, takšt eina per lauką kalamo kuolo aidas. Prie vandens veda takas ir įmerkia kojas. Žuvys tyli, nes neturi ką pasakyti, tik vandenį pilsto iš tuščio į kiaurą. Gėlė pirmą kartą pabučiavo šalia nukritusį obuolį. Abu raudoni. Suteikusi paskutinį patepimą, saulė uždengė sodą vakaro šermenų antklode. Keliu namo birbia pervargęs traktorius.

 

 

Pirmasis kosmonautas

 

Senovėje velnias pasivertė šernu ir iškniso, nuėdė milžino bulvių lauką. Milžinas apžiūrėjo kanopų pėdsakus ir nuo to laiko šernus medžiojo, valgė. Kai tie baigė išnykti, badaujančių vilkų karalius atėjo pas milžiną ir papasakojo visą teisybę apie velnią, kuris bulvių lauką iškniso. Tada milžinas sučiupo raguotąjį, didelę saują pipirų sušėrė ir plojęs delnu per užpakalį paleido skristi. Velnias tris kartus apie žemę aplėkė ir krisdamas ragais, nagais, kanopomis, nosimi išarė labai ilgą griovį, užpakaliu dugną plakė, uodega vairavo, keliais, alkūnėmis krantus stumdė. Milžino pipirų skrandis nesuvirškino ir jie išsibarstė upės vagoje. Vanduo dar ir šiandien velnio spiras – milžino pipirus – akmenis plauna. Ir dar sakė senelis, kad ne rusas Gagarinas, o velnias buvo pirmasis kosmonautas.