Hitopadeša

Šri Narajana Pandita. Hitopadeša: išmintis mažiems ir dideliems. Iš anglų k. vertė Saulius Dagys. V.: Ajurvedos akademija, 2018. 379 p.

Atsiversdavau „Hitopadešą“ ir paskaitydavau kelias eilutes. Kitą kartą atėjęs vėl kartodavau tą patį veiksmą. Vėliau pastebėjau, kad užsukęs į knygyną jau tiesiai einu prie „išminties mažiems ir dideliems“. Įnikau skaityti. „Hitopadeša“ verčiama kaip „geras arba tinkamas pamokymas“. Pasakėčių proza ir eilėmis rinkinys sukurtas IX–XI a. Seniausias žinomas „Hitopadešos“ rankraštis rastas Nepale ir datuojamas 1373 m. Iš sanskrito į Europos kalbas pradėta versti XVIII a. Nors šis leidinys verstas iš anglų kalbos, džiugu, kad pamokymus dideliems ir mažiems galime perskaityti ir lietuviškai.

Pirmojoje „Hitopadešos“ dalyje svarstoma, kaip susidraugauti. Varnas, vėžlys, elnias, ir peliukas pasakoja istorijas apie draugystę. Antroji dalis – istorijos ir instrukcijos, kaip sukiršinti draugus. Ypač aktuali politikams, joje kalbama apie šakalų intrigas liūto dvare. Trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse aprašyti santykiai tarp vandenyje ir sausumoje gyvenančių paukščių, jų karas ir paliaubos. Tikėsimės ir lauksime kitų „Hitopadešos“ dalių vertimo į lietuvių kalbą.

„Hitopadešos“ siužetas toks: Pataliputros mieste gyvenantis valdovas turi sūnus, kurie ne itin trokšta mokytis. Valdovas sukviečia išminčių tarybą ir paprašo surasti mokytoją, kuris būsimiems sosto įpėdiniams sugebėtų perteikti gyvenimišką išmintį. „Hitopadešoje“ gyvūnai pasakoja trumpas istorijas, o šias išpaikintiems valdovo sūnums perteikia išmintingasis Višnu Šarma. Istorijos taip viena su kita sujungtos, kad pasakėčioje pasirodęs veikėjas ima pasakoti savo istoriją, o šio veikėjo papasakotoje istorijoje pasirodęs dar vienas personažas ima pasakoti savąją, o joje – dar vienas ir dar viena nauja pasakėčia ir t. t. Skaitytojas rizikuoja susipainioti pasakėčių labirinte ir prarasti pagrindinio pasakojimo giją, kita vertus – tai skatina budrumą.

Taigi, ką apie draugystę reikėtų žinoti būsimiems sosto įpėdiniams ir ne tik jiems? Štai keli pavyzdžiai iš kelių šimtų ištarmių.

„Nei motina, nei žmona, nei broliu ar net savo paties sūnumi negali pasitikėti taip, kaip tikru draugu“ (p. 370).

„Tas iš tiesų mokytas, kuris su kiekviena moterimi, išskyrus žmoną, elgiasi kaip su savo motina, su kitais gyvais padarais – kaip pats su savimi, o svetimą turtą laiko ne vertesniu už purvo gurvuolį“ (p. 112).

„Neverta pasikliauti upe, ginkluotu žmogumi, gyvūnu su ragais ar nagais, moterimi ir karališko kraujo asmenimis (nes jų būdas nepastovus)“ (p. 120).

„Gerai virškinamas maistas, protingas sūnus, klusni žmona, ištikima tarnystė valdovui, gerai apsvarstyti žodžiai ir su galva atliekamas darbas nepridarys žalos net per labai ilgą laiką“ (p. 128).

„Savaime esama trijų geranorių – tai motina, tėvas ir draugas. Kitų prielankumas turi motyvą“ (p. 151).

„Šiame pasaulyje nereikia prisirišti prie keturių dalykų – pinigų, sekėjų, moterų ir liaupsių“ (p. 192).

„Kas trokšta tobulėti, turėtų atsikratyti šių šešių ydų: persimiegojimo, tingumo, baikštumo, pykčio, įkarščio stokos ir vilkinimo“ (p. 145).

„Geriau trauktis iš šalies, kurioje tu negerbiamas, neturi pragyvenimo šaltinio, giminių bei galimybių siekti mokslo“ (p. 259).

„Gėdydamasis skurdo žmogus praranda drąsą; stokodamas drąsos nesusilauksi pagarbos; nepagarba slegia; o prislėgtas imi sielotis; krimsdamasis ir verkšlendamas prarandi nuovoką, ir gyvenimas žlunga. Deja, skurdas – visų bėdų šaltinis“ (p. 286).

„Avinčiam batus visa žemė atrodo aptraukta oda“ (p. 296).

„Kas šiame pasaulyje religija, jei ne atjauta kitoms būtybėms? Kas laimė, jei ne sveikata? Kas meilė, jei ne linkėjimas gero? Kas išsimokslinimas, jei ne gebėjimas skirti reiškinius?“ (p. 301)

„Tas pats Viešpats, kuris pasirūpino sukurti gulbes baltas, papūgas žalias, o povus – margaspalvius, pasirūpins ir tavo išlaikymu“ (p. 399).

Dėmesio vertas ir pats teksto pateikimo būdas. Kelios eilutės sanskritu su transkripcija, pažodinis vertimas, literatūrinis vertimas ir komentaras. Žavesio suteikia pažodinis vertimas iš sanskrito, kaip jau minėjau, nors versta iš anglų kalbos, įdomu paskaityti ir palyginti su literatūriniu vertimu. Tekstus lydi vaišnavo dr. Satjanarajanos Dasos komentarai, kurie apima platų filosofinį kontekstą, jame dera įvairūs vaišnavizmo aspektai, Karlas Marxas ir net Mošė ben Maimonas. Komentarai sudaro apie du trečdalius viso teksto.

Veik 400 puslapių traktatas „Hitopadeša“ nepasižymi specialiais terminais, sudėtingomis koncepcijomis ar sunkiai paskaitomomis tezėmis, todėl pažintį su „Rytų“ filosofijos kūriniais ir traktatais apie „gyvenimišką išmintį“ galima pradėti kaip tik nuo šios knygos. Patraukliai papasakotos istorijos pramogai, poilsiui, Indijoje viena populiariausių ir skaitomiausių knygų vaikams. „Kaip išdegęs molį nebenutrinsi puodynės rašto, taip vaikui mokantis įgyti įspūdžiai išlieka visam gyvenimui“ (p. 28). Kartu – gausus parabolių ir alegorijų sluoksnis.

Tiesa, nepratusius skaityti šventraščių sanskritu ruda šrifto spalva gali varginti. Kita vertus – efektyvi priemonė neskubėti, lėtai skaityti. Akis galima pailsinti ir nukreipti į puikias Redos Tomingas iliustracijas. „Hitopadešoje“ primenama, kad kūnas sudūla; turtas prišaukia bėdas; draugų apsikabinimas baigiasi išsiskyrimu. Aišku kaip dieną – kas sukurta, ilgai netvers. Tad neverta sielotis.