LIDIJA ŠIMKUTĖ

Eilės

 

Šypsena šypsenoj

 

                          Kai sužinosi, kad mano eilės nėra eilėraščiai,

                          Tada galėsime kalbėti apie poeziją

.

Ryokan

 

 

PAKILSIU

iš vazos

su gėlėmis

 

paliesiu lubas

metančias dažų žiedlapius

 

 

JIE NULUPO ožką

po usnių dangumi

 

pakabino ant smailių stulpų

po ištroškusia saule

 

nusiplovė rankas

iškepė skerdieną

 

patepė duoną

ožkos pieno sūriu

 

maukė pigų vyną

kalbėdami ožkos kalba

 

 

 

DIEVAS MANO GALVOJE

skaičiuoja žingsnius

ir žodžius

 

paverčia kalbą

šešėliais

 

švariai nutrina lentą

 

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

 

 

 

DAR ILGAS KELIAS PRIEŠ AKIS

jau nuėjom daug mylių

prasitarė vienas poetas kitam

 

tavo dikcija tobula

bet esi senamadis

 

mano, ne tavo mirtis

bus prasminga

 

kažkas atsakė: geriau kalbėkite

rimtesnėmis temomis – apie

daržininkystę ar namų ruošą

 

ką dar

 

ar kas sergsti tave

ir klausosi tavo minčių

 

 

 

KAI KANDI

mano žalią obuolį

 

paraustu  

gundydama

 

 

 

ĮSISUPUS

į vualį

 

nuotaka paskendo dūmuose

gerokai apgirtusi

vasaros pabaigoj

 

pakeliui

pas trečią vyrą

 

 

 

IŠTAMPYTAS KVARTETAS

smuikuoja raukšles

išsipuošusių

šventiškai

 

bažnyčių suolai sugirgžda

atsitiktinai išgirdę

nuodėmių išpažintis

 

gotikinis altorius

saugo sukauptas

dabarties ir praeities maldas

 

paukščio plunksna

leidžiasi nuo lubų

 

kažkieno mintys klaidžioja

 

akis už langą

koją už grindis

 

 

 

AR ŠIS MEDIS

gali naujai atversti lapą

 

tegul visi obuoliai

išskyrus uždraustąjį

krenta ir šypsosi

         miegant

 

 

 

PRIE GRIŪVANČIO NAMO

pajūry išvydome jį ar ją

 

jis ar ji nieko mums

nepasakė tik sumurmėjo

 

einu gatvėmis nežinodama

kas esu – jis ar ji

 

vėjo gūsis pasuko už kampo

namas sugriuvo

 

ji jis išbluko jūroje

 

 

 

ATŠAUKIAMAS AMŽIUS
žaidžia demonų karštyje

 

atšaukiama aistra

slapstosi ir ieško

 

Clementės žirklės*

perkerpa mintį

 

kaukė palikta

visiems dėvėti

 

    

* Francesco Clementės kūrinys.

 

 

 

DU PANKAI SĖDI

Omnitelio biure

Gedimino prospekte

 

Vienas sudriskusiais džinsais

kitas apsirengęs juodai

abu apsikarstę grandinėmis

auskarai lūpose, antakiuose ir ausyse

 

iš smalsumo klausiu

gal grojat kokiais instrumentais

 

šypsodamiesi atsako

grojam tėvams „ant nervų“

 

 

 

PAUKŠTIS

nutūpęs

lizde

išperėjo

keturis

 

 

 

PAKELY

į Cafe la Blanca

kaukolių šypsenos

 

kalnai

papajų

mangų

huevų*

 

Meksikos miesto kvapai

sugeria cafe con leche

 

šypseną šypsenoj

 

 

* Tropikų vaisius.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.