Virsmas

 

Tai buvo srutomis ir šlapimu atsiduodanti skylė, pavadinta tardymo izoliatoriumi. Tame pačiame cokoliniame aukšte buvo ir sulaikytųjų vienutės. Galėtumei pasakyti, tikra belangė: saulės spinduliai retai kada patekdavo vidun pro šykščius langelius.

Virš tardymo izoliatoriaus ir vienučių, pirmame aukšte, buvo įsikūrusi visa žandarmerija. Šalimais buvo ir teismo pastatas. Šių vietų negalėjai lyginti su ta duobe, kurioje laiką leisdavo laukiantys teismo: teismo pastatas buvo gerai vėdinamas, švarus ir tvarkingas, kaip ir žandarmerija.

Atrodė, kad laukiantieji teismo proceso, dar nepripažinti kaltais, neteko teisės į žmogišką būtį ir elementarią pagarbą. Tualetą čia pakeitė vienutėje stovintis išmatų kibiras, prausykla buvo atidaroma kartą per savaitę. Taip įtariamieji ir tarpo blusų, utėlių ir tarakonų karalystėje. Čia nebuvo valytojų, tik prižiūrėtojai, retai kada pasirodantys žandarai ir dar rečiau – advokatai. Niekas nenorėjo kelti kojos į tą prašvinkusią aplinką.

Ei, bet ar girdėjote karščiausią miestelio naujieną: peiliu bažnyčioje nudurtas pats kunigas!.. Niekas nieko nematė ir negirdėjo. Kunigą rado susmukusį klausykloje. Suimtasis ir vienintelis įtariamasis – miestelyje gerai žinomas kurčnebylys Ž. Kai viena miestelio moteris aptiko kunigą ir iškvietė žandarus, bažnyčioje rado tik Ž. Jis ramiai sau sėdėjo šalia altoriaus ir buku žvilgsniu žvelgė į tolį.

Nei daugiau liudininkų, nei nužudymo įrankio nebuvo rasta. Pats Ž. nieko pasakyti negalėjo, visiškai negalėjo apsiginti – neįgalus nuo pat vaikystės.

Ž. buvo sulaikytas, surakintas grandinėmis ir perkeltas į garsųjį žandarmerijos cokolinį aukštą. Iš jo mimikos atrodė, kad jis nenustebo čia patekęs; tai kėlė dar daugiau įtarimų. Tardytojai negalėjo jo normaliai apklausti, tad laukė sunkus teismo procesas.

„Kaip šventvagiška!“, „Amoralu!“ – girdėjosi miestelėnų šūksniai, kai Ž. buvo vedamas iš bažnyčios grandinėmis sukaustytomis kojomis. Ž. galėjo matyti tik miestelėnų įsiūtį, bet jiems atsakyti buvo per silpnas kaip kurčnebylys. Jis tegalėjo suvokti, kad įvyko kažkas labai negero, bet ar jis matė tame blogume savo kaltę – velniaižin.

Dauguma žmonių skubėjo apkaltinti Ž. nusikaltimo padarymu, nors nebuvo jokių įrodymų, kad jis tikrai kaltas. Nepaisant to, Ž. buvo įmestas į vienutę ir pasmerktas ten pūti, kol prasidės teismo procesas.

Tuo tarpu teismo salėje (atskirame nuo žandarmerijos pastate) savo darbą dirbo teismo prižiūrėtoja T. Jai buvo pavesta atvesdinti įtariamąjį į teismo salę, jį ten saugoti ir galop nuvesti į teismo pastato kiemelį, ten jos laukė šarvuotas autobusiukas, vežantis nuteistus nusikaltėlius į kalėjimą. Tuo jos darbas ir baigdavosi.

Ji dirbo šį darbą apie dešimt metų, tad prisižiūrėjo teismo posėdžių, kuriuose įtariamieji visaip bandė įrodyti savo nekaltumą: mintis apie ešafotą suminkštindavo net ir užkietėjusių nusikaltėlių širdis.

Kasdien T. vesdavo į šarvuotą autobusiuką nusikaltėlius, o nuteistuosius myriop parvesdavo į cokolinį aukštą žandarmerijos pastate, kur jie ir laukdavo savo greitai ateisiančio galo.

T. stengėsi emociškai atsiriboti nuo visų bylų ir tiesiog dirbti savo pilka kasdienybe papuoštą darbą. Taip pat niekada neidavo žiūrėti kone miestelio švente virtusio giljotinavimo. „Žmonės visiškai išsikraustė iš proto, nejaugi neturi ko daugiau veikti“, – mąstė T. Ji matydavo, kaip moterys vesdavosi vaikus rotušės link ir ten nekantriai laukdavo, kada nusiris kalinio galva ir taip jis išpirks savo nuodėmes.

Bet nejaugi mes nepersiimame ta nuodėme, kai pasmerkiame galvažudį myriop ir padarome iš mirties bausmės šventę. Juk galėtume būti bent kiek santūresni prieš mirtį, ją ir jos momentą spręsti palikdami dievams ar laikui. Tiesiog uždarydami nuteistąjį iki gyvos galvos kalėjiman ir leisdami jam ten nusigaluoti. Taip būtų bent kiek humaniškiau. Nejau mes taip nužmogėjome, kad mirtis mums nieko daugiau nebereiškia, kaip tik malonumą. Ar tai nėra amoralu ir šventvagiška?

Taigi, tame mažame Prancūzijos miestelyje nebuvo likę nieko šventa ir žmogiška, normalu, kad net ir kunigas čia gavo galą, tik neaišku, kokiomis aplinkybėmis. Normalu čia buvo ir tai, kad apkaltintas ir dar prieš teismo procesą minios nuteistas Ž. galavosi vienutėje cokoliniame aukšte.

Dauguma miestelėnų manė, jog Ž. tik apsimeta kurčnebyliu, kad išvengtų bausmės, nors tokį jį miestelio žmonės matė nuo pat vaikystės. Gąsdino tik Ž. šaltumas atvesdinus jį į vienutę. Jis tarytum tai nujautė, nujautė, kad bus sulaikytas, o gal matė kunigo žudiką, bet kodėl tuomet neatvedė nieko, kas galėtų aną sulaikyti nusikaltimo vietoje? Klausimų buvo daug, bet atsakymų iš Ž. negalėjai išpešti.

Taip vienutėje ir su tardytojais nusigalavęs Ž. pagaliau buvo ruošiamas teismo salei. Išaušus kaitriam vasaros rytui Ž. laukė nežinia ko, niekas jam negalėjo nupasakoti visos procedūros, nes jis buvo kurčias it sliekas. Pagaliau atėjo T., atrakino vienutės grotas ir parodė Ž., kad šis ištiestų rankas grandinėms uždėti. Ž. taip ir padarė. Kai jau buvo surakintas, T. jį išsivedė į lauką, kur šalimais stovėjo teismo pastatas. Ž. apakino seniai matyta saulė, jis ėjo kiemu iš lėto, kad leistų sau bent kiek sušilti nuo žvarbaus vienutės oro. Įkvėpė giliai, pajuto gaivumą, užpildančią kiekvieną jo kūno ląstelę.

T. atvedė Ž. prie laukujų teismo durų ir įvedė vidun. Teismo salė buvo pilnut pilnutėlė, visi miestelėnai norėjo pamatyti kunigo žudiką – be teismo miestelio žmonių nuteistą Ž.

Jam einant link teisiamųjų suolo girdėjosi nemalonūs ir pikti pavienių žmonių šūksniai. Teismas neturėjo ženklų kalbą mokančio asmens, bet tai jiems menkai terūpėjo, buvo svarbu kažką nuteisti, o už tokio svarbaus miestelio žmogaus kaip kunigas nužudymą laukė sunki bausmė.

Toliau vyko visiškas farsas: Ž. advokatas menkai tegelbėjo, jis tiesiog išmurmėjo, kad Ž., kaip kurčnebylys, galėjo neišgirsti kunigo šauksmo ar grumtynių su žudiku, bet jis galėjo viską matyti, matyti, kaip buvo vykdoma nuodėmė prieš nuodėmklausį. Kodėl, jei Ž. tikrasis žudikas, jis nepabėgo iš nusikaltimo vietos?

„Jis pasidavė pats!“, „Jis suprato, kad įvykdė šventvagystę!“ – vieni per kitus teismo salėje šaukė miestelėnai.

Nužudymo įrankis taip ir nebuvo rastas, bet buvo rastas atpirkimo ožys. Jis ramiai sėdėjo ant teisiamųjų suolo ir laukė teismo proceso pabaigos, nelabai suprasdamas, kas vyksta aplinkui, ir kad gavo aukščiausią bausmę, suprato tik tada, kai teisėjas parodė į Ž. pirštu ir tuo pačiu pirštu perbraukė sau per gerklę.

Teismas buvo baigtas, visi patenkinti ir laimingi, miestelyje įvesta tvarka, teisingumas įvykdytas.

Visą šį procesą sau pačiai neįprastai akylai stebėjo ir prižiūrėtoja T. Ji turėjo parvesti Ž. į cokolinį aukštą, atgal į vienutę ir palikti ten trūnyti, kol nuriedės jo galva, o miestelėnai iš to pasidarys dar vieną šventę.

T. matė, kokia neteisybė buvo įvykdyta: Ž. – tik po kojomis nusikaltėliui pasitaikęs akmenukas ir kartu jo nuodėmės atpirkimo ožys. Bet ji negalėjo nieko pakeisti ar stoti ginti Ž., nes buvo paprasta prižiūrėtoja, o tokių nuomonės niekas neklauso. Ar tai ne amoralu?

Ž. dvi savaites išbuvo vienutėje žandarmerijos cokoliniame aukšte, pagaliau atėjo vienas žandaras ir parodė jam keltis, kartu durdamas į jį pirštu, o vėliau tuo pačiu pirštu perbraukdamas sau per gerklę. Ž. suprato, kad atėjo paskutinioji.

Prie rotušės, kur ant ešafoto stovėjo giljotina, būriavosi žmonės, jų buvo kaip niekad daug. Aušo sekmadienis, mirties bausmė turėjo būti įvykdyta tuoj po mišių. T. šįkart nusprendė pasirodyti egzekucijoje, dar matė, kaip dvi kresnos moteriškės tempė savo vaikus iš bažnyčios tiesiai prie giljotinos.

Miestelyje vyko mugė: aplink rotušę buvo įsikūrusios mažos amatininkų būdelės, galėjai nusipirkti alaus, vaikams pardavėjai siūlė saldainių ir keptų obuolių.

Pagaliau buvo atvesdintas ir Ž. – pagrindinė mugės žvaigždė. Jį pasitiko nepadorūs šūksniai, keiksmai ir spjūviai. Ž. nebeturėjo teisės net pasakyti savo paskutinį žodį, jis tik dūrė pirštu į skaisčią saulę, lyg laukiančią jo ateinant.

Galop, prieš pat gulant po aštriu it skustuvas peiliu, netyčia susitiko Ž. ir T. akys. T. galėjo matyti, koks apmaudo kupinas buvo Ž. žvilgsnis. Žmogus žudomas be kaltės, jo gyvybė atiduodama ką tik iš mišių išėjusiai ir įsiutusiai miniai.

Kai krito Ž. galva, kilo didelės ovacijos, plojimai, nors prieš mirties bausmę miestelėnai klausėsi pamokslo apie draugystę ir brolybę. Visa tai regėjo ir T. Kai pagaliau liaudis gavo tai, ko norėjo, T. kažkas pasikeitė. Ji pasišlykštėjo žmonija. Grįžusi namo dar ilgai nerado sau ramybės, tad susikrovė būtiniausius daiktus ir patraukė į gamtą, manydama, kad grynas oras praskaidrins mintis.

T. ėjo vieškeliu, toliau nuo miestelio, miško link, kaitri saulė kaitino jai veidą. Ji prisiminė, kaip Ž., vedamas kiemu teismo link, irgi mėgavosi saule. Jai ramybės nedavė klausimas, apie ką visą tą laiką galvojo Ž., ar jis susitaikė su savo lemtimi, ar tikrai buvo nekaltas. Bet to jau niekados neteks sužinoti.

Sulig kiekvienu žingsniu T. jautėsi vis geriau, gaivus oras smelkėsi į jos kūną, ji suprato, kad grįžti į miestelį ir dirbti prižiūrėtoja negalės. Ž. egzekucija kėlė jai šleikštulį, akyse vis regėjo Ž. veidą.

T. buvo visai netoli miškelio esančioje pievoje, ten paliko kuprinę su daiktais, vėliau batai jai pasidarė nepatogūs, tad nusispyrė juos ir ėjo basa, po kiek laiko nusimetė rūbus ir ėjo nuoga.

T. taip šlykštėjosi žmonija, kad ilgainiui iš jos padų ėmė dygti šaknys ir leistis į derlingą žemę. Rankos virto gausiai žaliuojančia lapija. Galop ji nebegalėjo paeiti ir virto pievoje žydinčia liepa, kuri suteikdavo pavėsį prašalaičiams, o iš jos žiedų bitės rinko varvantį nektarą. O koks puikus žydinčios liepos kvapas! Sunku net nusakyti žodžiais.

Galbūt ne veltui Ž., stovėdamas ant ešafoto, dūrė pirštu į saulę.