Senovės graikų šventyklų kraštovaizdis
Didingos kolonos vis dar išdidžiai stovi Viduržemio jūros kraštuose. Jos mena laikus, kai žmonės tikėjo, kad dievai juos seka kiekviename žingsnyje. Jos mena aukas, ritualus, atnašavimus, maldas, prašymus, visa, kas sudarė senovės religiją. Šie didingi pastatai mums primena religijos svarbą senovės žmogaus gyvenime. Tai, kad religija buvo ypač svarbi senovės pasaulyje, nereikia nė sakyti. Jos įtaka politiniame, socialiniame gyvenime įrodyta. Šiandien senovės graikų religijos tyrinėtojai koncentruojasi į temą, skirtą nagrinėti religinį senovės graikų kraštovaizdį. Šie tyrimai skirti suprasti ne tik gamtovaizdį, kuris supo šventyklas, bet ir tai, ką jautė tikintysis, įėjęs į šventyklą, kokius kvapus uodė, kokius garsus girdėjo, kokias spalvas matė. Trumpai aptarsime, koks kraštovaizdis supo ar galėjo supti senovės graikų šventyklas.
Visų pirma, kalbėdami apie senovės graikų šventyklas, susiduriame su terminų problema. Graikams šventa vieta, kur apsireikšdavo dievai, galėjo būti bet kur – prie vandens šaltinio, miškelyje, prie medžio ar uolos. Grota, urvas taip pat galėjo būti dievo ar deivės buveinė, kur tikintieji atlikdavo aukojimus. Senovės graikai savo žodyne turėjo net keletą terminų, kurie buvo vartojami kalbant apie šventyklas. Temenos graikai vartojo apibūdinti erdvę, kuri priklausė dievams. Tai dažniausiai tvora atskirta erdvė, kurioje randame šventyklą ir kitus dievui priklausančius pastatus. Terminas hieron apibūdina švenčiausią ansamblio dalį, dažniausiai šventyklą ar jos dalį, kur stovėjo dievo statula. Kokie pastatai buvo temenos teritorijoje, priklausė nuo geografinės šventyklos padėties ir, žinoma, dievo kulto. Pavyzdžiui, Braurono Artemidės šventykloje, kuri buvo garsi tuo, kad joje tarnaudavo jaunos merginos, be šventyklos pastato, randame pastatą, skirtą mergaitėms miegoti, valgomuosius, centrinį kiemą. Demetros ir Persefonės šventykloje Korinte, be šventyklos pastato, buvo nemažas skaičius valgomųjų kambarių, skirtų kartu puotauti, taip pat atskiras pastatas tikinčiųjų suneštoms aukoms ir dovanoms saugoti bei teatras, kur galėjo vykti įvairūs mistiniai ritualai.
Ant indo, skirto vynui su vandeniu maišyti, vaizduojama aukojimo scena. Iš lauramedžio, pavaizduoto prie altoriaus, galima spręsti, kad aukojimas vyksta Apolono šventykloje. Iš www.metmuseum.org
Šiandien senovės istorikai atkuria spalvas, kurios supo dievus šventyklose. Polichromija, graikų kalba reiškianti spalvų gausą, – tai meno dirbinių pastatų dažymas skirtingomis spalvomis. Kad ši technika naudota antikoje, atrasta palyginti neseniai, XVIII amžiaus viduryje. Pasirodo, baltos marmurinės graikų statulos buvo dažomos įvairiausiomis spalvomis. Ne tik marmuro, bet ir bronzos, dramblio kaulo dirbiniai buvo marginami spalvotais raštais. Šventyklų fasadai taip pat buvo dažomi, kiekvienas personažas turėjo savo spalvą. Galime tik paminėti, kad aptikus antikos pasaulyje egzistavus polichromiją tarp XVIII amžiaus eruditų kilo įvairiausių diskusijų. Ne visi norėjo pripažinti, kad grožio kanonu tapęs antikos menas iš tiesų buvo įvairiaspalvis, juk to meto menininkams antikinis menas buvo įkvėpimo šaltinis. Šiandien tyrėjai diskutuoja, ar reikia atkurti antikos skulptūrų polichromiją. Vokiečių archeologas Vinzenzas Brinkmannas dar 2003 metais Miunchene surengė parodą „Spalvoti dievai“, ji apkeliavo nemažai miestų demonstruodama, kaip iš tikrųjų atrodė senovės graikų dievų statulos. Skulptūros buvo išlietos pagal originalus ir nudažytos remiantis archeologo tyrimais, atliktais naudojant ultravioletinius spindulius.
Šis spalvų tyrinėjimas mums padeda suprasti, kaip atrodė religinis senovės graikų kraštovaizdis, kaip tikintieji matė dievus ir jų šventoves. Šios įvairiaspalvės dievų statulos šiandien galėtų pasirodyti beskonybė, tačiau senovės graikams jos turėjo labai svarbią reikšmę. Švenčių metu dievų statulos buvo prausiamos, įtrinamos aliejais, aprengiamos ir padabinamos papuošalais. Vienas tokių pavyzdžių – deivės Atėnės statula, pagaminta iš alyvmedžio, buvo perrengiama Plinterijų ir Kalinterijų metu. Papuošta statula buvo pridengiama nuometu. Panašios apeigos buvo atliekamos Delo saloje. Čia, kitaip nei Atėnuose, apeigomis užsiimdavo ne žyniai, bet specialiai tam skirtas personalas, kosmetai, gaunantys už tai atlygį. Kosmetai rūpindavosi Artemidės statula Delo saloje: įtrindavo alyvuogių ir rožių aliejais bei bičių vašku, maišytu su aliejumi, tada blizgindavo lininiu audiniu. Ši priežiūra iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti juokinga, bet alyvuogių aliejus apsaugodavo medines skulptūras nuo senėjimo, o medis buvo viena pagrindinių medžiagų, kaip ir dramblio kaulas ir bronza, dievų statuloms gaminti. Švenčių metu statula buvo išvežama iš šventyklos, kad visi galėtų pasigėrėti jos grožiu.
Nebūta visuotinių taisyklių, kurios reglamentuotų tikinčiojo priėjimą prie dievo statulos. Statula buvo šventykloje, kuri ne visada buvo atidaryta. Įėjimas į šventyklą dažniausiai buvo kontroliuojamas arba stebimas. Tik žyniai ir žynės turėdavo raktus. Įėjus į šventyklą, buvo jaučiamas sezono gėlių kvapas. Tikintieji, atėję, tarkim, į nimfoms garbinti skirtą šventyklą ir norėdami ten atlikti aukojimą, turėjo dėvėti gėlių vainiką. Gėlių girliandos kabėdavo prie altoriaus, kur buvo atliekami aukojimai. Šiandien archeologai randa liekanų, kurios parodo, kad kai kuriose šventyklose buvo tam tikri architektūriniai įrenginiai, skirti dievo statulai apsaugoti. Pavyzdžiui, Andanijoje, Demetros šventykloje, deivės statula buvo aptverta grotomis ir taip apsaugota.
Norint patekti į šventyklą, galiojo tam tikri apribojimai, jie skyrėsi priklausomai nuo miesto ir garbinamo kulto. Senovės Graikijoje egzistavo vadinamosios religinės normos, kurios buvo surašytos ant akmens luito ar metalinės plokštelės, pastatomų priešais įėjimą į šventovę. Kad suprastume, apie kokius apribojimus kalbama, pateiksime keletą pavyzdžių. Apolono šventykloje Atėnuose galiojo toks apribojimas: šventyklos teritorijoje buvo draudžiama kirsti medžius, jų šakas, rinkti nukritusias šakas ar sudžiūvusius lapus. Šis apribojimas reiškia, kad Apolono šventyklos teritorijoje buvo šventas miškas, alsos. Toks draudimas gali būti paaiškinamas labai paprastai: šventyklos žyniai norėdavo užsitikrinti visų gamtinių išteklių panaudojimą, mediena buvo puikus pajamų šaltinis. Tai buvo gana dažnas atvejis graikų pasaulyje: Arge, Atėnuose, Paro saloje buvo draudžiama kirsti medžius, šakas ir jas išsinešti iš šventyklos teritorijos. Ne visos šventyklos turėjo medžius ar miškus savo teritorijoje, bet labai dažnai pasitaiko, kad šie tekstai kalba apie Apolono šventyklas, o tai tik parodo, jog Apolono šventyklos dažnai buvo statomos medžių apsuptyje. Visa tai mums byloja, kad senovės Graikijoje trūko medienos, todėl nepaisydami draudimų ir dievobaimingumo žmonės bandė bet kokiomis priemonėmis jos gauti.
Dar vienas apribojimas, kurį galime rasti prieš įžengdami į temenos, – tai draudimas gyvuliams ganytis šventyklos teritorijoje. Pavyzdžiui, toks draudimas galiojo Koso saloje. Bet koks gyvulys, atsidūręs šventyklos teritorijoje, bus paaukotas. Delfuose, Taso ir Delo salose galiojo toks pat draudimas. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad šventyklos dažnai turėjo šventą teritoriją, pievą ar mišką, į šią teritoriją galėjo įsibrauti gyvuliai, kurie ganėsi netoliese. Pasikartojantys draudimai tik parodo, kad jie buvo sulaužomi. Šventyklos teritorijoje galėjo ganytis šventi gyvuliai, pavyzdžiui, Delfuose šventyklos teritorijoje ganėsi šventi Apolono gyvuliai.
Žymus prancūzų istorikas helenistas Pierre’as Brulé knygoje „Kaip suprasti senovės graikų šventyklas“ lygina graikų šventyklas ir jose egzistavusius draudimus su Šamboro pilimi Prancūzijoje. Pilis, esanti Luaros upės slėnyje, pastatyta viename didžiausių miško parkų. XVI amžiaus pradžioje statydamas pilį Pranciškus I sumanė ją apjuosti milžiniška tvora kartu su pilį supančiu mišku. Prancūzijos karalius norėjo susikurti privačią medžioklės erdvę. Pranciškaus I laikotarpiu parkas turėjo 1 500 hektarų teritoriją ir 32 kilometrų jį juosiančią tvorą. Šiandien teritorija siekia 5 440 hektarų, iš kurių tik 1 000 hektarų prieinami lankytojams. Pilis su teritorija yra saugoma UNESCO. P. Brulé primena, kad teritorija, supanti pilį, visais laikais buvo draudimų objektas: drausta valstiečiams ganyti gyvulius, kirsti medžius. Šamboro pilis ir ją supantis gamtos draustinis gali mums padėti įsivaizduoti šventyklas supusį kraštovaizdį senovės Graikijoje. Įžengus užplūsta didingumo, šventumo, tyrumo ir neliečiamumo jausmas. Panašus jausmas turėjo užplūsti įžengus į temenos senovės Graikijoje.
Tikintieji, atvykdami aplankyti dievo į jo šventyklą, atsinešdavo dovanų, skirtų dievybei pamaloninti. Šios dovanos – tai įvairaus dydžio statulėlės, vazos, pripildytos alyvuogių aliejaus, grūdų ar kvepalų, medžiotojas atnešdavo ietį, žvejys aukodavo žuvis ir t. t. Kiekvienas aukodavo, ką išgalėdavo. Tad kai įsivaizduojame šventyklos vidų, reikėtų nepamiršti ir šių dovanų, atneštų tikinčiųjų. Jos pripildydavo šventyklos pastatą, prieinamą lankytojams, taip, kad žyniai kas tam tikrą laiko tarpą jį turėdavo išvalyti, vertingos dovanos buvo saugomos šventyklos ižde, o visos kitos neretai išmetamos. Šiandien archeologai dažnai randa tikinčiųjų suneštas dovanas, sumestas į šulinius, kurie buvo lyg sandėliai nevertingoms tikinčiųjų aukoms saugoti. Todėl tikintieji buvo kartais apribojami, kur šias dovanas ir aukas padėti šventykloje, pavyzdžiui, Koso saloje buvo draudžiama mesti pyragus ar bet kokius kitus daiktus į fontanus, o dovanos, skirtos nimfoms, turėjo būti padedamos tik prie altoriaus.
Šventos vietos lankytojai turėjo pasirinkti deramą apdarą, kad galėtų aplankyti dievybę. Dažniausiai buvo reikalaujama vilkėti baltą apdarą, kaip tyrumo išraišką, tačiau būta ir kitokių nurodymų. Pavyzdžiui, Arkadijos regione buvusioje Demetros Tesmoforos šventovėje moterims buvo draudžiama įeiti dėvint dekoruotą apsiaustą. Kitoje Demetros šventykloje netoli Dimės miesto švenčių metu moterims buvo draudžiama dėvėti auksinius papuošalus, sveriančius daugiau negu vieną obolą, taip pat drausta vilktis raštuotą ar purpuro spalvos apsiaustą, veidą dažytis baltai ir groti fleita. Į Despeinos, Demetros dukters, šventyklą Likosuroje buvo draudžiama įeiti su bet kokiais auksiniais objektais, išskyrus skirtus deivei, drausta dėvėti purpuro spalvos, margintus raštais ar juodos spalvos rūbus, avėti sandalus ar mūvėti žiedą, taip pat drausta ateiti supintais plaukais ar būti apsigaubus nuometu bei atnešti gėlių. Demetros šventykloje draudimai galiojo tik moterims, tačiau reikia nepamiršti, kad Tesmoforijų šventėje galėdavo dalyvauti tik susituokusios miesto piliečių žmonos. Visa tai taip pat parodo valdžios, kuri priklausė vyrams, norą kontroliuoti moterų elgesį ir jų matomumą viešojoje erdvėje. Vieši religiniai ritualai buvo vienas iš nedaugelio momentų, kai moteris galėdavo dalyvauti miesto gyvenime, tačiau ir tuomet ji buvo kaustoma įvairių apribojimų.
Politeizmas, gyvavęs senovės pasaulyje, yra gan sudėtingas dievų ir ritualų mišinys. Afroditė Atėnuose buvo garbinama visai kitaip negu, tarkim, Korinte. Norint suprasti šį painų dievų tinklą, reikia kiekvieną šventyklą analizuoti atskirai, nes ritualai, draudimai ir aukos gali skirtis kiekviename mieste, net jeigu ir kalbame apie tą patį dievą. Kraštovaizdis, supęs šventyklas, taip pat skyrėsi priklausomai nuo miesto ir jo geografinės padėties. Šis trumpas pasakojimas, tikiuosi, mus šiek tiek priartino prie senovės Graikijos šventyklų ir jas supusio kraštovaizdžio.
