Musės istorija

Praėjusių metų ruduo, kaip ir kiti laikotarpiai, man nesukėlė didelio entuziazmo ar dvasinio pakilimo – žinojau, kad dienos tik trumpės, o naktys dar ilgės, todėl ilgesingai laukiau, kada praeis žaižaruojančių fejerverkų vakarai, kada bus nupuoštos šventinės eglutės. Tada lyg šviesa tunelio gale ateis pavasario viltis. O dabar bandau sujungti į vieną daiktą dvi tamsiais lapkričio vakarais išgalvotas istorijas.

 

Musės istorija

 

Vakare prie arbatos puodelio nagrinėjant labai rimto ir labai storo traktato skirsnį apie karo nusikaltėlius į kambarį įskrido įkyri rudeninė musė. Apimtas dvasinio pakilimo, dažnokai prisimenu, koks tarybinėje armijoje buvau geras priešlėktuvininkas raketčikas, o ir šiaip taiklus šaulys: ne veltui apygardos laikraštėlyje „Čiasovoj severa“ buvo išspausdinta mano nuotrauka – joje spausdamas karabiną bukomis akimis žiūriu į tolumą, o po ja užrašas, kad aš šaudau labai taikliai. Gal tai buvo labai seniai, o gal tai tik mano pramanas, bet musės susuktu laikraščiu neįveikiau. Ji, bjaurybė, skraidydama sudėtingomis trajektorijomis sugebėdavo nutūpti ant rankos su jai pragaištingu ginklu arba ant arbatos puodelio krašto. Galiausiai, kai nutariau į ją nekreipti dėmesio, įsidrąsino ir įlindo į patį puodelį. O tuomet žaibiškai uždengiau kultūriniu laikraščiu ir pateliūskavau puodelį su visu turiniu. Neskaitytas laikraštis sušlapo, ant stalo telkšojo arbatos klanas, o musė, lyg koks kepeniškas sveikuolis Baltijos bangose, įnirtingai taškėsi gėrime. Čia, nutaręs visiems laikams užbaigti susidorojimo aktą, arbatą su muse išpyliau į klozetą ir nuleidau vandenį. Po kurio laiko žvilgtelėjęs pamačiau, kad musė kepurnėjasi toliau. Dar kartą nuleidau vandenį ir uždengiau dangčiu, o kitą rytą spėliojau, ar ji nuskendo, ar išlipo į krantą – šiuo atveju išsikepurnėjo iš klozeto.

Panašiai būna ir su kai kuriomis žmogiškomis būtybėmis. Būdinga kai kuriems politikams ar tokiais save laikantiems gudručiams, susidirbusiems kitų akyse apgaulingos veiklos brūzgynuose, bet visados kitus kaltinantiems intrigomis ir persekiojimu, – iš savo prisidirbtų krūvelių išsikepurnėti jiems sekasi kur kas lengviau. Kalbama, kad melagiai vengia žiūrėti oponentams į akis, bet tai jau pasenusios žinios, nes informacijos ir vadybos amžiuje apsimetėliai elgiasi būtent priešingai. Štai kaip musė iš barščių išgriebtas Seimo (vengiu šį žodį net paminėti, nes tuomet jaučiuosi lyg viešoje vietoje orą pagadinęs kaimietis) ar Vyriausybės narys vėl bando lipti aukštyn. Jo grynos ir nekaltos akys nukreiptos į galimą TV žiūrovą, į nepatogų klausimą neatsakoma niekaip, o kalbama kažkur į erdvę apie tik jam vienam žinomus savus nuopelnus, prisimenamas prieš paskutinį ledynmetį valstybės saugomame draustinyje oponento sumedžiotas mamutas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ši savybė kalbėti pabrėžiant savus, paneigiant svetimus nuopelnus būdinga ne tik išrinktiesiems, bet ir daugumai mūsų. O į musę galima žiūrėti, kaip mėgsta kartoti daugelis kalbėtojų, nevienareikšmiškai. Visų pirma kaip į nemalonų ir šlykštų padarą, simbolizuojantį nešvarą, ir pačių bjauriausių ligų ieškotoją ir nešiotoją. Ne veltui žmonės sako: atsitūpė kaip musė ant šūdo. Antra vertus, galime tik gėrėtis musės gajumu ir gyvybingumu. Neprisimenu koks, bet didelis mokslavyris kalbėjo apie tai, kaip vienišą keliautoją tropikuose apspinta musių spiečiai ir anas prieš išleisdamas paskutinį kvapą gali gėrėtis, kaip jos ne tik skubinasi pasisotinti dar nesuirusiu kūnu, bet ir rūpinasi negimusiais musiukais – deda į pūliuojančias atradėjo žaizdas kiaušinėlius. Kitas keliautojas kažkur už poliarinio rato gali stebėti, kaip ant jo pastirusio ir pamėlusio kūno šilčiausios dalies – nosies tupinti musė belaukdama būsimo patiekalo iš pasitenkinimo trina juodomis šeriuotomis kojelėmis.

Apskritai musių bendruomeninis gyvenimas turi daug bendro su žmonių. Gal todėl jaunystėje mano kolega ir šiaip bendražygis Benas skyrė nemaža dėmesio joms stebėti ir studijuoti. Dirbome tuomet nemažoje gamykloje dailininkais apipavidalintojais. Eskizuodavome, o vėliau gamindavome propagandinius stendus su mobilizuojančiais užrašais: „Penkmetį per ketverius metus!“, „Ekonomika turi būti ekonomiška!“, rašydavome socialistinius įsipareigojimus ir šiaip užsiiminėdavome panašiais niekais. Tiems giliamintiškiems lozungams aštriai išgaląstais medicininiais skalpeliais pjaustydavome trafaretus. Benas buvo mano sutiktas geriausias galandimo specialistas ir sugebėdavo ankstyvo rudens saulėje beropojančią musę perpjauti išilgai. Tada su mokslininko analitiko smalsumu stebėdavo perpjautos musės kelią ratu ant popieriaus lapo. Taip jis atrado, kad pašalinus musės galvos kairiąją pusę ji suka pagal laikrodžio rodyklę ir atvirkščiai.

Dabar, praėjus daugeliui metų, įgijus gyvenimiškos patirties, sakyčiau, kad kažkas panašaus demokratinėse visuomenėse vyko ir vyksta su partijų elektoratu – partinė orientacija priklauso nuo kažkurio smegenų pusrutulio nupudravimo. Apie totalitarines visuomenes nekalbėsiu, nes jose pudruojami abu pusrutuliai. O šiaip abiem atvejais žmogus – musia!*

 

* Žodelis musia, o ne musė, yra teisingas, nes taip noriu AŠ.

Lapkričio marazmai

 

Pasitaiko žmonių, kuriems lotynų kalbos mokėjimas netrukdo vis tiek likti asilais.

Miguel de Cervantes Saavedra

 

Praėjus Visiems šventiesiems ir Vėlinėms didieji važiavimai ir ėjimai pasibaigė ar bent sumažėjo ir miško kapines gaubia švelnus rūkas. Iš toli pro pajuodusius medžių kamienus jos švyti chrizantemų baltumu ir ramybe. Vienur kitur pasilenkusios neryškios žmonių figūrėlės taisinėja perstatinėja dekoracijas – dar degančias, bet nesudegusias žvakes, gėlių puokštes. Atrodo, kad net gamta sustingus – tik medžių šakose cypčioja nedideli rudens paukšteliai. Prieš tai buvo dar ne visai prigijęs mūsuose Helovinas, kuriuo bando džiaugtis vaikai ir šiaip mažvaikiai. Jie dar neperprato gyvenimo ir mirties prasmės, todėl gardžiuojasi ar bent apsimeta besidžiaugią mirties simbolika – kaukolėmis ir skeletais, vampyrais ir zombiais. Prekybininkai po sąlyginės ramybės pertraukos jau ruošiasi kitam, kalėdiniam, sprogimui su varpelių skambėjimu ir mirksinčiom šviesom švieselėm. Tai panašu į sukarikatūrintą žemiškojo ir amžinojo gyvenimo modelį, besibaigiantį šviesa. Šviesa ateis ir praeis, bet stebuklo nebus, nes po to vėl visus apgaubs pilkuma ir kasdienybės monotonija.

Dabar laukdamas to šviesos pliūpsnio, kurį kiekvienas mato savomis akimis, kai net dienos primena vakarus, kai tamsaus dangaus fone dar tamsesni alksnių siluetai, nuo rudeninės depresijos kiekvienas ginasi ar jai pasiduoda savais būdais. Įspūdingų formų ir tikriausiai tiek pat įspūdingo svorio Stefanija didžiumą dienos, taip pat, manau, nakties praleidžia vieno kambario bendrabutiniame name pusiau gulomis įsitaisiusi kairiuoju šonu priešais televizorių, mirguliuojantį krepšinio rungtynes, indiškus serialus, žinias, pletkus pletkelius. Tuo pačiu metu kaire pusiau sulenkta ranka darbuojasi išmaniuoju telefonu. Aš ilgais vakarais norėčiau skaityti ką nors lengvo, bet taip jau nutiko, kad kažkodėl vos ne prieš savo valią parsinešu plytų storio knygas apie Antrąjį pasaulinį karą. Anądien bibliotekoje darbuotojai pareiškiau, kad pageidaučiau smagios detektyvinės istorijos – tik ne amerikiečių autoriaus ir jokiu būdu ne moters rašytojos! Ir ką gi? Parsinešęs pamačiau, kad dar liūdniau – kanadiečių rašytojos, prisidengusios vyrišku pseudonimu. Kažką panašaus į „Da Vinčio kodą“, tik dar blogiau.

Dėl tos priežasties imu iš po stalo rusų kalba 1994 metais išleistus „Hitlerio užstalės pokalbius“. Nežinodamas, ką jis padarė žmonijos labui, pagalvotum, kad tai dar vienas psichas ir nieko daugiau, bet tu juk žinai… Pietų ar vakarienės jis kviesdavo savo sėbrus ir daug kalbėdavo pačiomis įvairiausiomis temomis: apie rasių klausimą, choreografiją, dirigavimą, ateities geležinkelius, architektūrą, archeologiją, kalnakasybą, kalbotyrą, tarmes, karybą, apie tai, kad senovės graikai iš tikro buvo germanai, kad Ukrainos milžiniškus plotus reikia užsėti dilgėlėmis, nes iš jų galima išgauti vertingesnius už medvilninius audinius, o daugiausia apie nekenčiamus žydus. Kiek suprantu, tai nebuvo pokalbiai, o begaliniai nuobodulį varantys monologai be teisės kitiems prasižioti (iš baimės). Pietūs, įsivaizduoju, vadinosi pietumis tik simboliškai, nes valgoma skysta sriuba, tik vieną kartą per savaitę patiekiamas mėsos ar žuvies patiekalas. Tais atvejais fiureris, pats būdamas vegetaras, nepraleisdavo progos sarkastiškai pašiepti valgytojų: „lavonėdžiai“, mėsos sultinį vadindavo „lavonų sultimis“. Jis pats, taip pat reichsministras Himmleris nerūkė ir negėrė, todėl įsivaizduoju, kokie jie turėtų būti dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui ir virtinei kepenių stiliaus sveikuolių pavyzdžiai. Stefanijai prisipažinau, kad net dviem savaitėms buvau metęs rūkyti, bet ji tik prunkštelėjo į akis: „Aš kelis mėnesius nerūkiau, o kartą visą pusmetį…“ Pokalbyje Nr. 199 didysis meno mylėtojas ir žinovas Hitleris, peržiūrėjęs Bormanno iš Venecijos bienalės atvežtas nuotraukas, su pasidygėjimu pareiškė, kad tai vien „degeneratyvus menas“. Ir kaip pavyzdį nurodė Miunchene vokiečių meno namuose vykusią parodą, į kurią iš dvylikos tūkstančių paveikslų buvo atrinkta 1 200 iškilių meno kūrinių. „Atsiuntusių į parodos darbų atranką mėšlą pseudomenininkų ir apgavikų vieta kalėjime, o dvasingųjų – durnių namuose. Kilus neaiškumui, kuriai grupei priskirtini, siųsti į konclagerį, kur juos išmokys dirbti sąžiningai.“ Sakyčiau, mintis savo aktualumu iškyla ir iškils ne kartą.

Grįždamas į mūsų laikus ir erdvę, vadinamą Lietuva, mintiju, kad mūsų šiuolaikinių populistinių partijų ir partijukių (gal judėjimų?) fiureriukai ardami tautos dirvonus taip pat neapsieina be savųjų evukių braun. Kitaip nei tikroji Eva, kurios teisės reikštis viešumoje buvo apribotos, mūsiškės lojalumu savo fiureriams veikiau primena Lenino bendražygę Krupskają. Pastarajam tokio tipo partijos lyderiui ne visai pasisekė: žygyje arkliai nekeičiami, bet jam teko keisti ne tokia seksualia, bet kūno apimtimi pilnesne bendražyge, kuri savo spalvingumu taip praturtino nuobodžius seimokratijos vaizdelius. Pasirodo, kad šio tipo veikėjai turi nemaža gerbėjų. Susitikę su kaimynu kalbamės apie orą, žiemines padangas ar dar ką kita, tiktai ne apie Lietuvos šiandieną – viskas čia blogai, viską Landsbergis sugriovė. Tikrąją tiesą sužinoti galima tik per Rusijos televizijas ir jos publicistų skelbiamose žiniose. Sakau, kad mūsų tautai gero norintys fiureriukai netgi pretenzijų būti vadais neturi, nes jie tik už virvelių tampomi pajacai. Po šio pokalbio mums telieka kalbėti apie grybavimą.

Grybauti šiais metais buvo galima ilgai (iki lapkričio vidurio) ir nenuobodžiai: miško plynėmis (jų daugiau negu tikrųjų miškų – iškili asmenybė, gal net būsimas tautos vadas aiškino, kad tai tik į naudą miškams, atseit neleidžia plisti kenkėjams – o kaipgi, neliks miškų, neliks ir kenkėjų!) klaidžioja vienas kitas susigūžęs žmogelis, apžiūrinėja drėgmėje išmirkusius grybus. O gal atsitiks stebuklas ir ras kokią apsižioplinusią žaliuokę! O dabar ant nuplikusių miško kopų oriai vaikštinėja pilkosios varnos, ieškodamos miško kirtėjų išmestų nuorūkų.

Tokias (varnas) mačiau ir eidamas miglotu miesto parku. Tada sučežėjo, sulingavo tankiai suaugę krūmai ir išlindo JIS. Rašau didžiosiomis raidėmis, nes tai įdomi ir keista asmenybė. Susitikdavau jį ir anksčiau ten, kur susitikimas būdavo neišvengiamas. Visados užvertęs galvą taip spoksodavo į akis, kad ėmiau sveikintis įsigydamas nežinomą draugą. Mudviem prasilenkus, šiurendamas plastikinėse įmautėse popieriaus pluošteliais, pakvietė mane sugrįžti: „Niekam nerodydamas peržiūrėk juos namie.“ Ten buvo: trys valdiški atsakomieji raštai, kurių viename tuometinis miesto meras siuntėjui (JAM) dėkoja už jau žinomas žinias, primena, jog savivaldybė neskiria policininkų, medikų ir kitų profesijų asmenų; dar kartą dėkoja už rūpinimąsi miesto reikalais, linki gražių šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų (2008-ųjų) metų. Kiti oficialių asmenų atsakymai neskamba taip mandagiai. Šiuose lapuose rašikliu smulkia rašysena primarginta daug teksto: „Kriminalinė kronika – išplatinimas. Alytaus mieste – 1994 metais, senbuvė kriminalinė komunarų kekebistų, komunistų, mišrios lyties asmenų – nusikalstamos veiklos gauja, buvusi teista ne vieną kartą lageriu, buvę įvairios profesijos ir be visuomeninės veiklos mišrios lyties asmenys, susitarę nusikalstama stambi veiklos gauja naktį vykdė stambų nusikalstamą politinį kriminalinį veiklos darbą… 2009 metais, tame pačiame mieste, buvo tos pačios… dviejų nuodingų žudikių moteriškos lyties, ir vieno žudiko, vandalo vyriškio, žuvus prekybos savininkui, buvo turgavietės parduotuvės įvairių mišrios lyties asmenų grabiorų išgrabyta auksiniai juvelyriniai meno papuošalai. Toji žudikė vampyrė, narkomanė, alchogolikė, liežuvautoja – nusikalstama veiklos darbais gauja, yra ir toliau nebaudžiama mirtimi, nei uždaru lageriu…“ Čia būtų galima tęsti ir tęsti, bet man pabodo perrašinėti, o toliau lokalizuojama vieta, detaliai išvardinamos nusikalstamos veiklos rūšys, įvardinami nusikalstamos „apsigyvenimui priplūdę įvairios profesijos, be visuomeninės veiklos mišrios lyties tokie patys nusikalstami asmenys pabuvoję lageriuose, mėgsta nevalyvą parazitišką gyvenimą…“

Tai vyksta ne kažkuriuose tolimuose kraštuose, o čia pat, mano gimtajame mieste. Ir man net nenujaučiant vyksta pagal geriausias sąmokslo teorijas. Ką gi? Nenusileidžiu ir aš. Susiruošiau autobusu važiuoti į Kauną, turėjau kelias minutes, todėl dar išlipau. Lipdamas atgal, vairuotojui mandagiai padėkojau: „Ačiū, vairuotojau Gedai.“ Jau išlipant Kaune jis nesusilaikė: „Iš kur mano vardą žinai?“ Pareiškiau, kad esu rusų šnipas ir žinau visų kauniečių vairuotojų vardus. Jis mąsliu žvilgsniu lydėjo mane einantį stoties aikšte ir supratau, kad ši mintis jam nedavė ramybės visą kelią. O žinojimo priežastis labai paprasta – dar išvažiuodamas girdėjau, kaip į jį vardu kreipėsi stoties apsaugininkas.

Tai va, lapkričio mėnuo ne tik pilkas, bet ir kupinas pačių įvairiausių nusikalbėjimų ir numarazmėjimų.