Moralinės dilemos ir įstatymų spragos

Ką daryti su grįžtančiais „Islamo valstybės“ kovotojais?

Aštuntus metus tebesitęsiantis karinis konfliktas Sirijoje artėja prie šiokios tokios atomazgos. „Islamo valstybė“ (IS) šiuo metu yra užėmusi vos kelis lopinėlius Sirijos rytuose ir pietuose, o visą kitą teritoriją kontroliuoja kiek „draugiškesni“ veikėjai. Sirijos vyriausybės pajėgos valdo didžiausią dalį teritorijos su Damasko, Alepo, Homso ir kitais svarbiais miestais, riebų kąsnį šiaurėje kontroliuoja kurdai, o kitas mažesnes teritorijas – sukilėlių pajėgos. Žvelgiant į šį žemėlapį, sunku įsivaizduoti kokios nors centralizuotos valdžios egzistavimą pokario Sirijoje.

Prieš kelis mėnesius JAV prezidentas Donaldas Trumpas „Twitter“ (žinoma, kur kitur) pareiškė: „Mes sutriuškinome ISIS Sirijoje.“ Kai kurie ekspertai pataria neskubėti džiaugtis: IS yra ideologija, o teigti, kad sutriuškinai ideologiją, nėra iki galo tikslu. Greičiausiai tai yra netgi neįmanoma. Kiti teigia, kad nors IS pripažįsta kalifato Sirijoje ir Irake praradimą, išnykti jie nežada. Pastebima, kad IS po truputį traukiasi į pogrindį, o savo finansus per fiktyvias verslo bendroves perveda į kitas Artimųjų Rytų šalis.

IS yra pirmoji radikali ideologija, kuri pasitelkusi moderniąsias technologijas prasiskverbė į daugelį pasaulio kampelių. Mantą susikrovę ir į Siriją prieš keletą metų išvykę Australijos, Švedijos, Kanados ir kitų demokratinių šalių piliečiai šiandien tikina, kad tokio savo sprendimo gaili, ir prašosi atgal. Europos Parlamento duomenimis, iš ES prie IS prisijungti išvyko apie 4 tūkst. žmonių (daugiausia iš Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos), iš jų beveik trečdalis jau grįžo namo. Vieniems jie kelia pyktį ir pasibaisėjimą, kitiems galbūt gailestį, o tretiems – sudėtingas moralines ir praktines dilemas.

Deradikalizuoti radikalus

Prie teroristinių organizacijų prisijungę asmenys yra beatodairiškai varomi tikslo, kuris jiems atrodo aukštesnis už juos pačius. Aršiai kaunantis už dangiškus, nacionalistinius ar kitokius idealus į kasdienę pilką buitį grįžti toli gražu nėra paprasta – joje trūksta gelmės, prasmės, tikslo. Psichologinė tokių asmenų „terapija“ turi būti kompleksiška, apimti ne vien edukacinių ar profesinių įgūdžių įgijimą ar tobulinimą, bet ir dvasinius bei socialinius įgūdžius.

Prieš gerą dešimtmetį Šri Lanka sėkmingai deradikalizavo kelis šimtus buvusių „Tamilų tigrų“ grupuotės narių taikydama būtent tokius kompleksinius metodus. Su grupuote ryšius nutraukę ir intensyvioje psichologinėje programoje dalyvavę „tigrai“ po kelerių metų atsikratė tiek ekstremistinių pažiūrų, tiek siaubingo tuštumos jausmo.

Įvairios šalių pozicijos

Dauguma su grįžtančių buvusių IS narių problema susiduriančių šalių jų toli gražu nesutinka išskėstomis rankomis. Tiesa, kelios valstybės – Rusija, Indonezija, Sudanas ir Libanas – įsileidžia buvusius radikalus be didesnių problemų. Šiaip ar taip, jos nėra patys geriausi teisinės sistemos pavyzdžiai. Bet štai Kanada nenuteisė nė vieno sugrįžusio IS kovotojo, o vietoj to užsiima kruopščia jų reintegracija (ir, reikia tikėtis, kompleksine, kaip Šri Lankoje).

Grįžtančių IS kovotojų klausimą išjudino britės Shamimos Begum atvejis. Mergina Londoną paliko 2015 m. būdama penkiolikmetė moksleivė, o grįžti panoro ne viena – su kūdikiu ant rankų. Prisijungusi prie IS Sirijoje, Shamima susituokė su atvykusiu iš Olandijos organizacijos kovotoju, prarado du kūdikius ir į Britaniją galų gale norėjo grįžti, kad suteiktų geresnį gyvenimą trečiajam. Šalies žiniasklaidai dalytuose interviu Shamima didesnio gailesčio dėl savo sprendimo nerodė. Britų sprendimas buvo griežtas – atimti iš Shamimos pilietybę. Mergina tokiu teisėsaugos sprendimu labai pasipiktino. Pavyzdžiui, airiai neseniai IS gretose identifikavo savo 37 metų pilietę Lizą Smith, panoro ją susigrąžinti ir reintegruoti (istorijos baigtis kol kas neaiški).

Tęsiant kalbą apie situaciją kitose Senojo žemyno valstybėse, Prancūzija pareiškė, kad kiekvieno sugrįžusio asmens atvejį svarstys kruopščiai ir individualiai. Žodžiu, šalis neskuba vadovautis tiesmuku D. Trumpo raginimu repatrijuoti kiekvieną tokį žmogų. Iš Vokietijos, skaičiuojama, išvyko daugiau negu tūkstantis asmenų (iš jų bent pora šimtų jau yra žuvę). Danijos teisingumo ministras garsiai apgailestavo, kad šie žmonės nežuvo kariniame konflikte: šalis neseniai nuteisė 13 buvusių kovotojų ir 9 iš jų deportavo. Šveicarija nori atimti iš vieno buvusio kovotojo pilietybę, bet čia susiduriama su rimta teisine problema – žmogaus pavertimu jokios valstybės piliečiu, o tai yra neteisėta.

Grįžtantys IS kovotojai apnuogino ne vienos valstybės teisinės sistemos ribotumą. Tas itin aiškiai matoma Švedijoje: šalis apskritai neturi kaip bausti užsienyje nusikaltimus padariusių asmenų. Išeitis Švedijai būtų sugrįžusius kovotojus teisti už karo nusikaltimus, tačiau čia susiduriama su įrodymų problema: kaip ir iš kur tokių susirinkti? Be to, ką daryti su moterimis, kurių dalyvavimas IS veikloje nesirėmė tiesioginiais karo veiksmais, o veikiau komunikacija ir buitimi? Remdamasi šiais precedentais, Švedija ketina priimti įstatymą, pagal kurį dalyvavimas teroristinėje veikloje būtų baudžiamas šešeriais metais kalėjimo, tačiau jis atgaline tvarka negaliotų ir veiktų tik kaip atgrasomoji priemonė. Skaičiuojama, kad iš Švedijos į Siriją išvyko apie 300 asmenų. Manoma, kad beveik pusė jų jau yra grįžę, daugelis dar ankstyvaisiais konflikto metais.

Europai gali būti naudinga pasimokyti iš Šri Lankos, pavadinkime, gerosios patirties, bet kiekgi tas kainuos ir kas sutiks už tai mokėti? Be to, kas garantuos, kad visuomenėje neatsiras žmonių, kurie vėliau su „atsivertėliais“ nenorėtų susidoroti senais gerais linčo teismo metodais? Negi kiekvienam buvusiam IS kovotojui teks skirti asmens sargybinių pulką?

Telieka toliau stebėti, kaip valdantiesiems pavyks derinti tokius principus kaip teisingumas, teisėtumas, žmoniškumas ir moralė, kurie šiuo atveju gali visai nederėti tarpusavyje.