Laiko paradoksai Sašos Sokolovo durnių mokykloje

Saša Sokolov. Durnių mokykla. Romanas. Iš rusų k. vertė Goda Grigolytė-Lučiūnienė. V.: Vaga, 2019. 256 p.

Kas, po velnių, tai buvo – pagalvojau aš, kai pirmą kartą pažiūrėjau Andrejaus Tarkovskio filmą „Veidrodis“. Neaiškus ir daugiaprasmis pasakojimas, kurį projektuoja įprastai laiko logikai nepaklūstanti mirštančiojo sąmonė, išmuša iš vėžių ir priverčia abejoti žiūrovo sugebėjimu ką nors suprasti. Tačiau būtent šia akimirka atsiskleidžia nesuprantamų kūrinių grožis ir tampa akivaizdu, kad gyvenimas, kaip ir menas, dažnai būna prieštaringas. Štai kodėl „Veidrodis“ tapo mano mėgstamiausiu A. Tarkovskio filmu. Ir štai kodėl į rankas paėmiau Sašos Sokolovo knygą „Durnių mokykla“.

S. Sokolovas pateikia literatūrinę nesuvokiamo kūrinio versiją. Čia nėra vietos objektyviam pasakotojui ar aiškiam siužetui, o rašytojas paneigia stabilaus ego galimybę ir priverčia skaitytoją klejoti kartu su pagrindiniu knygos veikėju. Romanas tampa sąmonės srautu, nes sakinių forma ir minties dėstymas atkartoja kasdienį mąstymą. Priešingai nei esame įpratę manyti, kasdienybėje dažniausiai galvojame loginei sekai nepaklūstančiais teiginiais. Mintis veja mintį, todėl ji gali nutrūkti ar nukrypti „į dausas“. Šią ypatybę puikiai atskleidžia asociacijos, kai vienas mąstymo objektas pritraukia visiškai naujas ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusias prasmes. Taip knygoje vienas pasakojimas nepastebimai gimdo kitą arba, pavyzdžiui, svarstymai apie traukinio liniją (rus. vetka) primena mylimąją Vetą Akatovą. Šizofreniškai susidvejinęs ir su savimi besikalbantis pagrindinis veikėjas tik dar labiau pabrėžia tokį nestabilų savimonės pagrindą – juk mes taip pat dažnai kalbamės su savimi, sau prieštaraujame ar užduodame klausimus. Štai kodėl tenka pripažinti vieno asmens daugiskaitą.

Nestabilaus laiko patirtis yra turbūt svarbiausia romano tema. Kaip teigia pats pagrindinis veikėjas: „Mums prastai su laiku“ (p. 120). O chronologinėms taisyklėms nepaklūstantis temporalumas sustiprina suskilusios asmenybės įspūdį: „Tačiau tai buvo (yra, bus) kvailystė, nes aš buvau (esu, būsiu) visiškai tikras, kad mirsiu visiškai netrukus, jeigu dar nesu miręs“ (p. 37). Kadangi aš nuolatos keičiuosi, tai negaliu teigti, kad egzistuoju kaip vienas ir stabilus asmuo. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog taip gali mąstyti tik dvasiškai nesveikas žmogus, kūrinys parodo, kad visi tam tikra prasme esame durniai. Tikrovėje šią patirtį dubliuoja pats romano skaitymo aktas, taip pat leidžiantis patirti šizofrenišką susidvejinimą – aš, romano skaitytojas, susitapatinu su veikėju ir tampu netikruoju „aš“. Taip kūrinys pereina į metalygmenį ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, kurio knygos interpretacija nuolatos keičiasi. Visą šią logiką dar labiau apsunkina skirtingų laiko perspektyvų galimybė – ar erdvėlaikyje pasikeitusios mano kūno specifikacijos leidžia teigti, kad aš vis dar esu tas, kas buvau prieš akimirką? Jau paprastas lapą verčiantis rankos judesys leidžia teigti, kad kitame puslapyje aš, skaitytojas, būsiu kitoks.

Mąstymas apie laiką savaime paradoksalus. Šventasis Augustinas savo „Išpažinimuose“ rašė, kad kai niekas neklausia, jis žino, kas tai yra, bet kai reikia paaiškinti, jis jau nežino. „Durnių mokykla“ kaip tik puikiai įsikomponuoja į šią neapibrėžto laiko diskusiją. Nors laikas visada kėlė sudėtingus filosofinius klausimus (prisiminkime seną Herakleito pasvarstymą, ar įmanoma į tą pačią upę įbristi du kartus), XX a. atsiranda plejada mąstytojų, naujai interpretavusių temporalumo patirtį. Šiuo laikotarpiu jį nagrinėjo tokie intelektualai kaip Henri Bergsonas, Martinas Heideggeris ar Marcelis Proustas. Tačiau tikrą filosofinį dinamitą susprogdino Albertas Einsteinas, ištaręs sveiku protu nesuvokiamą tezę – laikas ir erdvė keičiasi priklausomai nuo stebėtojo pozicijos. Kitaip tariant, laikas yra neabsoliutus. Neatsitiktinai pagrindinis knygos veikėjas prasitaria, kad skaitė filosofinį straipsnį: „Filosofas ten rašė, kad, jo nuomone, laikas turi atgalinę eigą, tai yra jis juda ne į tą pusę, į kurią, kaip mes įsivaizduojame, turėtų judėti, o į priešingą ir atgal“ (p. 142). Beje, iš aprašymo atrodo, kad turimas omenyje Edmundas Husserlis – vienas svarbiausių XX a. filosofų, pradėjęs fenomenologinę mąstymo tradiciją. Būtent jis teigė, kad dabarties patirtis tiesiogiai priklauso nuo sąmoningai šiuo metu suvokiamos praeities (retencijos) ir aktualiai projektuojamos ateities (protencijos). Husserlio mąstymo logika leidžia teigti, jog neįmanoma suvokti dabarties momento be kitų dviejų laiko perspektyvų. O jo praktikuojama fenomenologinė refleksija leidžia postuluoti klejonių, sapnų ar haliucinacijų svarbą – jei tik kažkas yra apmąstoma, tai gali tapti autentiška ir prasminga patirtimi.

Toks laiko neapibrėžtumas nepastebimai tampa politiniu klausimu. Akivaizdu, kad į JAV iš Sovietų Sąjungos pabėgusio rašytojo knyga tegalėjo būti išleista samizdatu. Tačiau kūrinyje atskleidžiamas laiko daugialypumas griauna utopinės svajonės pamatus. Sovietmečiu kuriamas oficialus menas privalėjo vaizduoti komunistinį rojų – tai akivaizdžiai pastebima įvairaus tipo propagandiniuose paveiksluose ir plakatuose, kuriuose vaizduojami rugių laukai, fiziškai stiprūs ir laimingi žmonės ar vaišėmis nukrauti stalai. Tačiau šie vaizdiniai prieštaravo deficito kamuojamai tikrovei, kurioje vienintelis išsigelbėjimas buvo blatas ar stovėjimas eilėse. Štai kodėl galima teigti, kad socialistinis realizmas bandė ateitį, kurią simbolizavo komunizmo gėrybių perteklius, perkelti į dabartį. Utopinė ateitis turėjo tapti dabarties fiktyvia patirtimi, nes komunizmas tuoj bus įgyvendintas, tereikia palaukti. Tačiau, kaip parodo S. Sokolovo veikėjai, laikas gali būti lankstus ir nenuspėjamas. Jis neprivalo paklusti logikai ar suplanuotam projektavimui. Jis yra gyvas ir guvus, todėl nuolatos šokinėja ir kruta pirmyn ir atgal. Ir būtent toks egzistencinis laiko nestabilumas paneigia suplanuotos ateities logiką.

Nūdienos Rusijos literatūra Vakaruose žinoma dėl tokių postmodernių autorių kaip Vladimiras Sorokinas ar Viktoras Pelevinas. Pastarasis dažnai vertinamas kaip geriausias postmodernaus būvio tyrinėtojas. S. Sokolovo kūrinys puikiai parodo, kad ir modernizmo literatūroje rusų rašytojai dažnai gali aplenkti iš Vakarų kilusius kūrėjus. „Durnių mokykla“ yra knyga, kurią kiekvienas skaitytojas supras ir interpretuos savaip. Neįmanoma jos vertinti vienareikšmiškai ar logiškai, ir būtent tai yra stipriausia knygos savybė. Štai kodėl šį kūrinį padėsiu į lentyną, kur guli mano mylimos, bet nesuprastos knygos. Kažkur netoli Franzo Kafkos, tarp László Krasznahorkai „Pasipriešinimo melancholijos“ ir Fistono Mwanzos Mujilos „Klubo „Tram 83“.