„Kino pavasario 2019“ dienoraštis II: trys ekologijos

Festivaliui „Kino pavasaris“ persiritus į antrą pusę, žiūrėdama filmus mąsčiau apie ekologiją. Pirmiausia temą, be abejonės, padiktavo tokie filmai kaip „Antropocenas: žmogaus era“ ir „Rūgštus miškas“. Tačiau nuo to neatsiliko ir kūniškumo temas („Džoja“, „Neliesk manęs“, „Kūniški prisiminimai“, „Širdžių dama“), socialinius santykius („Vagiliautojai“, „Dvilypiai gyvenimai“) bei psichologinius virsmus („Laukinė kriaušė“, „Jonathanas Agassis išgelbėjo mano gyvenimą“) atskleidžiantys filmai.

Tai man dar kartą priminė šiais laikais itin aktualų 1989 m. pirmą kartą pasirodžiusį prancūzų psichoanalitiko, filosofo ir politinio aktyvisto Felixo Guattari tekstą „Trys ekologijos“. Jame Guattari, daugeliui geriau žinomas iš drauge su prancūzų filosofu Gilles’iu Deleuze’u rašytų darbų, ekologijos apibrėžimą išplečia, norėdamas jame sutalpinti ne vien susirūpinimą aplinkosauga, bet ir socialinius santykius bei žmogaus subjektyvumo klausimą. Ir iš tiesų ar įmanoma sustabdyti ekologinę krizę toliau nieko nekeičiant tiek žmonių socialiniuose santykiuose, tiek žmogaus santykyje su pačiu savimi?

 

Antropocenas: žmogaus era

Žinote, kas baisiausia? Kad tai, kas baisiausia, visai nėra baisu, šlykštu ar negražu. Tai, kas baisiausia, yra estetiškai gražu, proporcinga, subtilu, spalvinga. Ar tai būtų ličio garinimo laukai dykumoje, ar didžiausias Afrikos sąvartynas, ar ilgiausias tunelis Šveicarijoje, ar dar Mikelandželo mėgto marmuro kasyklos Italijoje. Žinote, kas kvailiausia? Kad patys kvailiausi dalykai yra daromi ne iš nežinojimo ar kvailumo, o iš aštrios logikos, išskaičiavimo ar dėl mokslinių pasiekimų. Žinote, kas liūdniausia? Kad didelė dalis žmonių vis dar verkia žiūrėdami „Titaniką“, tačiau nekreipia nė menkiausio dėmesio į tai, kad mes, žmonės, neįtikėtinais tempais gražiai ir racionaliai naikiname Žemės planetą.

Yra filmų, kuriuos būtų neblogai pažiūrėti, ir yra filmų, kuriuos pažiūrėti tiesiog privaloma. Vienas tokių ir yra „Antropocenas: žmogaus era“. Be demagogijos, didaktikos, moralizavimo. Tiesiog estetinė savinaikos meditacija. Vienas stipriausių, liūdniausių, meniškiausių ir paveikiausių dokumentinių filmų.

 

Rūgštus miškas

Šis „Kino pavasaris“ man ypatingas, nes pagaliau didelį įspūdį paliko lietuvių filmai. „Kino pavasario 2019“ dienoraščio pirmoje dalyje jau minėta nuostabioji Marijos Kavtaradzės premjera „Išgyventi vasarą“ ir festivalio uždarymo filmu neatsitiktinai pasirinktas Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“. Deja, dar nespėjau pamatyti „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (rež. Aistė Žegulytė), kuris festivalio apdovanojimų ceremonijoje buvo išrinktas vieno didžiausių Europos kino industrijos naujienų portalų „Cineurope“ favoritu. Šiaip ar taip, tenka konstatuoti, kad lietuvių kinas pagaliau duoda savo derlių.

„Rūgštaus miško“ režisierė Rugilė Barzdžiukaitė jau anksčiau džiugino originaliais ir gerąja prasme „nurautais“ kūriniais, tokiais kaip mano mėgstama opera „Geros dienos!“ ar Lietuvai Venecijos bienalėje šiais metais atstovausianti opera-performansas „Saulė ir jūra“. „Rūgštus miškas“ tik dar kartą įrodo šios menininkės talentą ir gebėjimą mene derinti keturis pagrindinius jos kūrybai būdingus bruožus – juodąjį humorą, absurdą, socialinį jautrumą ir meistrišką žongliravimą metaforomis.

Dėl viso šito Juodkrantės sengirėje net kelerius metus filmuotas dokumentinis pasakojimas apie kormoranus žiūrovui iš tiesų tampa visuomenės reakcijos į kitokumą tyrimu. Tai labai atviras žvilgsnis į pačias žmogiškumo gelmes. Žiūrėdamas nori juoktis, tačiau tuo pat metu nutvilko siaubingas mūsų žiaurumo suvokimas. Lengvumas, su kuriuo šiame filme kalbama apie vienas sudėtingiausių temų, tik dar kartą įrodo meistrystę.

 

Džoja

Kaip ir pirmoje dienoraščio dalyje aptartas „Laukinis“, „Džoja“ kalba apie gatvėje parsidavinėjančius žmones. „Laukinis“ kalba apie Strasbūre vyrams seksualines paslaugas teikiančius vaikinus, o „Džoja“ mums suteikia galimybę pamatyti, kuo Austrijoje gyvena sekso darbuotojos iš Nigerijos.

Nors filmas vaidybinis, viskas atrodo iki skausmo tikra. Paklausta, kaip pavyko viso to pasiekti, režisierė atsako, kad aktoriai niekada neturėjo viso, užbaigto, scenarijaus. Kaip ir gyvenime nežinome, kas nutiks ateityje, taip filmuodamiesi aktoriai nežinojo, kaip toliau plėtosis viena ar kita filme matoma situacija.

Vienas didžiausių „Džojos“ privalumų ir neabejotinas režisierės meistriškumo įrodymas – kad žiūrėdamas filmą supranti, jog jis ne apie sekso darbuotojas, o apie žmones. Žavi gebėjimas nesudaiktinti filme regimų personažų.

 

Neliesk manęs

Rumunų režisierė Adina Pintilie filmu „Neliesk manęs“ peržengia įprastas intymumo ir paties kino ribas. Tiek dokumentiniai, tiek suvaidinti kadrai pinasi į vieną keistai įtraukiantį pasakojimą. Čia ištirpsta ribos, skiriančios ne tik vaidybinį ir dokumentinį kiną, krinta ir vidinės filmo herojų užkardos, saugančios, atskiriančios ir slepiančios juos pačius nuo savęs.

„Neliesk manęs“ galima drąsiai pavadinti filmu išsišokėliu. Tai vienas stipriausių šiais metais matytų „Kino pavasario“ filmų ir neabejotinai vienas iš labiausiai provokuojančių. Tokie filmai padeda į savo aplinką ir save patį pažvelgti naujai. Klausimas tik ar mes esame pasirengę kalbėti apie giliausius savo išgyvenimus ir ar įmanoma verbalizuoti ikikalbinę patirtį.

 

Širdžių dama

Danai dar kartą įrodė, kad sunku juos pralenkti įtempto ir žiauraus kino srityje. „Širdžių dama“ suskamba neįtikėtinai ryžtingai ir negailestingai #metoo kontekste. Pagrindinė filmo veikėja – brandaus amžiaus teisininkė, kurios darbo specifika susijusi su nukentėjusiais nuo smurto jaunuoliais. Regime ją atstovaujančią nuo seksualinio smurto nukentėjusiai merginai, tačiau netrukus ji pati pradeda romaną su nepilnamečiu posūniu.

Dažnai kalbant apie seksualinį smurtą įprasta vyrus matyti budeliais, o moteris aukomis. „Širdžių dama“ laužo visus nusistovėjusius stereotipus ir be kompromisų pasakoja psichologiškai slogią istoriją.

 

Kūniški prisiminimai

„Kūniški prisiminimai“ – tai kino, kūno, šalies ir kultūros šokis, kuriame ne einama pirmyn ar atgal, bet veikiau sukamasi ratu. Filme apie savo praeitį pasakoja „Lengger“ šokėjas. Šis Indonezijos kultūroje specifinę vietą užimantis šokis pasižymi tuo, kad profesionalūs šokėjai vyrai savo judesius transformuoja į priskiriamus moterims. Žiūrovas keliaudamas Džiuno prisiminimais pamažu suvokia, kokios kūniškos patirtys berniuką paskatino nusisukti nuo kultūriškai įprastu laikomo „vyriškumo“ ir išsigelbėjimo ieškoti simboliniame „moteriškume“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad sunku ir beveik neįmanoma į vieną filmą sutalpinti poezijos, šokio, mitologijos bei socialinės kritikos, tačiau režisieriui Garinui Nugroho tai puikiai pavyksta. Jau seniai teko matyti tokį spalvingą, jusliškai įkrautą ir kūnišką filmą, kuriame socialinės lyties tema būtų nagrinėjama taip naujai ir neįprastai. Kalbama ne tik žodžiais bei vaizdais, bet ir šokio etiudais. Kūnas pats pasakoja savo prisiminimus. Ir tai atrodo savotiškai šventa.

 

Jonathanas Agassis išgelbėjo mano gyvenimą

Jonathanas Agassis – vienas garsiausių gėjų pornoaktorių. Tikrų tikriausia žvaigždė vienoje labiausiai stigmatizuotų pramogų industrijų. Taip pat tai pseudonimas žmogaus, teigiančio, kad Jonathanas Agassis išgelbėjo jo gyvenimą. Tačiau ar tikrai tai, kas mus vienu metu gelbėja, kitą akimirką taip pat sėkmingai negali tapti mūsų nuopuolio priežastimi? Į dugną gramzdinančiu akmeniu.

Tai nė kiek nepagražintas dokumentinis filmas, kuriame žiūrovas akivaizdžius dalykus, atrodo, pastebi kur kas greičiau nei pagrindinis herojus. Filmas teikia galimybę vujaristiškai pamatyti tai, kas paslėpta nuo daugelio žmonių akių. Bet viskas taip atvira, kad kai kuriose scenose norėtųsi uždėti ranką Agassiui ant peties ir paklausti, ar jis tikras dėl savo pasirinkimų. Taip pat norisi pasiteirauti, kodėl to nepadarė pats dokumentinio filmo režisierius. O gal visgi padarė, bet tai liko už kadro? Gal todėl pabaiga tokia skubota ir kontrastinga?

 

Laukinė kriaušė

Kalbant apie meistrystę – neįmanoma nepaminėti šiais metais „Kino pavasaryje“ rodyto kino meistro Nuri Bilge Ceylano filmo „Laukinė kriaušė“. Tai stebuklingas ir sentimentalus pasakojimas apie šeimą, nuviltus lūkesčius, ambicijas ir žiaurumą. Po studijų universitete į tėvų namus grįžęs Sinanas ieško būdų išleisti savo pirmąją knygą. Jo tėvas inteligentiškas miestelio mokytojas seniai dėl lošimo praradęs ne tik aplinkinių, bet ir paties Sinano pagarbą.

Kaip ir būdinga turkų kinui, čia iki neįtikėtino aštrumo išgaląsta tikrovė supinama su poetiškais simboliais. Rezultatas – daugiaplanis pasakojimas, kurio centre atsiduria tėvo ir sūnaus santykiai bei menininko siekis bet kokia kaina išreikšti save. Net jei tam prireiktų įskaudinti kitus. Tai psichologinės įtampos ir emocinės dramos prisodrintas filmas ir ši įtampa net tris valandas išlaikoma iki pačios filmo pabaigos.

 

Dvilypiai gyvenimai

Nors atrodo, kad gana neseniai vykusios diskusijos apie popierinės knygos mirtį jau spėjo nurimti, režisierius Olivier Assayasas nusprendė pastatyti filmą, kurio centre matome leidėją, vis dažniau mąstantį apie savo vietą šiuolaikinėje visuomenėje ir svarstantį, ar nevertėtų pereiti prie skaitmeninės leidybos. Režisierius ironiškai fiksuoja mūsų dienų kultūrinę kaitą, ją dar labiau paryškindamas leidyklos direktoriaus Aleno vidurio amžiaus krize. Neatsitiktinai svarstymus apie perėjimą nuo spausdintinio žodžio prie skaitmeninės leidybos lydi paslapčia nuo žmonos rezgamas romanas su leidykloje neseniai įdarbinta jauna socialinių tinklų specialiste, pasamdyta padėti leidyklai įžengti į naujų technologijų laikmetį.

„Dvilypiai gyvenimai“ tiek blogąja, tiek gerąja prasme yra labai prancūziškas filmas. Čia ne tik apie kasdienius mažmožius kalbama kaip apie pasaulyje pačius svarbiausius dalykus, o sudėtingos temos aptariamos tarsi orų prognozė, bet ir visi veikėjai turi po vieną ar kelis slaptus romanus. Komiškumo prideda tai, kad vienas iš rašytojų, slaptus savo romanus aprašantis naujausiose knygose, niekaip nesupranta, iš kur visi žino apie jo meilės nuotykius. Nepaisant gausaus tiek žodinio, tiek vaizdinio „plepumo“, tenka konstatuoti, kad filmas puikiai atskleidžia leidėjų ir rašytojų gyvenimo aktualijas bei tarpusavio santykius. O ką jau kalbėti apie Aleno žmoną Sereną vaidinančią Juliette Binoche, kurios vaidyba nepalieka abejonių.

 

Vagiliautojai

„Auksine palmės šakele“ apdovanotas japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos filmas kalba apie neturtingų žmonių turtus ir nemoraliųjų moralę. Iš eilinės vagystės su sūnumi namo grįždamas Osamu randa lauke šąlančią, mėlynėmis nusėtą mergaitę. Girdėti, kaip už prabangaus būsto sienos riejasi jos tėvai. Nors iš pradžių ir nenoromis, Osamu su žmona pasiima mergaitę į savo gausią šeimą. Nors jos nariai ne visada turi pakankamai maisto, tačiau drauge jie laimingi ir myli vienas kitą.

„Vagiliautojai“ – tai šiltas ir graudinantis pasakojimas apie saitus, kurie žmones kartais sujungia tvirčiau nei kraujo ryšys. Žiūrint šį filmą galima dar kartą apmąstyti šeimos sampratą. Galbūt kartais šeima galime laikyti žmones, su kuriais nors ir trumpai, bet iš tiesų išgyvename bendrumą. Juk šis nepamirštamas išgyvenimas gali paveikti ne tik mūsų dabartį, bet ir ateitį bei joje užgimsiančius ryšius su kitais žmonėmis.