Gyvenimas kaip festivalis

Pavasariais apninka godulys – reikia apsivartoti filmų, jei jau festivalis. Vartoti ligi nusilpimo – gerų juk atvežama tik du kartus per metus. Po to jau visas gyvenimas virsta festivaliu – kasmet tampu tolerantiškesnė kino komercijai, verslo ir žmonių pozoms „Vingio“ erdvėse, didžiai reikšmingoms diletantų rekomendacijoms.

Gerai išreklamuotas „Moters malonumas“ (rež. Barbara Miller, Šveicarija, Vokietija, Indija, Japonija, Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, 2018) nuvylė – jeigu būtų pastatytas prieš dvidešimt metų, gal ir būčiau sužinojusi iš jo ką nors naujo, dabar gi nieko. Tačiau, atrodo, į kino seansą susirinkusioms damutėms, sprendžiant iš aikčiojimų, kai kurie faktai buvo naujiena – gal ir iš tikrųjų pirmąkart išgirdo?.. Nors filmas primityviai antireliginis, įdomiausia jame buvo vokietės vienuolės istorija (paradoksalu, apie moterų apipjaustymus Somalyje ir naujagimes Indijoje seniai žinoma, o apie vietinių vienuolių prievartavimus bažnyčioje – nelabai, nes informacijos apie tai ne per daugiausia). Žiūrėdama mąsčiau, kad visi žmonės dabar nori būti kažkokie specialūs – tai reiškiasi įprastų arba nelabai tapatybių prisiėmimu (menininkai, aktyvistai, LGBT, krikščionys, veganai, abstinentai ar bent jau gerti metę alkoholikai – priklausyti tam tikroms socialinėms grupėms ir per tai suvokti save). Specialumą įgyjame tada, kai susikuriame aiškiai apibrėžtą tapatybę. Monastinis gyvenimo būdas sudėtingesnis – specialumo (nors jis ir egzistuoja) tenka visiškai atsisakyti, ligi visiško tapatybės praradimo. O psalmėse, beje, skelbiama priešingai – apie autentiškumą: „Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse“ (Ps 139, 15). Filmą „Kleras“ (rež. Wojciech Smarzowski, Lenkija, 2018) taip pat statė ateistas ir tai, kaip čia pasakius, labai jaučiasi. Ateistai linkę neskoningai karikatūrizuoti visus su religija susijusius dalykus. „Nesisaugojai?“ – klausia kunigas pastojusios sugyventinės, o ji atsako: „Religija neleidžia“, – čia turėjo būti bajeris, bet jis juokingas nebent ateistui, visiems kitiems trenkia vulgaria beskonybe. Visgi, net jei priimtume tą istoriją už tikrovę, kunigų, kaip luomo, vis vien gaila – mūsų kraštuose jie priversti ūkininkauti, iš jų tikimasi kažkokių statybų, mirštančių parapijų išlaikymo ir pan. Užsiimti vien dvasiniais reikalais būtų didi prabanga. Žiūrėdama ėmiau kelti klausimus: ar mes, pasauliečiai, kuo nors už tuos kunigus geresni? Ar vieni kitiems nuo mokyklos laikų nelipome per galvas? Nedarėme smulkių, o po to – ir stambesnių kompromisų? Nesukčiavome įvairiuose reikaluose, taip pat ir santykiuose? Ar visi ligi vieno stropiai laikėmės ištikimybės? Jeigu ne – ko švaistomės akmenimis?

Žiūrėjau dar du lenkų filmus: „Iki dugno“ (rež. Kinga Dębska, Lenkija, 2018) ir „Eteris“ (rež. Krzysztof Zanussi, Lenkija, Ukraina, Vengrija, Lietuva, Italija, 2018); pastarasis labai patiko, nors pagrindinio veikėjo mediko mokslininko charakteris („Prėskas gyvenimas ne man“), kaip tais laikais, pasirodė kiek per ciniškas, daktarhausiškas. „Iki dugno“ – gana paprastas auklėjamasis filmas, mums aktualus tuo, kad kaimyninis, vadinasi, artimo mentaliteto: apie moterų alkoholizmą. Visų trijų geriančių moterų gyvenimai pasižymi aukšta materialine gerove, tuo turbūt norint pabrėžti, kad alkoholizmas – ne vien socialinio paribio problema. Subtiliai aktualizuoti abortai Lenkijoje. „Katalikiška šeima?“ – klausia psichologė jaunos moters, kuri po išprievartavimo negali pasidaryti aborto. Nors veikiau tai kabinimasis už šiaudo, viltis, kad gimdymas taps kliūtimi priklausomybei reikštis.

Užtat rumunų kinas padaromas beveik iš kirvio. Filmo „Begalinis futbolas“ (rež. Corneliu Porumboiu, Rumunija, 2018) pagrindinis veikėjas tiki, kad, įvedus konkrečias moralinio elgesio taisykles, žmonijai palengvėtų. Bet jos jau seniai įvestos! Pvz., Dekalogas. Savo „atradimais“ žmogus tiki taip nuoširdžiai, kad negirdi, ką jam sako kiti. O gal kiti nedrįsta aiškiai pasakyti, kad tai šlamštas? Begalinis futbolas vyksta šalyje, kur popieriai stumdomi iš vieno kabineto į kitą. Kičinė sovietinės laidos „Gyvūnijos pasaulis“ užsklanda ir muzika veikia lyg absurdo kvintesencija, kaip ir tas futbolo taisyklių tobulinimas. „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (rež. Radu Jude, Rumunija, Čekija, Prancūzija, Bulgarija, Vokietija, 2018) – vienas svarbiausių festivalio filmų. Jame – ne vien Rumunija, bet ir visa Rytų Europa. Nors pagrindinė tema – fašizmas (Rumunijoje suvokiamas kaip mažesnis blogis už socializmą), antisemitizmas, ksenofobija, filme įspūdį daro jaunos režisierės užsidegimas, atsidėjimas darbui (spėju, filmo autorius ten vaizduoja save). Iškart po jo buvo rodomas to paties režisieriaus trumpas dokas, kaip buvo įvykdyta mirties bausmė generolui Ionui Antonescu: „Dvi maršalo egzekucijos“ (rež. Radu Jude, Rumunija, 2018). Tiesiog sujungti dokumentiniai to įvykio kadrai ir ištrauka iš režisieriaus Sergiu Nicolaescu 1994 m. sukurto biografinio filmo. Po tokio šlykštaus (ir pamokančio) reginio jau nieko nebesinorėjo.

Priklausomybės nuo narkotikų tema nagrinėjama didaktiškame filme „Gražus sūnus“ (rež. Felix Van Groeningen, Jungtinės Valstijos, 2018) – Amerikoje narkotikų krizė, gąsdinančiai daug žmonių miršta nuo perdozavimo, todėl auklėjamasis žanras gal ir ne pro šalį. Pasaulyje, kuriame bendruomeniniai santykiai iškreipti (gana svarbus faktorius – beviltiškai įklimpusio pagrindinio veikėjo neaugino jo motina), dvasinio gyvenimo supratimą taikliai nusako atsitiktinė narkomanė: „Jie visi ten šneka tuos šūdus apie Dievą“ (turima galvoje reabilitacija, sveikimo programos). Filmas suprantamas kiekvienam, banaliai daiktiškas, iliustratyvus, o, pvz., „Begalinis futbolas“ arba „Tarp dviejų vandenų“ – ne, jie ir sunkiai ištveriami, ir gluminantys. „Tarp dviejų vandenų“ (rež. Isaki Lacuesta, Ispanija, 2018) vaizduoja romus Ispanijoje – pasakojimas įdomus, bet man jau per daug to skurdo, ypač kai savas lipa per kraštus. Filmo „Angelas“ (rež. Luis Ortega, Argentina, Ispanija, 2018) pagrindinis veikėjas psichopatas nejaučia jokio sąžinės graužimo, kaltės, skina kelią tik savo interesams, kol jie tampa būtinybe išgyventi. Tiesą sakant, tema apie psichopatus jau įkyrėjusi – nežinau, kas gali tuo dar mėgautis po Hanekės filmų. Nebent norėta dar kartą priminti, kaip grožis gali derėti su mirtimi. Pavyzdingas estetizmas, persunktas homoerotika, – kaipgi Thanatos be Eros. Visai kitokia antiestetika – rusų filme „Žmogus, kuris visus nustebino“ (rež. Natalja Merkulova, Aleksej Čiupov, Rusijos Federacija, Estija, Prancūzija, 2018). Čia nėra ko pagražinti, nes reikia dorotis su pačia mirtimi, užklupusia iš niekur nieko. Transseksualumas tėra šalutinė tema, rizikuojanti pritempti ligi didaktikos, bet režisieriai susitvarko labai gerai: irgi vienas labiausiai nusisekusių festivalio „grobių“.

Filmo „Magiškos naktys“ kadras

Iš 2008 m. „Kino pavasario“ geriausiai atsimenu „Tylią šviesą“. To paties režisieriaus „Mūsų laikas“ (rež. Carlos Reygadas, Meksika, Prancūzija, Vokietija, Danija, Švedija, 2018) – panašiai gražus, įsimenantis. Meilė, neištikimybė – banalios temos, bet filmas tiek daug naujo pasako apie mane ir pasaulį. Nesupaprastinta kino kalba, gražios sekso scenos. Naminiai gyvuliai (turbūt turintys simbolizuoti ir aistros gyvūniškumą, ir sutramdomumą) versus jaukūs interjerai ir – nykstantis žanras – laiškai (žmogų nuo gamtos atskiria kultūra). „Magiškos naktys“ (rež. Paolo Virzì, Italija, 2018) – dekadentiškoji Italija, kontrastingi jaunų „talentų“ charakteriai (naivus pirmūnas, depresyvi narcizė, sangviniškas palaidūnas). Dar veikia savasties neturinti prodiuserio meilužė, panaši į Britney Spears. Prieš juos – kino legendos, sakančios įžeidimus visiems į akis. Tie visi už įžeidimus palaižūniškai lankstosi ir dėkoja. Kino pramonėje visuomet egzistuoja žaidimas galia. Man patiko kaip komedija – nusikaltimą nagrinėjantis policininkas išaiškina užsisapnavusiems rašeivoms detektyvo sąrangą ir prasmę. „Aš nenoriu miego“ (rež. Claire Denis, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, 1994) įdomus tiek, kiek susijęs su lietuviškais motyvais – veikėja į Paryžių atvyksta iš Vilniaus. Titruose dėkojama Šarūnui Bartui (turbūt už pagrindinės veikėjos pavardę – Daiga Bartas). Savaip prislėgė „Žemė po mano kojomis“ (rež. Marie Kreutzer, Austrija, 2018), kuriame šizofrenija šeimoje išryškinama kaip stigma net tokioje, rodos, progresyvioje šalyje kaip Austrija. Nors serga ne karjerą versle sėkmingai daranti pagrindinė veikėja, o jos sesuo, faktą sužinojusi vadovė ir partnerė (!) ima tikrinti, nepasitikėti ir t. t. Nors moterų partnerystė vaizduojama kaip natūralus dalykas, apdairiai slepiama sesers diagnozė verčia pagalvoti, kas šiandien labiausiai standartizuoja pasirinkimus.

Pirmojo pasaulio problemas sprendžia ir filmo „Neliesk manęs“ (rež. Adina Pintilie, Rumunija, Vokietija, Čekija, Bulgarija, Prancūzija, 2018) veikėjai. Nuvylė – banalu, idėjos daug kartų girdėtos (pvz., Elizabeth Behnke fenomenologijos teorijoje). Tradicinėse bendruomenėse (pvz., Afrikoje, Okeanijoje) tokių problemų neiškyla – kūnas suvokiamas kaip savasties dalis, o ne kaip kažkas svetimo. Tos bendruomeninės praktikos – kaukės, šokiai, ritualai – gal net įdomesnės už psichologistinius vakariečių formuluojamus klausimus ir atradimus. Todėl filme „Raudonas falas“ (rež. Tashi Gyeltshen, Butanas, Nepalas, Vokietija, 2018) paauglės kova su patriarchalizmu daug gražesnė, o dialogai, nors vakariečio ausiai ir itin naivūs, pasako daugiau (pvz., ginčas dėl kilmės – perimti karta iš kartos perduodamą skerdiko profesiją ne ką gėdingiau, negu dirbti ritualų atlikėju). „Balčiausi yra pelenai“ (rež. Jia Zhangke, Kinija, Prancūzija, Japonija, 2018) pamatai, kokia nepretenzinga yra Azija, ten viskas taip paprasta. Herojė mėgsta bravūrą, per tai be kaltės tampa „nusikaltėle“. Įdomiausia – jos apsukrūs, ryžtingi bandymai kabintis į gyvenimą išėjus iš kalėjimo. Iš kažkada mylėto vyro nebus jokios naudos, teks viską įveikti pačiai. Kažkuo panašus ir „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (rež. Barry Jenkins, Jungtinės Valstijos, 2018): to paties režisieriaus „Mėnesieną“ matėme užpernai. Rasizmas, juodaodžių segregacija, religinis fanatizmas (įtariu, sutirštintas) – sunkios temos, bet kadrai estetizuoti ligi kolorito poetikos. „Baltaodis yra pats velnias“, – ištaria vienas veikėjas. Ką gi, teisinga, nes tą patį kolonizatoriai sakė apie juodaodžius filme „Andželo istorija“ (rež. Markus Schleinzer, Austrija, Liuksemburgas, 2018), kuriame itin subtili muzikinė dalis, o pats filmas kalba apie Europos ir Afrikos kontrastą bei Vakarų civilizacijos krizę.

Kaip ir kiekvienais metais, „Kino pavasario“ savanoriai spraudė į rankas apklausos lapus. Anketoje buvo žeminantis klausimas, ar einu į filmus atsižvelgdama į „įžymių žmonių“ nuomonę. Įrašiau nulį, bet nežinau, kaip verslui įrodyti, kad neįžymių žmonių nuomonė man daug svarbesnė. Dar buvo klausimų apie rėmėjus – kiekvienais metais to paties klausia. Atsakysiu: pernai, kvailelė, pildžiau kažkokius loterijos popierėlius, buvo galima laimėti kelionę ar pan. (šiemet irgi egzistuoja toks projektas). Kelionės, suprantama, nelaimėjau, bet vasarą paskambino labai naivus (jaunesnis už mane) agentas iš KP rėmėjų firmos. Ėmė primygtinai siūlyti 2 nemokamus bilietus į kiną – esą aš juos laimėjau toje loterijoje. Tačiau turinti būtinai prisistatyti į jų biurą. Supratau, kad kvepia rinkodara, – sakau, ačiū, nereikia, neturiu laiko, vasarą nieko gero nerodo; jūsų paslaugų tikrai neužsisakysiu. Primygtinai reikalavo bilietus atsiimti, tikrai nevers užsisakyti papildomų paslaugų. Iš to kvailo mandagumo nuėjau – kvotė gana asmeniškais klausimais: darbas, būstas, pajamos, vaikai. Neatviravau, paslaugų atsisakiau, sakiau, neaktualu, neturėkit vilčių, kad tapsiu jūsų kliente. Gailėjausi, kad gaištu laiką, ir agentui kartojau, kad gaišta laiką, nors iš anksto žinojau, kad taip bus. Po to dar kelis kartus skambino. Paskutinis skambutis buvo išraiškingiausias: „Kai kas nors baisaus nutiks jūsų vaikui, žinosit, ką praradot.“ Atvejį viešinu pedagoginiais sumetimais. Po to esu galvojusi, kad žmonės versle nėra indoktrinuoti, jie tik privalo eksponuoti lojalumą (klientas gali būti ir aptarnavimo standartų tikrintojas), bet viena psichologė mane įtikino, kad ne – tai nuoširdu. Tokie darbuotojai nuoširdžiai tiki, kad bruka tau auksinę paslaugą, o tu, vargšė, atsisakai tokio gėrio.

„Kino pavasaris“ yra verslas ir jis sukasi kaip reikiant.