Gilumos balsas
Kas tiki Dievą, iš esmės yra priverstas – neišleisdamas iš akių viso paveikslo – tikėti Paskutiniu teismu. Šie du tikėjimai neatsiejamai susiję. Nes tikėti Dievą, kokį Jį mato krikščioniškoji tradicija, kokį skelbia apreikštas žodis, Dievą, neabejingą žmogaus likimui, – tai tikėti, kad pasaulis yra teisingas ir nesugedęs, teisingas besąlygiškai. Tačiau juk nei žmogiškajame pasaulyje teisingumo daug matome, ką ir kalbėti, kad jis būtų visuotinis, nei tame, kam galioja natūralūs dėsniai, įžiūrime, kad kokios nors teisingumo taisyklės galiotų. Apie tai žmonės žinojo nuo seno, žinojo visi. Bet vis dėlto: jeigu Dievas valdo, tai pasaulis kaip visuma, kaip galutinai išsipildžiusi žmogiškoji istorija yra teisingas, nors to ir nematome. Tad privalo būti toks išsipildymo aktas, kad visiems – ne tik dvasios išrinktiesiems – taptų aišku, jog pasaulis išties yra teisingas, tuo galutiniu veiksmu visas buvęs neteisingumas bus ištaisytas, visos sąskaitos neklystamai suvestos, visi bus apdovanoti ir nubausti – tiksliai ir neatšaukiamai. Tad privalo būti Paskutinis teismas.
Akivaizdi yra ir atvirkštinė priklausomybė. Jeigu yra Paskutinis teismas, tai yra ir Dievas, nes nemąstanti, mūsų likimui abejinga, atsitiktinumo valdoma visata negali vykdyti teisingumo.
Tačiau apie ką mes iš tikrųjų galvojame laukdami Paskutinio teismo? Tikimės būti apdovanoti už savo dorybes ir teisingus darbus? Ne, juk ne to mus moko tradicija; greičiau jau – kaip giedama „Rūstybės dienoje“ – iš visos „iki pelenų išdegintos“ širdies melsti Dievo gailestingumo, o ne sąskaitas Viešpačiui išrašinėti, ne savosiomis dorybėmis puikuotis ir taip nuodėmes savąsias dauginti. O gal turime viltis, kad tie, kurie mus kadaise nuskriaudė, bus žiauriai nubausti ir taip bus blogiesiems deramai atkeršyta? Bet juk ir ne šito mus Evangelija moko, nes keršto troškimas taip pat yra nuodėmė (kas iš jūsų yra be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį…) ir iš tiesų neaišku, kaip suderinti Evangeliją su įsitikinimu, kad teisingai apdovanotieji džiūgaus stebėdami pasmerktųjų kančias, kaip apie tai kartais kalba teologai.
Taigi ne savosiomis dorybėmis besigėrintys ir priešų kančiomis slapta ar atvirai besidžiaugiantys gali dangiškųjų gėrybių tikėtis; greičiau jau visi turėtume iš anksto pripažinti Teisėją esant teisingą, kad ir ką jis mums skirti teiktųsi, savo kaltes išpažinti, priešams atleisti, gailestingumo prašyti.
Visi tikėjimo simboliai byloja apie Jėzų Kristų, kuris antrąkart nusileis iš dangaus gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tą Antrojo atėjimo dieną prieš Jį stos visi, nuo pasaulio sukūrimo gyvenę ir mirę, taip pat tą akimirką gyvenantieji, o pirmieji – vėl savo kūnus atgavę; o toji diena ateis netikėtai, ir apie ją ne tik žmonės, bet ir angelai nieko nežino, net ir Dievo Sūnus, kol buvo žemėje, nežinojo. Gausūs bažnytiniai pareiškimai teigia panašią mintį, kad kiekvienas iš mūsų po mirties pateks į asmeninį teismą ir iškart po to, priklausomai nuo savo nuodėmingumo ar dorybingumo, arba keliaus į dangų, kad ten, Dievo Trejybės akivaizdoje, patirtų palaimą, arba bus pasiųstas į skaistyklą atgailai (ją palengvinti ir apsivalymo bausmei sutrumpinti labai padeda gyvųjų maldos), arba į pasmerktųjų bedugnę amžinoms kančioms.
Visa tai turėdamas omenyje kas nors galėtų paklausti: jeigu jau kiekvienas mūsų, nugyvenęs savo gyvenimą, keliauja į jam numatytą vietą ir jo likimas didžia dalimi jam yra žinomas, tai kamgi dar Paskutinis teismas, išskyrus, be abejo, paskutinę gyvųjų kartą, kuri paruzijos sulauks dar žemėje? Kam tasai bauginantis vaizdinys, tasai kosminio siaubo sprogimas, jeigu tai niekaip nepaveiks nei mirusiųjų likimo, nei jų suvokimo apie savąjį likimą?
Russell Lee. Merginos, laukiančios Velykų procesijos. 1941
Vis dėlto galime numanyti, jog yra svarbi priežastis, kad įvyktų Paskutinis teismas, o ne vien kiekvieno žmogaus asmeninis. Juk tai yra universalaus perkeitimo aktas, analogiškas eucharistinės transsubstanciacijos veiksmui: tęsinys, paskutinė žemiškosios istorijos fazė, o kartu ir naujo laiko pradžia, įžengimas į mums, gyviesiems, visiškai nežinomą tikrovę, dar kūniška būtis, bet jau pavaldi dvasiai, nuo kūniškojo netobulumo apvalyta; taigi tai vieta, kur susitinka du visiškai skirtingi pasauliai; didi permaina, arba nesuvokiamas pasaulietinės ir šventosios istorijos susipynimas. Be to, atrodo, neužtenka, kad kiekvienas iš mūsų suvoktų savąją dalią, būtina, kad visi vienu metu suvoktume amžinąją savo lemtį ir istorijos prasmę iki smulkiausių detalių. Ir tik tada Aukščiausiojo tribunolo akivaizdoje teisingumas atsiskleis visiems, bus akivaizdus, o ne tik faktiškai įgyvendintas, ne tik numanomas.
Paskutinis teismas, kaip žinoma, pasižymi gausia ikonografija, o betarpiškai prieš jį įvykęs epizodas, kai iš karstų ir dulkių kyla visi nuo laikų pradžios mirusieji žmonės, atrodo, nėra taip giliai įsišaknijęs dailininkų vaizduotėje (prisimenu tik Stanley Spencerio drobę). Vaizduotė bejėgė tokio baisingo įvykio akivaizdoje. Koks vaizdas! Pasistenkime įsivaizduoti milijonus ir milijardus prisikeliančiųjų, kūdikius, į laidojimo drobules įvyniotus, amžiaus nukamuotus senolius, žmones, pilnus jėgų ir sveikatos, dėl nesuskaičiuojamos daugybės priežasčių mirties nukirsdintus, vienus – vos vakar palaidotus, kitus – savo palaikus, per tūkstantmečius po visą pasaulį išbarstytus, po dulkelę rankiojančius… Visi, atrodo, turėtų – nors man nežinoma, kad ši, paremta dviprasmišku apaštalo Pauliaus teiginiu, įžvalga būtų Bažnyčios kanonizuota, – amžinajam gyvenimui prisikelti to paties – idealaus – amžiaus, būtent to amžiaus, kurio buvo nukryžiuotas Jėzus (trisdešimt trejų metų, kaip visuomet manyta; dabar mokslininkai teigia, kad jis buvo keleriais metais vyresnis). Ar iškart žmonės atgims tokio amžiaus, bręs ar jaunės iki jo, ar galbūt jau prieš tai, po asmeninio teismo, pasieks tobuląjį amžių? To turbūt niekas nežino.
Taip pat nežinome, kokia bus teismo procedūra, net jeigu žinome jos bendruosius principus; galime tik įsivaizduoti. Visi mūsų poelgiai – geri ar blogi – yra surašyti gyvenimo knygoje ir greičiausia ne tik surašyti, bet ir kruopščiai nufilmuoti. Todėl bus sumontuotas – tai mano asmeninė nuovoka – milžiniškas ekranas, kuriame bus eksponuojami visi tie mūsų veiksmai, kuriuos labiausiai norėtume nuslėpti, ir net ne tik realūs poelgiai, bet ir įvairūs nuodėmingi ir ištvirkėliški troškimai bei fantazijos. Tai jau būtų geroka skaistyklos dalis; kiekvienam – visai žmonijai – bus suteikta galimybė iki soties pasišaipyti iš svetimų nuodėmių, kol ateis jo paties eilė.
Galima numanyti, kad šis procesas užsitęstų labai ilgai; tai tiesa, tačiau, pirma, laiko turėsime pakankamai (o ir pramoga, pripažinkime, bus įtraukianti, nors ir ne tam, kurio gyvenimas bus tuo metu eksponuojamas), o antra, nežinome, kokia bus Naujojo pasaulio laiko sąranga.
Tačiau žinome, kad labiausiai dievobaimingą ir bedievišką vaizduotę aitrino Rūstybės dienos išvakarių įvykiai. Nors pats žodis „apokalipsė“ reiškia atskleidimą ar atidengimą, Naujojo Testamento skaitytojai neišvengiamai per amžius siejo jį su šventojo Jono Apaštalo vizijomis, išsamiai aprašančiomis paskutinių dienų siaubą. Viešpaties dienos, tamsybės ir sutemų, ugnies ir gedulo, bado ir nelaimių, raudų ir epidemijų dienos, pranašystes žinome jau iš Senojo Testamento pranašų – Joelio, Amoso, Abdijo, Zacharijo, Ezekielio, Izaijo – raštų; visi jie pranašavo, kad kai tik kris kerštas ant tų, kurie sava valia apleido Dievą arba žodžiu ar veiksmu Jam priešgyniavo, stos linksmybių ir džiaugsmo valanda teisiesiems.
Tačiau šventojo Jono apokaliptinės vizijos vis dėlto neturi sau lygių dėl jų detalumo, taip pat ir dėl tos baugios jėgos, spinduliuojančios iš didžios Avinėlio rūsties. Plaikstantis dūmams ir liepsnoms, užgriuvus siaubingoms nelaimėms, drakonų ir bestijų akivaizdoje, kai upių vanduo paplūsta krauju, o ežerai užsiliepsnoja – stoja didžio teismo diena žemės gyventojams. O varge! Pačioje Apokalipsės pabaigoje aptinkame neaiškią užuominą apie „gyvenimo medį“, kuris prieš tai tik kartą yra minimas Pradžios knygoje, Biblijos pradžioje. Galime numanyti, kad tai medis, kurio vaisiai suteikia palaimintiesiems nemirtingumą. Tokiu būdu gyvenimo medis tampa varčia, iš abiejų pusių užveriančia Apreiškimo knygą, taip pat pradeda ir užbaigia žmogaus istoriją; nuo gimtosios nuodėmės iki Paskutinio teismo. Visa mūsų istorija tampa pasirengimu paskutiniam veiksmui, baigiamajam siaubo ir linksmybės sprogimui, kurio scenarijus jau parašytas. Pjesė baigta, visi vienu metu pabuvojome ir scenoje, ir žiūrovų salėje, – ar turėtume paploti?
Tai nėra tuščias klausimas, nes už jo slypi niūrus pragaro vaizdinys. Visai neseniai perskaičiau dvi knygas, susijusias su Paskutinio teismo problematika, vienos jų pavadinimas „Istorija kaip apokalipsė“ (History as Apocalypse, 1985), jos autorius – amerikiečių teologas Thomas Altizeris. Jis apmąsto savimonės, kaip Vakarų kultūros pamato, raidos istoriją, o išsamiausiai, jo manymu, toji istorija atsiskleidžia epinėje literatūroje. Paskutiniuose knygos skyriuose kaip epų kūrėjai aptariami Dante, Miltonas, Blakeʼas ir Joyceʼas. Joyceʼas – apokaliptinis rašytojas? Tam tikra prasme – taip, teigia teologas. Vakarų kultūra išsikvėpė, o gal jau ir baigėsi, savimonė pasiekė savo ribą, o po Joyceʼo epas jau nebeįmanomas. Jo skatologija ir piktžodžiavimas reiškia išsivadavimą iš religinės veidmainystės, kosmosas ir chaosas yra tas pat, Šėtonas ir Išganytojas yra tas pat, krikščionybė baigėsi, prasideda prisikėlimas iš mirusiųjų, Antikristas jį šventina. Istorija Joyceʼo kūrinyje baigiasi. Tad pasaulio pabaiga, ko gero, jau prasidėjo, net jeigu mes to nė nepastebėjome.
Kita knyga, kurią norėčiau paminėti, yra Wacławo Hryniewicziaus OMI veikalas „Išganymo vilties drama“ (Dramat nadziei zbawienia, 1996). Tai yra antra šio autoriaus knyga ta pačia tema; pirmoji galbūt buvo labiau istorinė, ši – labiau egzegetinė. Trumpai tariant, autorius gana įtikinamai įrodo, kad nepaneigiamų priežasčių remiantis Biblija tvirtai laikytis įsitikinimo apie amžiną pragaro bausmę nėra ir kad visi Naujojo Testamento tekstai leidžia tikėti, jog pragaro bausmės yra laikinos. Autorius, be abejo, puikiai suvokia, kad jo pažiūros prieštarauja tradicijai ir įprastam požiūriui, tačiau teigia, kad jis ne pirmasis, kuris šiuos visuotinius įsitikinimus kvestionuoja. Cituoja tiek šiuolaikinius autorius, rašančius religijos tema, tiek Rytų Tėvus, tokius kaip Grigalius Nisietis ar Izaokas Sirietis, kurie taip pat, remdamiesi Jėzaus žodžiais, tikėjo tuo, kad galų gale visi bus išganyti (Rytų Tėvai skaitė Naująjį Testamentą graikiškai, o ne lotyniškąjį jo vertimą, o tam tikri graikų kalbos reikšmių atspalviai, kaip įrodo kun. Hryniewiczius, verčiant dingsta). Mes, aišku, prisimename tiek Jėzaus žodžius apie amžinąją ugnį, tiek Jo pranašystę, kad visus patrauks savęsp. Įvairiausių ir tarsi prieštaraujančių vienas kitam Naujojo Testamento tekstų analizė vis dėlto leidžia autoriui prieiti išvadą, kad, nors nuodėmė yra reali, o savosios kaltės pripažinimas privalomas, Dievo tikslas yra baudžiant gydyti, o ne naikinti, ir kad amžinų kančių vaizdinys nedera su Dievo – Jėzaus Tėvo – vaizdiniu.
Pragaras, kaip žinoma, visados ypač audrino rašytojų ir pamokslininkų vaizduotę; skaitome apie jį, be kita ko, įvairiausiuose apokrifiniuose tekstuose, tokiuose kaip Abraomo testamentas, Pirmoji ir Antroji Enocho knygos, Barucho apokalipsė, Petro apokalipsė, Povilo apokalipsė (dviejose pastarosiose amžinos pasmerktųjų kančios aprašytos su sadistiniu smulkmeniškumu), Sibilės pranašystės. Krikščionių pamokslininkai tam tikru laikotarpiu lenktyniavo aprašinėdami išgalvotas kankynes, kurioms buvo pasmerkti pragaro bedugnės gyventojai; greičiausiai manė, kad be tų vaizdinių Bažnyčios priesakai nebus veiksmingi.
Tačiau tiesa yra ta, kad Bažnyčia, daugelį paskelbusi šventaisiais, nė vieno neįvardijo pasmerktuoju.
O jeigu iš esmės bausmės tikslas yra nuodėmingąjį, net patį blogiausią, išgydyti ir galų gale, jau sveiką, į dangiškąją šventovę priimti, tai galbūt ir Paskutinis teismas turėtų kitaip atrodyti, nei žmonės jį įprastai vaizduodavosi. Paskutinio teismo paveikslai beveik be išimties teigia neatšaukiamą amžiną padalijimą į avis ir ožius. Ar esama tokių, kuriuose Dievo gailestingumas aprėpia visus? Nežinau.
Iš: Leszek Kołakowski. Czy Pan Bóg jest szczęśliwy i inne pytania. Kraków: Znak, 2009
Vertė Žilvinas Norkūnas
