Eilės

 

Duok pauostysiu tavo knygą

pasakysiu kas esi

 

•

 

įvairiais takeliais į mano vienkiemį tokių prieina

ypač pavasariais po atodrėkio

 

tie su pirmagimiais

pamiškės tuopose visas varnas pakelia

tad nuo darbų net nesitraukiu

nes jei tik suklusęs šoktelsiu

pelenai saujoj vėl į puslapius atvirs

 

tie vėliau susizgribę

pilnais vežimais sendaikčių ir iškasenų

matyt vengdami tiesioginių saulės spindulių

vis per atžėlusią kirtavietę taiko –

lapiukams įsakyta juos išlydėti

 

tų ateinančių lietums lyjant

ar su vėjų vėjais ar švenčiausią akimirką

nematau tiesą sakant nuo jų duris rakinu

tris kartus pasuku raktą

ir pilnomis saujomis puslapių

stoviu vidury kambario

ryte randu jų knygas

vėliau jos išsipildo

 

yra dar vienas

pasirodantis netikėtai tiesiai prieš akis

dėl šio gabumo jam net šiek tiek simpatizuoju

vos kelis trupinius užrašęs

paskutinį kartą užklydęs

atnešė mažą akmenėlį

sako pauostyk

pauostau sakau iš egipto

ne sako iš vaikystės kūdros

 

•

 

ką tik išleistų knygų tvaikas

su grindinio žyme ant menčių

arba tų turgavietės aikštėje

su slapyvardžiais išguldytų –

džiūstančios žolės alsa užgniaužia

ir tų kurių vaikystėj

kopėčiom ant aukšto siekiau

 

žinoma ir tų koriu kvepiančių

iš prosenelio rankų –

neskaitė jų tik slėpė

vėdino nuo savęs glostė

man galvą ir augalėlių

pavadinimus mokė

sakė

geriausiai kvepės seniai sudegintos

o neišleistos

nosį ries

 

•

 

niekas nemokė pats išmokau

ir tardomas taip kalbėsiu

tris dienas ir tris naktis

tik vėliau sapne suriksiu

obuoliai!

kokie obuoliai?

na tie ant aukšto

antaniniai po

velnių

 

•

 

Kiekvienas puslapis žarijos

 

Vaikeli,

čia –

 

Čia pradžia.