„Vogue“ viršelio žvaigždė Hitlerio vonioje: įstabi Lee Miller istorija

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Anne-Marie Roviello, analizuodama Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad blogis palieka žmoguje neišdildomą įspaudą – sąmonė, norėdama išgyventi siaubą, prisitaiko, nutildo dalį savęs ir išmoksta priimti esamas sąlygas kaip natūralią būklę. Blogio buvimas tampa natūraliu reiškiniu, negana to – blogio nebuvimas tampa problema, trūkumu, nenormalia aplinkybe. Neurobiologų teigimu, traumos metu vyksta biocheminis žmogaus smegenų perprogramavimas, o prie blogio ir skausmo – kaip ir prie kokaino – priprantama. Todėl tie, kurie bent kartą gyvenime susidūrė su prievarta ir siaubingu blogiu, nesąmoningai ieško galimybių atkurti pirminio nuopuolio situacijas ir pasmerkia save amžiniems pasikartojimams.

*

1945 m. balandžio 29 d. – tą dieną, kai Adolfas Hitleris ir Eva Braun bunkeryje baigė gyvenimą savižudybe, – į Hitlerio butą Miunchene įsiveržė jauna amerikietė, buvęs „Vogue“ modelis, nusiavė purvinus batus, nusifotografavo nuoga Hitlerio vonioje, išsimaudė, atsigulė į Hitlerio lovą ir užmigo. Ta moteris buvo karo korespondentė Lee Miller. Kas atvedė gražiąją Miller iš JAV į karo draskomą Europą ir kaip klostėsi jos likimas, karui pasibaigus?

Miller gimė 1907 m. Niujorko valstijoje, inžinieriaus ir fotografo mėgėjo Theodore’o Millerio šeimoje. Būdama septynerių metų, buvo išprievartauta, kaip spėjama, šeimos draugo ir apkrėsta gonorėja. Lee apie tai papasakojo tėvui ir vėliau tą atvirumo akimirką prisimins kaip ypatingo artumo ir pasitikėjimo momentą. Lee santykiai su tėvu buvo artimi, bet keisti. Dukrai augant, tėvas ėmė naudoti ją kaip modelį savo mėgėjiškoms erotinėms fotografijoms – šios nuotraukos buvo ir estetiškos, ir gąsdinančios, ir liudijančios skausmingą jų santykių nenormalumą.

Studijuodama Niujorke, Miller neatsargiai įžengė į važiuojamąją gatvės dalį ir vos nežuvo. Nuo nelaimės ją išgelbėjo Condé Nastas, žurnalo „Vogue“ įkūrėjas, – taip prasidėjo Miller, kaip modelio, karjera. 1927 m. ji papuošė „Vogue“ žurnalo viršelį, tačiau netrukus ėmė bodėtis modelio darbu ir išvyko į Paryžių mokytis fotografijos, susipažino su žymiais Paryžiaus menininkais, įskaitant Pablo Picasso ir Maxą Ernstą, gyveno bohemišką gyvenimą, paskui kuriam laikui grįžo į Niujorką, ištekėjo už egiptiečio, išvyko gyventi į Kairą, o netrukus vėl grįžo į Europą.

Čia sutiko gyvenimo meilę, britų menininką Rolandą Penrose’ą, ir apsigyveno su juo Londone. Prasidėjus karui, Miller fotografavo nacių bombarduojamą Londoną, o kai JAV įsitraukė į karo veiksmus – oficialiai tapo karo korespondente. Buvo priskirta prie 83-iosios pėstininkų divizijos ir žygiavo pirmosiose linijose, frontui judant nuo Normandijos link Vokietijos.

Sakoma, kad Miller smarkiai keikėsi ir gerai pakeldavo stresą, todėl kariai ją mėgo ir vertino ne kaip gražią moterį, bet kaip bendražygę ir bičiulę. Miller savo fotoaparatu įamžino, kaip Sen Malo pirmąkart istorijoje buvo panaudotas napalmas, fiksavo Buchenvaldo koncentracijos stovyklos baisumus, o 1945 m. balandžio 29 d. kartu su JAV karinėmis pajėgomis įžengė pro išvaduojamos Dachau koncentracijos stovyklos vartus.

Tą pačią dieną, vėliau, Miller išvyko į Miuncheną ir patraukė į Hitlerio butą. Ten ir buvo padaryta šiandien plačiai žinoma nuotrauka – Miller, apsinuoginusi Hitlerio vonioje, pozuoja prieš kamerą kolegai, karo fotografui Davidui E. Schermanui, o ant vonios kilimėlio stovi jos kariški batai, vis dar aplipę Dachau konclagerio purvu. Po šios trumpos fotosesijos Miller išsimaudė Hitlerio vonioje, atsigulė į jo lovą ir užmigo. Vėliau viename iš interviu Miller prisipažino, kad daug laiko iki lemtingosios dienos nešiojosi Hitlerio apartamentų adresą savo piniginėje.

*

Po karo Miller grįžo į mados pasaulį ir kurį laiką fotografavo modelius bei įžymybes. Netrukus, būdama 40-ies, pastojo ir susilaukė sūnaus. Tada Miller jau sirgo klinikine depresija ir piktnaudžiavo alkoholiu, manoma, kad kentėjo nuo to, kas šiandien vadinama potrauminiu sutrikimu. Jos sūnus Antony buvo išsiųstas į internatinę mokyklą, vyras nuolatos mezgė romanus, o alkoholis naikino Miller grožį.

Jai pavyko atsitiesti tik paskutiniais gyvenimo metais. Susitaikė su sūnumi, o prieš mirtį (mirė nuo vėžio 1977 m.) spėjo palaikyti rankose anūkę Ami. Pati Miller niekada nesivaikė sensacijų ar žinomumo, ir būtent Miller sūnus prisidėjo prie motinos šlovės – tai jo žmona Suzanna palėpėje rado žymiąją nuotrauką, kur Miller pozuoja Hitlerio vonioje, o Antony, nagrinėdamas motinos biografiją, sužinojo ir paviešino faktus apie jos vaikystėje patirtą seksualinę prievartą – Miller niekada ir niekam, net savo vyrui, apie tai neprasitarė ir būtų nusinešusi šią paslaptį į kapus.

Antony atleido motinai – jis sakėsi supratęs jos traumas ir iš tų traumų kylančias disfunkcijas. Negana to, sūnus ja žavėjosi – jo teigimu, motina per karą galėjo ramiai gyventi Amerikoje, tačiau ji norėjo kažką nuveikti, padaryti pasaulį geresnį ir teisingesnį, o kadangi jai niekas nedavė nei ginklo, nei lėktuvo, tai pasirinko fotografuoti ir liudyti tuos baisumus ir siaubą, apie kuriuos niekas nenori klausyti – apie konclagerių mirštančiuosius, kareivius aptarnaujančias prostitutes, nužudytus mažus vaikus bei nacių pareigūnų egzekucijas.

*

Oficialiuose šaltiniuose teigiama, kad karas ir buvo Miller traumų, depresijos ir alkoholizmo priežastis. Rečiau keliamas klausimas – kodėl „Vogue“ žurnalo veidas metė sėkmingą modelio karjerą, svaigulingą Paryžiaus bohemos gyvenimą ir savo noru veržėsi į karo baisumų epicentrą? Kodėl nešiojosi Hitlerio adresą piniginėje, kodėl apsinuogino jo vonioje ir atsigulė į jo lovą? Hipotetiškai galima teigti, kad karas ir koncentracijos stovyklų siaubas Lee Miller buvo priebėga nuo jos pačios traumų ir košmarų.

Einmal ist keinmal, sako Milanas Kundera romane „Nepakeliama būties lengvybė“. Einmal ist keinmal reiškia – tai, kas mums nutinka vieną kartą, tarsi iš viso nenutinka. Blogis, kartą ištikęs žmogų, tampa jo lemtimi – palieka jo sąmonėje tokį įspaudą, tokią tuštumą, tokį skausmą, kurį reikia nuolat slopinti, nuolat neigti, nuolat kažkuo užpildyti – naujais iššūkiais, pavojais, didelėmis adrenalino dozėmis arba – jei kiti svaiginimosi būdai pasidaro neįmanomi – tiesiog alkoholiu.

Parengta remiantis užsienio spauda: Alex Beggs, „Don’t Let History Forget This Incredible Female World War II Photographer“, Vanity Fair, 2015-09-30; Pat Parker, „Lee Miller: the woman in Hitler’s bathtub“, Telegraph, 2019-12-02.