Mirties metafizika
Aistės Žegulytės debiutinis dokumentinis filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ yra apie mirties baimę: žmogaus ir gyvulio. Pirmąją po filmo premjeros išpažino pati režisierė, pasidalinusi atsiminimu, jog vaikystėje ją labiausiai traukė žvėrys ir gąsdino mirtis. Ši baimė filme vizualizuojama scena, kurioje matome, kaip irimo procesas sunaikina (rodos, triušio?) galvą. Time-lapse technika leidžia režisierei estetizuoti patį irimo procesą ir net padaryti jį akiai patrauklų.
Žiūrint jį atmintyje iškilo epizodas iš Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“, kuriame vaikai, po kelių dienų atkasę palaidotą katiną, pamato jo kūnelį taršančias kirmėles. Jei gerai pamenu, Kristinos Sabaliauskaitės herojei Uršulei Norvaišaitei ši mirties artumo ir vienalaikio, bet žmogaus rankomis ir laidotuvių apeigomis atitolinamo jos bjaurumo patirties akimirka pagimdo mirties baimę ir motyvuoja apsisprendimą išeiti į vienuolyną. Kitaip tariant, ieškoti mirties įveikos būdo. Romane konstruojama religijotyros teoriškai suformuluota, o kiek vėliau sociologijos empiriniais tyrimais patvirtinta mintis, jog religija daugeliui (nors ne visiems) yra būdas išsivaduoti iš mirties baimės.
Savo filmą Aistė pradeda panašia scena, tačiau, filmuodama irimo terpėje augantį grybą, ji labiau pabrėžia dekompozicinę (angl. decompose – suirti, sugesti) organikos (gyvybės) galią. Atrodo, kad autorė mirtį išgyvena kaip metafizinę patirtį, ne taip kaip mūsų senoliai, kuriems mirtis buvo perėjimas iš fizinės būties į dvasinę, bet šiuolaikiškai, sudvasinto materializmo, kuris būdingas naujiesiems religiniams judėjimams, forma.
Naudodama time-lapse efektą, režisierė išvengia bjaurumo estetikos, bet kartu modifikuoja mirties patirties katarsinį efektą. Iš tiesų „sugreitinta“ mirtis kur kas mažiau skausminga akiai negu agonija ar vienas jos momentas (čia galima kad ir Ingmaro Bergmano „Riksmus ir šnabždesius“ prisiminti). Pagalvojau apie mūsų paradoksalią visuomenę, kuri dievina greitą (tarp eilučių skaitykite „ir neskausmingą“) mirtį bei paniškai bijo agonijos. Beje, niekad nebuvau pagalvojęs, kad time-lapse gali funkcionuoti kaip eskapistinė, o jei žiūrovas dar įtikėjęs materialistas – netgi kaip terapinė priemonė.
Gyvulio baimę taikliausiai reprezentuoja naktį „pagautas“ kadras: miško laukymėje stovi sustingusi ir ausis įtempusi stirna. Pirmiausia atpažįsti vaikystėje „Bembyje“ skaitytą epizodą, bet tąsyk vaizduotė nesukūrė tokios totalios baimės patirties atmosferos kaip šįkart. Niekad nebuvau pagalvojęs, kad žvėris (ypač medžiojamas) yra apimtas nuolatinės įtampos, kurią evoliucija pavadino labai gražiu žodžių junginiu „išlikimo drama“, bet tai iš tikrųjų tėra nuolat gresiančios ar netgi jau ateinančios mirties baimės, kurią yra pasmerktas išgyventi žvėris, patirtis. Mąstant apie religijos atsiradimą grynai religijotyriškai, mūsų protėviai turėjo gyventi apimti tokios pačios įtampos, būti kaustomi tokios pačios baimės, kurią per evoliuciją tik padidino sąmonės pabudimas. Ko bijoti,žvėriui padiktuoja instinktas ir pasako patirtis, o (pabudusi) žmogaus sąmonė verčia bijoti ir kitų dalykų: saulės, griaustinio, ugnies, vėjo. Gamtos apskritai. Gal čia ir buvo ta vieta, kur įvyko žmogaus ir gamtos atsiskyrimas? Jei taip, Jeano-Jacques’o Rousseau mintis apie sugrįžimą į gamtą yra ne kas kita kaip utopija par excellence.
Žvelgiant iš šios (religijotyrinės) perspektyvos, religijos praktikos atsiradimas iš tiesų buvo geras dalykas. Ar ji atliko tik kompensacinį, ar didesnį vaidmenį, čia turbūt specialistų nuomonės skirsis. O šiais laikais religiją, kaip psichikos kompensacinį mechanizmą ir (ar) baimės neutralizavimo būdą, pakeitė civilizacinės priemonės. Religija neišnyko, tad galima pagrįstai tvirtinti, kad ji yra šis tas daugiau, negu rašoma Kristinos Sabaliauskaitės romane. Bet čia darosi įdomu: religija funkcionuoja kaip priemonė susitaikyti / suartėti su mirtimi (jei paklausite ligoninėse dirbančių gydytojų ar kunigų, jie jums pasakys, kad tikintis žmogus kur kas geriau priima mirties būseną ir patį jos faktą), o civilizacija veikia priešinga linkme – ji atitolina mirtį ir tol, kol ji nepaliečia mūsų asmeniškai, paverčia ją stebėjimo objektu. Ir nesvarbu, ar tai būtų mokslinis, ar meninis stebėjimas, tiek vienas, tiek kitas turi ir smagaus vujarizmo, ir pagarbaus fetišizmo kvapą. Juo kvepia ir Aistės Žegulytės filmas.
