9 salė: provokatyvios temos, neįprastos formos ir naujų kino ritualų pažadai

 

Kovo 21 d. prasidėjęs 24-asis festivalis „Kino pavasaris“ skelbia, kad alternatyvų ieškantys kino žiūrovai šiemet trauks į slėpiningai skambančią kino teatro „Vingis“ 9 salę. Kas tai, kokie keliai veda į ją, ko verta tikėtis – apie tai kalbamės su viena iš festivalio programos sudarytojų Aiste Račaityte. Pokalbio metu pašnekovė žada, kad nors salės repertuaras yra sunkiai įspraudžiamas į aiškius apibrėžimus, ji festivalio metu taps antraisiais namais išskirtinio kino gerbėjams.

Silvija Butkutė 

 

– 9 salė skamba kaip „Paslapčių kambarys“. Kas slypi už jos durų?

– Seniai turėjome svajonę rengdami repertuarą pabandyti salėms sukurti išskirtinius identitetus, tarkim, didžioji salė žada, kad joje rodomi filmai yra skirti platesnei auditorijai, o 9 salėje kuravome „programą programoje“, išskirdami forma ir turiniu drąsesnius filmus. Jos turinys ir rodomų autorių vardai patys yra iškalbingi – tai ir eksperimentinio kino gerbėjams, ir retrospektyvas mėgstantiems žiūrovams skirta salė. Mūsų tikslas yra ne tik brėžti tikslingas gaires skirtingo skonio žiūrovams, bet ir kurti ypatingo charakterio erdvę, į kurią kasmet sugrįžti taps ritualu patiems išrankiausiems „Kino pavasario“ žiūrovams. Ne veltui pasirinkome „Vingio“ 9 salę – ji yra viena iš paskutinių Vilniuje ir visoje Lietuvoje, kur dar galima kiną rodyti iš juostos, o tai, mūsų manymu, yra vertybė, kurios nevalia prarasti.

– Kokie šios salės repertuaro vardai bus atpažįstami sinefilams?

– Joje bus rodoma gan išsami kino meistrės Claire Denis retrospektyva. Režisierė atstovauja naujajam ekstremizmui prancūzų kine, nuo pat kūrybos pradžios ji humanizavo paprastai marginalizuojamus žmones, taip pat nuosekliai plėtojo postkolonialistinę mintį. Jos kino kalba, kurioje daug dėmesio skiriama žmonių kūnų vaizdavimui, prisidėjo prie naujų kino teorijos sąvokų, tokių kaip taktiliškas kinas, atsiradimo. Parodysime jos naująjį mokslinės fantastikos filmą „Gyvenimas aukštybėse“ ir dar 8 kertinius jos filmus. Greta jų bus ir maža, bet ne mažiau įdomi Senegalo režisieriaus Djibriro Diopo Mambéty dviejų filmų retrospektyva, kuri leis pažvelgti į Scorsesę ir kitus garsius kino režisierius įkvėpusius filmus, net ir praėjus daugeliui metų, stebinančius tiek formos, tiek temų aktualumu. Daugelis filmų bus rodomi iš originalaus 35 mm formato, o specialiame seanse „In memoriam Jonui Mekui“ rodysime jo filmą „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau grožio blyksnius“ iš 16 mm kino juostos – patirtis, kuri pasitaiko itin retai. Tačiau, be retrospektyvų, bus ir daug gerai atpažįstamų šiuolaikinio kino vardų – tai Carlosas Reygadasas, Bruno Dumont’as, Benas Riversas, Apichatpongas Weerasethakulas, Bertrand’as Mandico, Radu Jude ir kiti, kurių naujausi filmai taip pat bus rodomi 9 salėje. Kviečiu nepraleisti ir naujojo Bi Gano, kuris jau dabar yra vienas ryškiausių Kinijos autorinio kino balsų, filmo „Ilga dienos kelionė į naktį“, kuris visavertiškai meniniams, o ne komerciniams tikslams panaudoja 3D formato teikiamas galimybes ir kviečia į kelionę po mistišką Kaili provinciją Kinijoje.

– Ar šioje salėje rodomus filmus sieja bendra tema?

– Vienijančios temos tikrai nėra, galbūt net atvirkščiai – filmai čia bus tematiškai ir formaliai nepaprastai skirtingi, tačiau būtent išskirtinumas ir sujungia juos visus į tokį ypatingą rinkinį. Čia bus rodoma dokumentika, vaidybinis ir hibridinis kinas, trumpametražiai ir ilgametražiai filmai ir netgi vienas mini serialas! Kvanktelėjęs Bruno Dumont’o „Kenkenas ir ateiviai“ beveik 4 valandoms prikaustys prie ekrane vykstančių nepaaiškinamų įvykių ir pasiūlys daugelio jau pamėgtą serialų žiūrėjimo vienu ypu metodą dideliame ekrane. Žanriniu aspektu repertuaras taip pat bus itin margas – nuo mokslinės fantastikos iki siaubo filmų, taip pat kūrimo procesą dekonstruojančio kino – kaip praėjusių metų Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ laimėtojas Adinos Pintilie filmas „Neliesk manęs“, kuriame bus kalbama intymumo tema ir apimamas labai platus kūniškumo bei santykio su savo ir kito kūnu spektras, o žiūrovas ekrane seks ne tik filmo siužetą, bet ir filmo gimimo procesą, kur režisierė nebijo dalintis savo dvejonėmis ir nerimu dėl galutinio rezultato. Taigi, nors ir nėra ryškiai apčiuopiamų jungčių tarp 9 salės repertuaro filmų, juos visus sieja tam tikras noras kurti konvencinės naracijos ir nuoseklumo principų nepaisantį kiną bei laisvė eksperimentuoti ir plėsti kino kalbos rėmus. Dar vienas drąsus ir įsimintinas pavyzdys – portugalų kūrybinio dueto Gabrielio Abranteso ir Danielio Schmidto filmas „Diamantino“, kuris atsispiria nuo garsaus futbolininko ir metroseksualo Ronaldo figūros ir labai žaisminga forma kalba apie infantilumo, kičo, nacionalizmo ir genetinių eksperimentų grėsmes šiuolaikiniame pasaulyje.

– Koks trumpametražių filmų vaidmuo 9 salės repertuare?

– Vaidmuo bus labai ryškus – šioje salėje suplanuoti keli trumpametražių filmų seansai, tyrinėsiantys erdvės ir laiko sąvokas, šie seansai bus vieninteliai ir išskirtiniai, todėl kviečiame jų nepraleisti. Esame linkę eksperimentuoti ir su seanso formatu – prieš garsios prancūzų dokumentinio kino kūrėjos Yolande Zauberman filmą „M“ parodysime Godos Palekaitės trumpametražį filmą „Elinoros sapnas“. Pirmasis tyrinėja žydų ortodoksų bendruomenėje opų prievartos klausimą per iš jos ištrūkusio vyro perspektyvą, o G. Palekaitės filmas kalba apie tai bendruomenei priklausančios moters patirtis. Rodydami filmus viename seanse norime užmegzti tarp filmų dialogą ir kurti papildomas prasmes.

– Jei reikėtų išskirti kelis, Jūsų nuomone, 9 salės favoritus, kas jie?

– 9 salės atidarymui pasirinkome Jeremy Shaw „Kvantifikacijos trilogiją“. Šis trijų trumpametražių filmų rinkinys mums patiems buvo didelis atradimas. J. Shaw geriau žinomas dėl savo muzikinės karjeros (jis grojo grupėje „Circlesquare“) ir kaip labai plataus disciplinų spektro menininkas, kurio darbai eksponuojami garsiausiose pasaulio galerijose, tačiau šia trilogija jis parodė puikiai valdąs ir kino formą. Sunkiai nupasakojamoje trilogijoje pinami mokslinės fantastikos elementai, ateities spekuliacijos ir visuomenės kritika.

Tačiau man asmeniškai vienas svarbiausių yra rumunų kino meistro Radu Judės filmas „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“, kuris kalba ir Lietuvai labai svarbia tema. Filme, kurio pavadinimas yra 1941 m. citata, kuria duotas leidimas pradėti Holokaustą Rytų fronte, kalbama apie istorinės atminties svarbą ir pavojingą jos ištrynimą. Filmo herojė, šiuolaikinio teatro režisierė, ruošiasi Odesos pogromo inscenizacijai miesto aikštėje, tikėdamasi kruopščiai atkurtais įvykiais įžiebti diskusiją apie istorinę atmintį, pažadinti miestiečių istorinę sąmonę. Tačiau pribloškiantys rezultatai atskleidžia kritinę šiuolaikinės visuomenės situaciją. Įdomu ir kartu baugu galvoti, kas nutiktų, jei menininkės sumanymas būtų įgyvendintas Lietuvoje. Diskusija apie blogio banalumą šiandien vis dar yra be galo aktuali.

– Ar ši salė ir jos programa laukia tik alternatyvaus kino gerbėjų?

– Neabejoju, kad bus tokių žiūrovų, kurie 9 salėje pasijus kaip namie nuo pat pradžių – kuriems artimos eksperimentinio kino formos, provokatyvių temų, neįprastai įgyvendintas kinas ar kurie kolekcionuoja seansus, rodomus iš 35 mm ar 16 mm juostos. Bet kartu tikiuosi, kad į ją smalsumo vedami užsuks ir tokio kino nepažįstantys žiūrovai – juk nepabandęs nežinai. Esu tikra, kad salėje rodomi filmai taps netikėtu atradimu ne vienam žiūrovui.