„Kino pavasario 2019“ dienoraštis I: socialinės temos, poetinis kinas ir vaizduotė
Šiais metais „Kino pavasario“ repertuare, kaip ir kasmet, galima rasti filmų kiekvieno žiūrovo skoniui. Tačiau esama ir naujovių, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį kiekvienam sinefilui: tai „Forum Cinemas Vingis“ alternatyviam kinui skirta 9 salė ir legendinės režisierės Claire Denis retrospektyva. Na ir, žinoma, daugybė kitų renginių, diskusijų, filmų. Kelis, kuriuos jau teko pačiai pamatyti, čia ir ketinu aptarti.
Vasara
Gražus muzikinis filmas apie grupės „Kino“ lyderį Viktorą Cojų. Tuo pat metu tai filmas apie tai, kas galėjo įvykti, bet neįvyko. Filmas apie pasipriešinimą sistemai. Apie vidinę, užgniaužtą rezistenciją, kuri tik dar labiau įpučia vaizduotės ugnį. Maištingą filmą apie praeitį sukūręs režisierius Kirilas Serebrenikovas šiuo metu Maskvoje yra įkalintas savo namuose. „Vasara“ buvo šių metų „Kino pavasario“ atidarymo filmas. Šūkis „Už laisvę kurti!“ ir pilna salė pagerbdama režisierių aukštyn iškėlusi mobiliųjų švieseles pradėjo šių metų festivalį.
„Vasara“ – vienas iš tų muzikinių filmų, kuriuose puikiai veikia tragiško herojaus kulto ir muzikos kombinacija. Nepaisant visų pastabų, kurių turėtum scenarijui, nelabai įtikinamai rodomam meilės trikampiui ir muzikinių „klipų“ kuriamai monotonijai, iš filmo vis tiek išeini apsižliumbęs ir pakylėtas. Tokia ta tragiško herojaus ir muzikos jungties galia. Toks pat filmas apie rašytoją ar dailininką nebūtų taip paveikus, tačiau apie tragišką muzikantą, fone garsiai skambant jo muzikai, – dar ir kaip veikia.
Juodaodis iš Kukluksklano
Kol Serebrenikovas kritikuodamas Rusijos politines realijas pasitelkia 9-ojo dešimtmečio aktualijas, amerikiečių režisierius Spike’as Lee statybine medžiaga šių dienų Trumpo Amerikos kritikai renkasi 8-ąjį dešimtmetį, aršių kovų už žmogaus teises laikus. Komedija kaip komedija. Juoktis norisi. Tačiau tai ne šiaip komedija, o į moralės aukštumas taikanti komedija ir tuo pat metu kritinis komentaras neapykantos visuomenei. Tačiau kiek galima tikėti tokiu komentaru, kuris kritikuodamas vieną stereotipą įtvirtina kitus stereotipus?
Iš pradžių gal ir neblogai žiūrisi, bet tik iš pradžių. Juodaodžių studentų sąjungoje rodomi tik pasportavusius hipsterius primenantys juodaodžiai kenai ir barbės, tuo tarpu Kukluksklano gretose matyti apkūnūs, turintys psichinių problemų ar protiškai atsilikę žmonės. Tai kelia klausimą: ar tam, kad panaikintume vienas stigmas, privalome dar labiau įtvirtinti kitas? Ar tam, kad būtų nustota diskriminuoti vieną visuomenės grupę, reikia ją iškelti žeminant kitus marginalizuotuosius? Ir ar tai iš tiesų taip juokinga? Ar kitą kartą stengdamiesi mažinti protinį atsilikimą gaubiančius tabu turėsime pajuokos objektu paversti, pvz., „nutukusius juodaodžius“?
Išgyventi vasarą
Puikus pavyzdys kalbėti apie socialinius tabu, nekuriant naujų ar dirbtinai neišryškinant senųjų, yra lietuvių režisierės Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“. Tai kelio filmas. Bet toks labai netradicinis kelio filmas. Kuriam neįmanoma likti abejingam. Kelias čia tampa paties gyvenimo metafora, gyvenimo, kuris kartais suartina net pačių skirtingiausių likimų žmones. Kuo daugiau Lietuvoje bus sukurta tokių ir panašių kūrinių, kuo didesnė bus jų auditorija, tuo geriau bus čia gyventi. Šį filmą tiesiog privalote pamatyti.
Lietuvos menui iki šiol sunku ir sudėtinga be patoso ir dirbtinumo liesti socialines ar politines temas. Už tai galime „padėkoti“ sovietmečiui, kurio metu šias temas dažniausiai drąsiai nagrinėdavo tik propagandiniai konformistai. Dėl to lietuviai iš inercijos vis dar mieliau renkasi estetizmą dėl estetizmo. Smagu, kad lietuvių kinas pamažu ima iš to vaduotis. Psichines stigmas mažinantis filmas „Išgyventi vasarą“ drąsiai gali būti laikomas gero, jautraus ir paveikaus socialinio kino pavyzdžiu. Žiūrint filmą norisi juoktis, tačiau ne iš veikėjų, o drauge su jais. Ir juoktis, ir verkti, ir džiaugtis… kad turime tokią talentingą režisierę kaip Marija Kavtaradzė.
Laukinis
Kanų „Kino kritikų savaitėje“ pristatytas režisieriaus Camille’io Vidal-Naquet filmas priartėja prie mūsų visuomenėje civilizacijos dažnai užgniaužtų instinktų. Tai vienas paveikiausių „Kino pavasario“ filmų, atvirai ir nepagražintai kalbantis apie gyvenimą gatvėje, meilės ir artumo troškimą bei neprijaukinamą dvasią. Filme daug šokiruojančių ir žiaurių scenų. Marija Kavtaradzė demonstruoja, kaip sukurti gražų, socialines temas nagrinėjantį filmą, o prancūzas Vidal-Naquet rodo, kaip sukurti brutalų, nepagražintą, tokį tikrą, kad net sunku žiūrėti, socialinį kiną.
22-metis Leo, gyvenantis Strasbūro gatvėse, pardavinėja savo kūną. Tačiau trokšta jis ne pinigų, o meilės ir artumo. Dialogai, scenarijus, vaidyba – viskas čia aukščiausios prabos. Taip tikra, kad net skauda žiūrėti. Prie tokio stipraus efekto prisidėjo tai, kad režisierius kelerius metus pats artimai bendravo su gatvėje gyvenančiais vaikinais, taip priartėdamas prie jų kasdienybės.
Kvantifikacijos trilogija
Vienas didžiausių šių metų „Kino pavasario“ džiaugsmų ir atradimų man buvo kanadiečių menininkas Jeremy Shaw ir jo „Kvantifikacijos trilogija“. Šiais erdvę, laiką ir kino kalbą plečiančiais filmais atidaryta 9 salė. Į šią salę dėmesį turėtų atkreipti visi mėgstantys alternatyvų kiną. Visus įdomiausius festivalio metu rodomus kino eksperimentus galėsite pamatyti būtent čia.
Pirmoje trilogijos dalyje „Quickeners“ (2014) originaliai įsivaizduojama ateitis, kurioje kvantinius žmones ištinka keistas sindromas. Sutrikimas, kurio kamuojami kvantiniai žmonės trokšta išgyventi tai, ką praeityje jautė žmonės. Kad to pasiektų, jie imasi tokios veiklos kaip dainos, maldos šokiai ir ritualai su gyvatėmis, bandydami patirti ekstazę. Manau, tai paveikiausias trilogijos filmas. „Quickeners“ didžioji jėga – laiko atstumas. Filmas kalba apie numanomą ateitį po maždaug penkių šimtų metų, o šiai kalbai pasitelkia tikrą archyvinę medžiagą, kurioje vaizduojama Vakarų Virdžinijoje 1967 m. veikusi sekta. Shaw filme tolima laike ir erdvėje dokumentinė medžiaga tampa mokslinės fantastikos filmu apie tolimą ateitį.
„Liminals“ (2017) – antra trilogijos dalis – toliau tyrinėja dvasingumo likimą ateities bendruomenėse. Atradus, kad dvasingumas yra svarbi žmogaus išlikimo žmogumi sąlyga, viena ateities bendruomenė su DNR mašina padidina smegenų pajėgumą. Viso to reikia tam, kad pavyktų užčiuopti paslaptingą tarp fizinio ir virtualaus pasaulių slypinčią erdvę. Šiame filme Shaw toliau pavyksta minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalius meninius rezultatus.
Trečioje trilogijos dalyje „I Can See Forever“ (2018) 8,7 % mašinos DNR turintis Deilas nesidomi virtualia realybe, tačiau pereina į kitą lygmenį šokdamas. Šiame filme Shaw toliau tyrinėja organinio ir neorganinio pasaulio jungties galimybes. Kaip ir kituose filmuose, šiame nemoralizuodamas menininkas nagrinėja klausimą, kas daro žmogų žmogumi.
Kodėl mes kūrybingi?
Jeremy Shaw savo kūryboje labai atsargiai, subtiliai ir paveikiai prisiliečia prie klausimų puokštės, įtraukiančios ir šį klausimą, o filmas „Kodėl mes kūrybingi?“ yra visiška to priešingybė. Jau eidama į jį nesitikėjau nei didelės gelmės, nei kitų privalumų. Visgi vyliausi, kad filmas, kuriame kalbinamas ne vienas mano mėgstamas kūrėjas, pateiks daugiau įdomių idėjų ir požiūrių. Nepasakyčiau, kad labai nusivyliau, nes ne per daug iš viso to ir tikėjausi, tačiau visgi filmas pasirodė nekoks net ir būdamas tokio žanro.
Režisierius deklaruoja, kad filmą kūrė net trisdešimt metų, tačiau visas filmas tam tikra prasme atrodo kaip iš renginių ar į juos einančių žvaigždžių trukdymas. Šios dažnai nežino, kaip reaguoti į užduotą klausimą, ir bando jį nuo savęs atmušti it teniso kamuoliuką. Taip visą filmą ir mušinėja.
Išgirdau vos kelias įdomias mintis. Ir beveik visos jos priklausė Azijos šalių kūrėjams, kurie klausimą priimdavo rimtai ir pagarbiai. Kiti viso labo dažnai atrodydavo užtikti iš netyčių, sutrukdyti ir bandantys išsisukti. Manau, jei kalbinti menininkai būtų rimčiau pažvelgę į šį klausimą, filmas būtų kur kas įdomesnis. Visgi nederėtų atmesti ir tos versijos, kad iš tiesų filmą žiūrintiems ne menininkams jame pateikti atsakymai galbūt pasirodys tinkami ir gal net įkvepiantys.
Degantis
Pagal Haruki Murakami tekstą sukurtas įtraukiantis mistika dvelkiantis detektyvas. Filme daug scenų, kurias tiesiog gera interpretuoti kaip atskirus kūrinius. Kino kalba neskubanti, kalbanti simboliais ir palyginimais. Tai filmas, kuriame įtampa meistriškai išlaikoma iki paskutinių minučių.
„Degančiame“ taikliai paliečiamas realybės klausimas. Toks aktualus kalbant apie Pietų Korėją. Ir filme numanomas gyvenimo Šiaurės Korėjos kaimynystėje klausimas. Apie turtuolius ir vargšus. Vaizduotė galėtų būti laikoma paskutiniais įtvirtinimais, kuriuose net gyvenantis totalitarinėje šalyje ar esantis neturtingas žmogus dar gali kovoti.
Tačiau ar mes visada galime pasikliauti savo vaizduote? Kas ją valdo? Ar pagrindinis filmo veikėjas ir žiūrovai dar gali pasikliauti savo vaizduote? Šiame kontekste reikšmingai nuskamba vienos iš filmo veikėjų ištara, kad norint pantomimoje įtikinamai valgyti mandariną nereikia įsivaizduoti, kad jis yra, pakanka pamiršti, kad jo nėra. Tai įdomus raktas į patį kino meną.
Ilga dienos kelionė į naktį
Labai stiprus filmas, kuriame apmąstomos ne tik vaizduotės, bet ir prisiminimų temos. Režisierius Bi Ganas neabejotinai įrodo, kad ne tik moka cituoti tokius kino meistrus kaip Andrejus Tarkovskis, bet ir pats geba atverti vartus į sapnišką ir poetišką, po plika akimi matoma realybe slypintį pasaulį.
Dėl tėvo mirties į Kaili grįžęs Lu Hongvu pamažu pasineria į simbolinę kelionę prisiminimais. Klajodamas senovės graikų Hado šešėlių karalystę primenančiais nakties labirintais pagrindinis veikėjas bando išsivaduoti, kad rastų savo jaunystės laikų mylimąją. Čia savotiškai priartėjama prie mitologinės Orfėjo ir Euridikės istorijos. Kaip ir dera šešėlių pasauliui – čia jo niekas nepažįsta, bet ir jam pačiam labai sunku atpažinti sutiktus veikėjus. Pavyzdžiui, kaip atskirti, ar jauna biliardo klubo vadybininkė esanti jo paties jauna motina ar mylimoji?
Klajodamas savo vidinio pasaulio labirintais Lu Hongvu jai prasitaria, kad ketina išsilaisvinęs iš šio sapnų labirinto ir sugrįžęs į realybę susirasti savo mylimąją. Dar priduria, kad tikisi, jog ji ir esanti jo pašnekovė. Mitologija, vaizduotės vieta mūsų santykiuose su kitais, vaizduotė ir atmintis, psichoanalizė, simbolizmas ir galų gale tiesiog gražus poetiškas filmas.
Gyvenimas aukštybėse
Legendinė režisierė Claire Denis, kurios vardas jau spėjo tapti gero kino ženklu, imasi jai naujų mokslinės fantastikos ir kosmoso temų. Ir sukuria dar vieną paveikų meninio kino pavyzdį. Veikiausiai dėl to nereikėtų labai nustebti, nes didelė dalis meninio kino guru jau yra įrodę, kad būtent naudojant mokslinės fantastikos siužetus ir juos visaip modifikuojant dažnai pavyksta sukurti vienus įsimintiniausių kino meno šedevrų. „Gyvenimu aukštybėse“ režisierė stojasi į vieną gretą su tokiais kosmoso pionieriais kaip Andrejus Tarkovskis ir Stanley Kubrickas.
Filmo veiksmas vyksta toli kosmose skriejančiame erdvėlaivyje. Tai ateities kalėjimas, kuriame nuteistieji iki gyvos galvos įgyja galimybę iš disfunkcinių visuomenės elementų tapti didvyriais. Ši misija – tai bilietas į vieną pusę. Pasakojimas apie kosminėje tuštumoje įkalintus žmones, kurių vienintelis ginklas kovoje su vienatve yra seksualumas, tampa bekompromise metafora kalbėti apie dabarties visuomenę.
Kaip minėta, šių metų „Kino pavasaris“ sinefilus nudžiugino Claire Denis retrospektyva, kurioje galėsite pamatyti ir senesnius, jau klasika tapusius režisierės filmus.
