Šiapus ir anapus gyvenimo šachmatų
Filosofai, apmąstydami pasaulį ir žmogų, pateikia įvairių gyvenimo metaforų. Tai gyvenimas kaip upė, į kurią neįbrisi du kartus, anot Herakleito. Platono metafora – kad šis pasaulis yra šešėlių karalystė, atspindinti idėjas, esančias uždangėje. Descartesʼas žmogų vaizdavo kaip vienišą sielą, uždarytą mašinoje, t. y. kūne. Dar viena metafora yra Humeʼo, jam mūsų pasaulis atrodo kaip biliardo rutuliai, pažirę ant stalo, ir negalime pasekti jų priežastinių ryšių, nes viskas, kas vyksta, turi ne vieną, bet tūkstančius priežasčių. Nietzschei priklauso galių viešpatauti policentrinis laukas – dar viena gyvenimo metafora. Filosofų kuriamos pasaulio ir gyvenimo metaforos leidžia įsivaizduoti jų pasaulėvaizdį ir pagrindinę mąstomą mintį.
Gyvenimą galima įsivaizduoti ir kaip milžiniškus šachmatus. Ši metafora leidžia kalbėti apie grynųjų galimybių virtimą būtinumu. Prieš pradėdami žaisti, iš pradžių turime begalinį galimybių lauką: visus galimus ėjimus, o vėliau, pastūmę vieną figūrėlę šachmatų lentoje, suvokiame, jog ėjimas yra padarytas ir jo negalima pakeisti. Padarytas ėjimas verčia laikytis tam tikros žaidimo strategijos, o tai reiškia, kad pradžioje buvusi galimų ėjimų begalybė tapo apribota. Taip galime formuluoti vakar dienos dėsnį: tai, kas nutiko, nutiko ir yra neatšaukiama. Vakar dienos negalime pakeisti, ji jau nutiko. Ją galime tik interpretuoti, išsiaiškinti, atsiprašyti už tai, kas įvyko, bet tai jau yra tikrovės įvykis ir jo atšaukti negalime. Panašiai ir šachmatų lentoje padarytas ėjimas, kaip jau sakyta, yra neatšaukiamas. Tu paėjai, ir tai jau yra lemtis, tai likimas, tai jau nutiko, ir tu gali tik gailėtis dėl nesėkmingo ėjimo arba džiaugtis puikiu ėjimu ir t. t. Taigi vakar dienos įvykių pakeisti negalime, bet galime pakeisti jų interpretaciją. Interpretuoti galime įvairiai, galime sakyti, kad čia man nutiko netyčia, kad iš pasąmonės vara išniro, ir aš taip pasielgiau, o iš tiesų nenorėjau taip pasielgti arba, atvirkščiai, norėjau taip pasielgti ir paryškinti vakarykštį įvykį ir pan. Taigi šachmatų žaidimo taisyklės yra konvencijos, tačiau tai, kas nutinka jų laikantis, yra būtina ir neatšaukiama. Kiekvienas atliktas veiksmas ir nutikęs įvykis yra neatšaukiamas. Bet jį galima koreguoti tolesniais veiksmais, kitais įvykiais bei aiškinti interpretacijomis.
Mes laisvę turime ne tiek tikrovėje, kuri paklūsta vakar dienos dėsniui, bet kalboje. Tai laisvė interpretuoti. Kalba mums suteikia šią laisvę. Pavyzdžiui, kūrėjas turi laisvę rašydamas romaną: vienus veikėjus, kurie jam nepatinka, gali nužudyti, kitus – apiberti auksu ir t. t. Laisvė mums atsiveria kalbos srityje, dėl to literatūra nuolat plėtojasi, atsiranda vis kas nors naujo. XX amžiuje buvo kalbėta apie autoriaus mirtį, apie filosofijos pabaigą, bet matome, kad vis sukuriama filosofinių tekstų, vis pasirodo naujų grožinės literatūros knygų. Po skelbtos autoriaus mirties iškyla naujų autorių, kurie sukuria tai, ko nebuvo anksčiau. Mes matome, kad kalba yra neišsemiama galimybių sritis. Joje galime būti laisvi, ir su kalba susijusi vaizduotė leidžia kurti kentaurus, undines, drakonus, vienaragius ir t. t. Šioje vietoje norėtume peraiškinti kalbos žaidimo sąvoką. Wittgensteinas, mėgindamas tai padaryti (anot šio mąstytojo, kalba yra kalbos žaidimų daugis), vartoja šachmatų pavyzdį. Tačiau kalbai apibūdinti jo vartojamas šis pavyzdys nėra tikslus, nes iš Saussure’o žinome, kad kalboje nėra būtinumo, motyvuotumo, viskas arbitralu, nemotyvuota, t. y. grindžiama sutartimis. Bet pastebime, jog padarytas ėjimas kalbos žaidime, tarkime, pasakytas sakinys pokalbyje, yra būtinas. Iš kalbos įvykio jis tampa tikrovės įvykiu, kuris yra neatšaukiamas. Tad dėl kalbos kaip šnekos ar rašto nutinka būtini įvykiai: kas pasakyta, tai pasakyta, kas parašyta, tai parašyta. Tai labai įdomi kalbos savybė. Šito dėl kalbos vykstančio išėjimo į tikroviškumą, kalbos ontologinio lygmens, Wittgensteinas nepastebi. Kai šachmatininkas žaisdamas apmąsto savo strategiją, jis galvoje kuria įvairius derinius, o paskui, kai jau paeina, pastumia figūrėlę šachmatų lentoje, tai tampa realybe. Galvoje mes kuriame įvairius derinius, tarkime, kaip mums pasielgti su tam tikru žmogumi, bet tai, kaip su juo pasielgiame ar ką jam pasakome, tampa realybe, ir tai jau neatšaukiama. Taigi kalba išveda į būtinumą, į tikrovę.
Tai, kad buvo išrasti šachmatai, yra atsitiktinumas. Panašiai galima mąstyti, jog mūsų visuomenės socialinės konvencijos, gelbstinčios nuo visuomenės chaoso, irgi yra atsitiktinės, nėra būtinos. Bet jų laikantis atlikti poelgiai tampa būtini. Čia galima pasvarstyti viena kitai prieštaraujančias politines ideologijas ir konvencijas. Dešiniųjų ir kairiųjų ginčo esmę sudaro štai kas: ar tradicija yra iš Dievo ar kitaip eminentiškai pagrįsta, todėl negali būti keičiama, kaip mąsto konservatoriai, ar tradicija yra socialinė konvencija, todėl gali būti keičiama, pritaikoma žmonių reikmėms, kaip mąsto socialistai. Dešiniųjų manymu, tradicija yra būtina, ją įgalioja kažkoks būtinumas, ateinantis iš Dievo ar karaliaus. O kairieji mano, jog tradicija nebūtina, ji gali būti keičiama, gali būti koreguojama, kritikuojama, perdaroma dėl žmogaus gerovės. Tai dvi konkuruojančios visuomenės politinės ideologijos. Konkrečiai šio teksto autorius nesilaiko kokių nors griežtų politinių pažiūrų, nes mano, kad ir vienų, ir kitų pusėje yra dalis tiesos: kairieji tam tikra prasme atspindi širdį, jie užjaučia silpnąjį, vargšą ir t. t., ko kartais trūksta konservatoriams, arba dešiniesiems. Dešinieji apsaugo visuomenę nuo socialinio chaoso, nuo Venesuelos likimo atėjus radikaliems kairiesiems, kai įsivyravo badas, socialinis pakrikimas ir t. t. Paimti valdžią nėra taip sunku, bet labai sunku žinoti, ką toliau daryti, kaip pagaliau tvarkyti visuomenę, kad atėjimas į valdžią nesukeltų dar didesnio socialinio chaoso. Iš XX amžiaus patirties žinome: jeigu radikalūs kairieji arba dešinieji ateina į valdžią, tai visuomenė virsta koncentracijos stovykla. XXI amžiaus socialinė patirtis ir išmintis sako, jog mes labai mažai žinome, kaip tvarkyti šiandieninę visuomenę ir ką konkrečiai daryti tam tikrai politinei jėgai atėjus į valdžią, kad būtų sprendžiamos, o ne dauginamos socialinės problemos.
Galime sakyti, kad šachmatai kaip visuomenės metafora yra konvencija, tačiau mes laikomės konvencijų paversdami jas būtinumu, savo veiksmais. Mūsų socialinis gyvenimas galimas dėl to, kad paklūstame konvencijoms, žaidimo taisyklėms, vadovaudamiesi tomis konvencijomis, mėginame veikti. Tai konvencijos yra mūsų galvose, jos yra abstrakčios. Bet ką darome su tomis konvencijomis, tai yra jau realybės sritis. Jeigu žmogus pasielgė pagal konkrečią konvenciją, tai jau virsta tikrove. Žaidžiant šachmatais, reikia laikytis šachmatų žaidimo taisyklių, gyvenant mūsų visuomenėje, reikia paisyti visuomenės gyvenimo taisyklių. Šachmatų žaidimas ir mūsų visuomenė remiasi taisyklėmis, kurių laikomasi. Tačiau nors šachmatų ir socialinių taisyklių laikymasis yra konvencionalus, jis nėra būtinas, nes kitados taisyklės buvo įsteigtos, jos neatėjo, kaip senosios tradicijos teigia, iš dievų tvarkos, kaip dievų tvarkos nuleidimas, bet žmonių sukurtos tam, kad ta visuomenė teisingiau gyventų. O dieviškojo pagrindimo reikėjo tik tam, kad parodytų jų svarbą, kad visi jų laikytųsi. Tos konvencijos gali būti ir keičiamos, nors visuomenė nelabai mėgsta, kai keičiamos jos gyvavimo taisyklės. Jeigu žaidžiame šachmatų žaidimą, tai negalime taisyklių keisti vykstant žaidimui, nors jos ne atrastos, bet išrastos, kai buvo išrastas šachmatų žaidimas. Taisyklės tampa būtinos, kai šachmatininkai, stumdydami figūrėles, juda šachmatų lentos kvadratėliais.
Gali kilti klausimas: kokia prasmė to, kad šachmatai žaidžiami su kitu žmogumi, kad dar yra varžovas ar, pasakykime švelniau, mylinčio dialogo partneris? Socialinis gyvenimas visada turi varžovų. Mes konkuruojame su kitomis socialinėmis grupėmis, su jau mirusiais autoriais, vyksta polemika su šiuolaikiniais autoriais, taip pat esama rašytojų, kurie tampa dialogo partneriais. Šiuolaikinėje visuomenėje konkurencija yra labai ryški. Ir tai atitinka šachmatų žaidimo pobūdis: žaidžiama su kuo nors dar kitu, kuris nori laimėti.
Buvo sakyta, kad šachmatai sukurti ir socialinės konvencijos sukurtos, yra dirbtinės. Bet mes jų laikomės, nes kitaip būtume ostrakuoti iš visuomenės, kaip graikai išvarydavo iš polio prasižengėlius arba bausdavo mirties bausme. Šachmatų taisyklės nustato tvarką, arba tie didieji visuomenės šachmatai nurodo socialinę tvarką – kaip mums gyventi. Mes laikomės taisyklių, einame į darbą tam tikru metu, stengiamės laikytis darbo taisyklių ir taip gyvename. Tačiau pagrindinė šitos metaforos, gyvenimo kaip didelių šachmatų, prasmė yra klausimas: o kas yra anapus socialinių taisyklių?
Taigi kas yra anapus socialinių taisyklių? Ar galima sukurti gerą grožinės literatūros ar filosofijos kūrinį vien formaliai laikantis kompozicijos taisyklių, vien sukant galvą, kokį semantinį ėjimą padaryti rašomame tekste ir nepasižiūrint į tikrovę. Geram kūriniui sukurti turi dar kažkas ateiti iš anapus taisyklių, kažkokia patirtis, kažkokia išmintis, kažkoks tikrovės supratimas, savo tiesos suvokimas, kai mano tiesa yra mano asmens tapatybė ir aš esu toks, kokia yra mano tiesa. Tos socialinės konvencijos yra taip įsismelkusios į mūsų galvas, kad lemia mūsų pasaulio matymą. Mes matome taip, kaip mus mokė darželyje, mokykloje, universitete, paskui darbe. Ir vis tiek visą gyvenimą teks mokytis, reikės atnaujinti savo žinias, padaryti jas šiuolaikiškas, nes vis atsiranda naujų metodikų, naujų tekstų, naujų knygų. Mes visą gyvenimą mokomės ir įsisaviname tas žinias, kurias teikia visuomenė, ir kartu nuo tų žinių priklauso mūsų pasaulio matymas. Mes matome tai ir taip, ką ir kaip skaitome. Pasaulis mums yra toks, kokias knygas skaitome, kokius autorius mėgstame – jie lemia mūsų pasaulį.
Išeidami anapus socialinių konvencijų, mes išeiname į Visatos vyksmą, kuris nepaklūsta socialinėms konvencijoms ir vyksta savaime. Dalyvauti Visatos vyksme – tai nuo veiksmo pereiti prie vyksmo. Kuo skiriasi paprastas judesys, veiksmas ir vyksmas? Veiksmas visada yra subjektyvus arba intersubjektyvus, jeigu tai yra mūsų mokslininkų, literatų ar filosofų bendruomenės narių veiksmas. Veiksmas nuo chaotiškų judesių skiriasi tuo, kad jis turi intenciją, ir intencija chaotiškus judesius padaro veiksmu. Tarkime, nuėjau į virtuvę, ir staiga pradėjo burbuliuoti virdulys. Judesio ir veiksmo skirtumą sudaro tai, ar aš netyčia paspaudžiau virdulio mygtuką ir virdulys pradėjo virti nenumatytai, ar aš sąmoningai tai padariau. Ar tai chaotiškas judesys, ar tai veiksmas, priklauso nuo to, ar aš turėjau tikslą išsivirti arbatos, ar ne. Jeigu darau judesį pagal savo intenciją, tai čia yra veiksmas. O jei pasielgiau chaotiškai be intencijos, tiesiog netyčia pajudinau ranką ir užkliudžiau virdulio mygtuką, tai čia yra judesys. Bet tie mūsų intencionalūs veiksmai uždaro mus socialiniuose šachmatuose, kai veiksmai yra ėjimai šachmatų lentoje, nes intencija atsiremia į konvenciją. Tokiu būdu mes neatrandame nieko nauja, ir toks žaidimas neišveda mūsų į ką nors naujo.
O pažvelgti į virdulį kaip į unikalų ir nepakartojamą daiktą, nors jis pagamintas serijiniu būdu gamykloje, reiškia, jog žvelgiama į jį ne kaip į funkciją, bet kaip į unikalią ir nepakartojamą atskirybę: tai anapus suvokimo būdo kaip glūdintis unikalus ir nepakartojamas kas. Virdulio unikalumas ir nepakartojamumas yra jau ne socialinių šachmatų, ne socialinių konvencijų dalykas, bet Visatos vyksmo dalykas, kai į gamybos procesą žiūrima kaip į kosminį vyksmą antropoceno epochoje. Čia virdulį suprantame kaip metaforą.
Patirti nuostabą, grožį, keistumo būseną – tai į daikto unikalų ir nepakartojamą kas žiūrėti anapus konvencinio jo suvokimo būdo kaip. Eidami rudenį, matome geltonuojantį klevą ir galime sakyti, kad jis yra unikali ir nepakartojama atskirybė, kai į klevą nutinka žvelgti anapus jo konvencionalaus suvokimo būdo. Toks patyrimas mus išveda iš socialinių konvencijų, socialinių šachmatų į tikrovę. Mes jau atradome išėjimą į Visatos vyksmą, nes klevas paklūsta Visatai. Jis rudenį geltonuoja, raudonuoja, krenta lapai, pučiant vėjui, pavasarį žaliuoja, o kaštonas žydi – vyksta gamtos vyksmai. Išėję anapus socialinių konvencijų, mes išeiname į Visatos vyksmus. Dabar klausimas: kaip nuo veiksmo pereiti prie vyksmo? Kaip nuo mano subjektyvaus, konvencionalaus veiksmo, kurį atlieku ribojamas socialinių konvencijų, tai yra socialiniuose šachmatuose, pereiti prie vyksmo, kuris mane pagautų, neštų, kuris suteiktų man entuziazmo? Tai galbūt viena iš rimtųjų problemų, kurias turi išspręsti šiuolaikinė filosofija. Kaip iš kalbos pereiti į nekalbą? Pats paprasčiausias būdas tai atlikti – kalba ištarti mąstomą žodį, o taip pasakytas žodis jau yra tikrovės įvykis; jeigu aš mąstau žodį, kai jis dar mano mintyse, tai jis dar ne įvykis, dar ne tikrovė, dar tik tikrovės galimybė. Bet jeigu aš pasakau garsiai sakinį, teiginį, įžeidimą, atsiprašymą ar meilės prisipažinimą, tada tai tampa tikrove.
Viena vertus, taip, kalba mus išveda į tikrovę, kai ką nors pasakome, nes mūsų sakomi žodžiai yra empirinė mūsų duotis pasauliui ir kitam asmeniui. Kita vertus, čia dar nėra tas tikrasis išėjimas anapus socialinių šachmatų, nes mes tik savo balsu ar raštu pagarsiname sąvokas ir joms suteikiame tikrovės pobūdį. Labai svarbu yra tai, kad tikrovė žmogų pagautų, įkvėptų, kad ne jis sąmoningai ką nors darytų, stengtųsi kaip nors veikti, bet tikrovė įtrauktų, neštų. Tada veiksmas perauga į vyksmą, ir žmogus jau yra nešamas tikrovės, todėl dalyvauja vyksme. Čia galime pateikti tokį pavyzdį: kaip buriuotojas buriuoja mariose ir kreipia bures į vėją, taip ir filosofas yra atviras pasauliui, ir šis atvirumas paklūsta Visatos vėjui. Buriuotojas atlieka veiksmus – vairuoja laivą, keičia burių padėtį, o vėjas neša. Buriuotojo metafora mums paranki dėl to, kad burlaivis yra ir veiksmų, ir vyksmų darnos bei sąveikos vieta. Burlaivis yra nešamas vėjo – Visatos vyksmo, bet buriuotojas savo pastangomis ir savo supratimu moka naudotis visais vandens ir vėjų vyksmais. Tikrovė yra tarp stabilumo ir chaoso, kartais harmoninga, kartais žiauri. Mums reikia mokėti naudotis Visatos vyksmu, kaip moka juo naudotis buriuotojas, kai priverčia savo burlaivį plaukti tam tikra kryptimi. Tai jau patekimas į Visatos vyksmą, nes vėjas neša burlaivį per bangas, ir taip buriuotojo veiksmai virsta vyksmu. Nuplaukti burlaiviu į kitą marių krantą – tai ir veiksmas, ir vyksmas, nes be Visatos vyksmo to padaryti negalima, nes kažkas turi įtempti bures, ir tai padaro Visatos vėjai.
Tas žaidimas, kai žaidžiama jau ne socialinėmis konvencijomis, bet išeinama anapus jų ir atsiduodama tikrovės vyksmų įkvėpimui, yra genijaus žaidimas. Parašyti kūrinį, nesvarbu, filosofinį ar grožinį, tai yra, būtent naudojantis taisyklėmis, atsiduoti tikrovės įkvėpimui. Kaip buriuotojas naudojasi laivo įrankiais ir pasitelkia vėjus, bangas ir sroves, taip ir kūrėjas laikosi taisyklių bei atsiduoda tikrovės įkvėpimui, kuris jį neša. Tikrovės įkvėpimas pranoksta visas tas kūrinio rašymo taisykles. Rašant kūrinį, ar filosofijos traktatą, ar romaną, ar poezijos knygą, reikia išmanyti įvairias taisykles, mokėti amatą ir įdėti daug darbo. Bet būsi tik amatininkas, jeigu vien tik tuo apsiribosi. Turi gauti įkvėpimą iš tikrovės. Tikrovės vėjas turi įtempti tavo kūrybos „bures“, ir tu plauki, nešamas tikrovės. Tai čia yra tikrasis veiksmo pavertimas vyksmu. Galima pasakyti paradoksalų teiginį: ne aš atlieku veiksmą, o vyksmas manimi atlieka veiksmus, mane nešdamas. Įkvėpimas yra įkvėpti kažko, kas tu nesi. Įkvėpimas pagauna tada, kai susiduriame su gyvenimo realybe, žiauria ar pakylėta, su gyvenimo tiesa ir ji mus įkvepia, neša, mus stumia, daro įtaką, vedžioja mūsų ranką ir pan.
Kai išeiname į Visatos vyksmą, mes jau esame anapus konkurencijos, anapus agonijos, anapus konflikto, patenkame į tikrovės harmoniją, o joje būties daugiau negu neharmoningoje situacijoje. Šiuo požiūriu tikrovės harmonija nurodo į kažką aukščiau, išėjimą anapus socialinių šachmatų konvencijų. Veikti be intencijos, tikslo, ketinimo ir būti nešamam Visatos vyksmo – tai tapti žaisme, per kurią žaidžia kosmas. Nėra susvetimėjimo, viena vertus, tarp minties, intencijos ir, kita vertus, įvykio, vyksmo. Tad nebėra dualizmo. Mes gauname tokį harmoningąjį monizmą, kai mano mintis virsta tikrove, o tikrovė virsta mintimi, ir aš esu viena su tikrove. Nebėra subjekto ir objekto priešpriešos, nes veikiu be intencijos, nešamas Visatos vyksmo. Tai tokia būsena, kai irstomasi valtimi ir ežero įlankos peizažas pagauna. Arba vaikštoma po parką ir parko medžiai, krūmynai, gėlynai, tvenkiniai su žydinčiomis lūgnėmis sužavi, pagauna ir prarandama racionali intencija. Taigi tikrasis buvimas nutinka, kai būnama be racionalios intencijos, be plano, be ketinimo, o dalykai tiesiog vyksta. Tada, būdami vedami Visatos vyksmo ir nesiekdami išrasti naujo žaidimo, naujos socialinės konvencijos, mes smėlyje paliekame pėdsakus tos krypties, kuria ėjome. Paskui, einant šiais paliktais pėdsakais, galima atsekti naujas prasmes, ir gali būti išrastas naujas filosofijos ar grožinės literatūros kūrinys, nes jo apmatai yra pėdsakai, kuriuos paliko genijus, nešamas Visatos vyksmo.
Jeigu esama daiktų autoriaus, kurį vadiname Didžiuoju Visatos Žaismininku, tai jis sudaro mums sąlygas žaisti, o tai reiškia – dalyvauti Visatos vyksmo žaismėse. Visuomenėje, socialiniuose šachmatuose, galioja tikslingumas, taisyklės ir t. t., bet kai išeiname anapus socialinių šachmatų į tikrovę, tai dalyvaujame žaismėse, ir tos žaismės neturi jokio tikslingumo. Vienintelis žaismės tikslas yra būti žaidžiamai. Žmogaus tikrąjį gyvenimą sudaro tai, kiek dalyvaujama Visatos žaismėse. Žmogus, žaisdamas be jokio tikslo, patiria didelį entuziazmą. Turėti tikslą – tai jau būtų intencija ir tai jau būtų veiksmas, o ne vyksmas. Mūsų, filosofų, gyvenimas yra balansavimas tarp dviejų pusių: viena vertus, ties socialinėmis konvencijomis, t. y. socialiniais šachmatais, kita vertus, ties išėjimu iš socialinių konvencijų ir dalyvavimu Visatos vyksmo žaismėse, kai aukščiausia buvimo pakopa yra neintencionalus dalyvavimas žaismėse, kurios neša.
