Poezijos vertimai
Fernando Pessoa (1888–1935) – vienas iškiliausių portugalų poetų, kurio modernistinė kūryba pasižymi ypatinga poetinio stiliaus, estetikos, filosofinės minties, temperamento ir kalbos įvairove. Ilgai rašęs angliškai, išleidęs šia kalba tris eilėraščių rinkinius, portugališkos poezijos rinkiniu Mensagem („Žinia“) debiutavo tik 1934 m. ir didesnio dėmesio nesulaukė. Jo kūryba pripažinimą pelnė tik XX a. 5 deš., paaiškėjus, kad portugališkus eilėraščius publikavo ne tik savo vardu, bet ir daugybe heteronimų (iki šiol jų nustatyta per 70), kurie buvo savotiškos autoriaus kaukės. Skirtingais heteronimais, iš kurių garsiausi ir išskirtiniausi Alberto Caeiro, Álvaro de Campos, Ricardo Reis ir Bernardo Soares, paskelbta kūryba labai skirtinga, heterogeniška, tarsi būtų parašyta ne to paties asmens, bet atskirų individų.
●
Vėjau, pušyne
Ošiąs nakčia,
Ką prisiminęs
Apraudi čia?
Gėlą sutelkęs
Ir vis skaudyn,
Liūdesys smelkias
Tyliai širdin.
Tai vėjas gaudžiąs
Iš vienumų,
Širdis apsiaučiąs
Švelniu dvelksmu.
Skausmą krūtinėj
Iššnarėk čia,
Vėjau, pušyne
Raudąs nakčia.
1921 m. rugpjūčio 21 d.
●
Mano jausmas begalinis
Lyg vėjas virš miškų tamsių.
Aš tik niekis, niekis grynas.
Aš nežinau, kas sau esu.
Tarsi lapai, kur šnarena
Miške nuo vėjo neramiai,
Taip gelmėj vaizduotės mano
Sujudę virpa slėpiniai.
Ir tas vėjas, kuris gaudžia,
Ir lapų šlamesys tuojau
Man visas mintis užgniaužia:
Aš niekas, geras būt bijau.
1930 m. rugsėjo 30 d.
●
Katinėli, kur gatvėj žaidi,
Lyg dūktum namuos po lentyna,
Tavo laimė tokia man skaudi,
Nes laime jos nieks nevadina.
Gamtos dėsnių klusnus valdiny,
Kaip akmenys, pelės ar žmonės,
Pasidavęs jausmams gyveni
Ir savo instinktų šėlionėms.
Tu laimingas lakstai po gatves
Ir visko jauties dalimi,
Aš jaučiuosi savim be savęs
Ir niekaip nesu savimi.
1931 m. sausis
●
Tas, kas beldžias naktį vėlią
Į duris man gaudžiai,
Ar žinos, ką mirus siela
Manyje dar jaučia?
Ar žinos, kad jos gedžiu,
Kai tyli naktis atėjo,
Kaip su įkarščiu tuščiu
Tas, kas niekad negedėjo?
Ar jis žino, kad aš kurčias?
Ir kodėl, net jei žinos,
Belsis nykiai, belsis šiurkščiai
Lig pasaulio pabaigos?
1932 m. gegužės 23 d.
●
Aš turiu daug idėjų, minčių
Ir suvokiu įrodymo šerdį,
Bet niekàd nepasiekiu širdžių.
1932
Tik aš išties žinau
Tik aš išties
Žinau, kaip širdžiai skaudu
Būt be minties,
Be dainos, be žodžio ir maldų.
Tik aš žmogus,
Kuris tyli apie tai,
Nes jausmas – lyg dangus,
Nėra ten ką matyt, kaip matai.
1932 m. rugpjūčio 10 d.
●
Žingsniai girdisi slapūs
Tarp mėnesienos takų.
Vien tik miškas ir kvapas.
Kažkas ateina lauku.
Eina tyliai per lanką
Šviesoj blausioj, apgaulingoj,
Toks nematomai lengvas,
Lyg oro dvelksmas aplinkui.
Elfas, gnomas ar fėja,
O gal šešėlis skrajus?
Nejuntu jokio vėjo.
Bet ilgesys jį pajus.
1933 m. rugsėjo 5 d.
●
Kai atskuba greita mirtis,
Gyvenimo ir nebelieka.
Akimirka – tik atspindys
Nuo prarasto per amžius siekio.
Jau meilė prasidėjus,
Nepasiektas tik idealas.
Į tikslą kas skubėjo,
Nežino, koks tenai finalas.
Ir visa, kas neišsipildo,
Kas Dievo būčiai nėra lygu,
Bemat mirtis išdildo
Iš atviros likimo knygos.
1933 m. rugsėjo 11 d.
●
Many plauko nelyginant rūkas
Vien tik niekas be nieko aiškaus,
Ilgesys, kuris vietoje sukas,
Ar troškimas kažko puikaus.
Lyg migla jis mane apvynioja
Ar kaip šilto lietaus duja,
Ir matau, kaip virš nuorūkos žioruoja
Paskutinė žvaigždė danguje.
Aš gyvenimą dūmais paleidau. Netìkra
Viskas man, ką skaičiau ar mačiau!
Ir pasaulis primena knygą už stiklo,
Kuri šypsos slapta kalba vis plačiau.
1934 m. liepos 16 d.
ALBERTO CAEIRO
●
Galbūt tai paskutinė mano gyvenimo diena.
Pasveikinau saulę, pakėlęs dešinę ranką,
Ir gal ne pasveikinau, jai tardamas sudie,
O parodžiau, jog džiaugiuos, kad matau ją kaip anksčiau, ir tiek.
ÁLVARO DE CAMPOS
Nemiga
Aš nemiegu, nesitikiu užmigti.
Nesitikiu, kad ir miręs miegosiu.
Manęs laukia bekraštė kaip žvaigždynai nemiga
Ir beprasmis žiovulys, platus kaip pasaulis.
Aš nemiegu; negaliu skaityti pabudęs naktį,
Aš negaliu rašyti pabudęs naktį,
Aš negaliu galvoti pabudęs naktį,
Dieve mano, aš net svajoti negaliu pabudęs naktį!
Man reikia opijaus, kad būčiau kitas žmogus!
Aš nemiegu, aš guliu, atgijęs lavonas, juslus,
Tas juslumas yra bergždžias galvojimas.
Per mane plūsta ir mane dirgina viskas, kas man yra nutikę.
Viskas, dėl ko atgailauju ir kaltinu save.
Per mane plūsta ir mane dirgina viskas, kas man yra nenutikę.
Viskas, dėl ko atgailauju ir kaltinu save.
Per mane plūsta ir mane dirgina viskas, kas yra niekas,
Netgi dėl nieko aš atgailauju, kaltinu save ir nemiegu.
Aš neturiu jėgų, kad įstengčiau prisidegti cigaretę,
Aš žiūriu į kambario sieną priešais save, tarsi ji būtų visata.
O lauke viešpatauja tyla.
Didžiulė tyla, kuri bet kuriuo kitu atveju baugintų,
Bet kuriuo kitu atveju, kuomet aš galėčiau kažką jausti.
Dabar rašau sau išties mielas eiles,
Eiles, kurios sako, kad neturiu ko pasakyti,
Eiles, kurios užsispyrusios tai kartoja,
Eiles, eiles, eiles, eiles, eiles…
Vien eiles…
O visa tiesa, visas gyvenimas yra anapus jų, anapus manęs!
Aš sapnuoju, nemiegu, aš jaučiu ir nežinau, ką jaučiu.
Aš esu vien juslė, atskirta nuo asmens,
Aš esu abstrakti, be turinio sąmonė,
Išskyrus tai, kas būtina, kad jaustum,
Išskyrus tik tai, išskyrus…
Aš nemiegu. Aš nemiegu. Aš nemiegu.
Koks didis sapnas mano galvoj, virš mano akių ir sielos!
Koks didis sapnas visame kame, išskyrus šį negalėjimą užmigti!
O aušra, tu taip vėluoji… Ateik…
Ateik šiaip sau,
Atnešk man kitą tokią pat dieną, po kurios bus kita tokia pat naktis…
Ateik ir atnešk man savo liūdnos vilties džiaugsmą,
Nes tu visad džiugi ir visad neši viltį,
Kaip byloja senos jausmingų istorijų knygos.
Ateik ir atnešk viltį, ateik ir atnešk viltį.
Mano nuovargis sunkias į lovos čiužinį.
Man skauda nugarą, nes guliu ne ant šono.
Jeigu gulėčiau ant šono, man skaudėtų nugarą, kad guliu ant šono.
Ateik, aušra, ateik!
Kelinta valanda? Nežinau.
Aš neturiu jėgų pažiūrėti į laikrodį,
Niekam neturiu jėgų, niekam…
Tik eilėms, kurios rašomos kitą dieną.
Taip, kurios rašomos kitą dieną.
Visos eilės yra rašomos kitą dieną.
Absoliuti naktis, absoliuti rimtis tenai, už durų.
Ramybė visoj gamtoj.
Žmonija ilsis ir pamiršta savo nuoskaudas.
Iš tiesų.
Žmonija pamiršta savo džiaugsmus ir nuoskaudas.
Įprasta taip sakyti.
Žmonija pamiršta, taip, žmonija pamiršta.
Net kai pabunda, žmonija pamiršta.
Iš tiesų. Bet aš nemiegu.
1929 m. kovo 27 d.
Vertė Arijus Lugalis
