Mintys apie ukrainiečių autoriaus knygą

Артём Петрик. „Свет и тени“ Первой республики: Литовское государство в 1918–1940 годах. Херсон: Гилея, 2018. 320 с.

Vilniaus knygų mugėje kaip visada – ilgojo penktadienio vakare ir visą šeštadienį šurmuliuojančios spūstys prie rūbinių, prekystalių, kavos, valgykloje ir daug gražių moterų humanitarių veidais. Tradiciniai vertinimai – vieni knygų mugę laiko dideliu komerciniu projektu, kiti džiaugiasi bendravimu su autoriais ir įdomiais pašnekovais, dar kitiems tai galimybė vienoje vietoje sutvarkyti leidybos ir verslo projektų reikalus. Šioje knygų mugėje krito į akis Rūta Vanagaitė, vieniša stovinti prie savo knygų stendo akademinių knygų sektoriuje, neišvengiami žurnalisto Algimanto Čekuolio ir Seimo nario Arvydo Anušausko knygų pristatymai, pervertinto profesoriaus iš Kauno šou. Kita vertus, praėjo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimas, bet didesnio proveržio istorinių knygų leidybos srityje nepastebėjau. Pasirodė storos akademinės „plytos“, kurių neskaitys net artimiausi autoriaus giminaičiai, ar grafomaniškos garsių asmenybių parengtos Lietuvos istorijos kompiliacijos. Šiame kontekste lengvu stiliumi parašyta ukrainiečio Artiomo Petriko naučno-populiarnoje izdanije „Pirmosios Respublikos „šviesa ir šešėliai“: Lietuvos valstybė 1918–1940 metais“ pasirodė verta dėmesio.

Kaip jaunas ukrainiečių istorikas iš Chersono mato dvidešimt dvejų metų nepriklausomos Lietuvos laikotarpį? Knygoje lietuvių skaitytojai neras nežinomų faktų, o kai kurie (pavyzdžiui, apie Klaipėdos sukilimo organizavimą 1923 metais, apie povandeninių laivų pirkimą) yra netikslūs ar net anekdotiški, tačiau autorius remiasi rimtų lietuvių istorikų Vytauto Žalio, Vytauto Jokubausko, Dangiro Mačiulio, Alfonso Eidinto ar tokių užsienio tyrėjų kaip Alfredas Erichas Sennas, Vėjas Gabrielius Liulevičius ir Piotras Łossowskis darbais. Autorius knygoje pateikia apžvalgą apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, Lietuvos kariuomenę, Antano Smetonos („Užulėnio išminčiaus“), kuriuo jis aiškiai žavisi, politinę veiklą, tautinių mažumų padėtį ir procesus Klaipėdos krašte, apibūdina Kauno fenomeną tarpukariu, lietuvių teatrą, literatūrą, sportą, „stadionų kultūrą“. Išskirtiniame knygos skyriuje „Trišakio“ ir „Vyčio“ sąjunga: ukrainiečiai ir Pirmoji Respublika“ pristatomi lietuvių skaitytojams mažai žinomi Lietuvos struktūrų ir organizacijų santykiai su 1920 metais įkurta Ukrainos karine organizacija ir Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), įkurta 1929 metais. Abi puses siejo priešiškumas (galima sakyti – neapykanta) Lenkijai, kuri užėmė Vilnių ir 1918–1920 metais likvidavo Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką. 1922 metais užsimezgė ryšiai tarp Ukrainos karinės organizacijos ir Lietuvos šaulių sąjungos (beje, tarpininkaujant Ukrainos karinei organizacijai LŠS Centro valdybos pirmininko Vinco Krėvės delegaciją 1922 metų pabaigoje priėmė Vokietijos reichsvero vadas Hansas von Seecktas), Lietuva remdavo ukrainiečių organizacijas finansiškai, suteikdavo jų lyderiams lietuviškus pasus, naudojosi vertingomis ukrainiečių žvalgybos agentų žiniomis apie lenkų armijos dislokacijos vietas ir jos planus. Lietuvoje buvo leidžiami ukrainiečių nacionalistų periodiniai leidiniai. OUN lyderis pulkininkas Jevhenas Konovalecas Lietuvos ambasadoje Šveicarijoje gyveno nuo 1930 iki 1936 metų, kol slapta buvo išgabentas į Romą. Jau tada lietuviai ir ukrainiečiai, anot autoriaus, tapo strateginiais partneriais.

Lengvai skaitoma A. Petriko knyga apie tarpukario Lietuvą su pikantiškomis smulkmenomis privertė susimąstyti apie Lietuvos istorijos įvykius, kurie lietuviams atrodo tokie aiškūs, kad apie juos nebeverta nė diskutuoti. O jeigu ir vyksta diskusijos, jos paskęsta sudėtingoje mokslo metakalboje, nes rašymas kai kuriems mūsų autoriams – tarsi malkų skaldymas. Susimąstai, ar nepriklausomos Lietuvos atsiradimas iš tiesų nebuvo stebuklas, kaip yra pasakęs Czesławas Miłoszas. Ukrainiečių istorikas rašydamas apie Lietuvą galvoja apie Ukrainos likimą tiek XX amžiaus pradžioje, tiek dabar. Nors jis neieško tiesioginių paralelių, jos savaime praslysta autoriaus teiginiuose. Lietuviai per nepriklausomybės karus išsikovojo bent 22 metus kitokio gyvenimo negu ukrainiečiai. Ukrainos revoliucijos pralaimėjimas 1920 metais lėmė ukrainiečių kariuomenės likučių ir inteligentijos pasitraukimą į Vakarus ir sovietizavimo šalyje pradžią. Nepriklausomybės tikslą išsisklaidę ukrainiečių lyderiai sugebėjo suformuluoti tik revoliucijos procesui einant į pabaigą, nė vienai politinei grupei ar regioninėms jų frakcijoms nepavyko suburti šalies gyventojų daugumos, naujieji ukrainiečių politikai neužpildė vakuumo žlugus Rusijos imperijai. O Lietuvoje didesnis ar mažesnis politinis konsensusas buvo pasiektas, valstybė buvo pripažinta ir sutartimi su Sovietų Rusija, kuri, anot A. Petriko, „turėjo epochinę reikšmę. Pirmą kartą nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų pasirašoma taiki, iš esmės pergalinga sutartis. Lietuva laimėjo karą prieš gerokai stipresnį priešą. Sunku deramai įvertinti šios sutarties reikšmę ir modernios lietuvių tautos mentaliteto formavimui, tikėjimui savo jėgomis, kaip „tautos-nugalėtojos“, buvusios „Didžiosios Lietuvos“ paveldėtojos“ (p. 17). Sakiniai apie kovą su bolševikais ir jų propaganda primena šiandieninės Ukrainos realybę. „Su ramybe, tokia įprasta fundamentaliam baltiškam mentalitetui, tylėdamas, tas pats Lietuvos gyventojas paimdavo „Mosin“ ar „Mauser 98“ šautuvą ir greitai, vienu ypu užbaigdavo diskusiją su bolševikais. Respublika laimėjo savo kovą už gyvenimą. Pasibaigė kovų laikotarpis, vakarykštis kareivis, sugrįžęs iš „kančių ir šlovės laukų“ prie Giedraičių ir Širvintų į gimtąjį kaimą arba vienkiemį, pakabindavo savo šautuvą ant sienos. Vėl tapdavo darbščiu, pamaldžiu ir sąžiningu Jonu, Algirdu arba Stasiu“ (p. 38). Romantiškas ir stiprus patosas, kurio kartais pritrūksta mūsų literatų ir istorikų pamėgtos tautinės saviplakos kontekste (nebuvo demokratijos… mes žudėme… mes tą, mes aną…).

Autorius Lietuvos tarpukario istorijoje ieško įdomių faktų ar kasdienybės trupinių ir sėkmingai integruoja juos į tekstą, taip sukeldamas skaitytojui norą palyginti XX amžiaus pradžios įvykius, asmenybes su mūsų laikų herojais. Anot A. Petriko, lietuviško parlamentarizmo atstovai nepriklausomybės kovų metu parodė tikro patriotizmo ir pasiaukojimo pavyzdį: „Daugelis jų išėjo į frontą, kiti į pafrontės rajonus organizuoti atkirčio priešui. Vienas iš Seimo deputatų – Antanas Matulaitis – žuvo mūšio lauke. Vargu ar rasime daug tokių pavyzdžių europietiško parlamentarizmo istorijoje“ (p. 20).

Įdomus pastebėjimas apie tautos ir valdžios santykius prieškaryje. Autorius, aprašydamas A. Smetonos veiklą, pamini, kad šis charizmatiškas, „inteligentiškas ir protingas“ tautos lyderis sugebėdavo bendrauti su gyventojais dažnų vizitų po Lietuvą metu, net jo politiniai priešininkai pripažindavo, jog „10 ciceronų negalėtų paveikti mūsų visuomenės, kaip tai padaro vienas prezidento pasirodymas tolimame provincijos kaime“ (p. 32). Tai jau taip. Lyginimas peršasi savaime. Mūsų prezidentė, užsiėmusi kelionėmis tarp Briuselio ir Berlyno, į tokius miestus kaip Klaipėda, Kaunas ar Šiauliai nevažinėja, ką jau kalbėti apie kaimus. Ir ši smulkmena parodo, kiek nutolo ši valdžia ne tik nuo žmonių, bet ir nuo anos, prieškarinės, kuri toli gražu nebuvo ideali, bet, pasakyčiau, inteligentiškesnė ir žmogiškesnė.