Liūnės Janušytės ir Kazio Kielos tango

 

Pasiklausykime Liūnės Janušytės (1909–1965) balso. Drauge išgirsime į jį atsiliepiančio Kazio Kielos (1898–1963) kalbėjimą, gal net įdomesnį už visą skelbtąją šio prozininko kūrybą.

Klajūnė Liūnė rašo iš Milano ir Londono – į Kauno „Konrado“ kavinę, staliukas kairiajame kampe, bičiuliui Kazimierui. Vėlesni L. Janušytės laiškai – iš Kretingos, jau vokiečių okupacijos metais.

K. Kiela rašo iš Kauno į Paryžių, vėliau – į Kretingą. Abiejų tekstuose minimos to meto spaudos atstovų – naujažodininkų, kuntaplininkų, trečiafrontininkų, taip pat įvairių kultūros ir bohemos žmonių pavardės, garsiosios Kauno kavinės ir restoranai: „Konradas“, „Božegraika“ (neoficialus „Central“ pavadinimas), „Trys milžinai“, „Rambynas“.

Keli faktai iš K. Kielos dosjė: mokydamasis Biržuose pažinojo Julių Janonį; Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno ir mokėsi Peterburge bei Voroneže; grįžęs šiaurės Lietuvoje kūrė valsčių revoliucinius komitetus (sovietų valdžią); sėdėjo kalėjime. Kaune ėmė verstis žurnalistiniu ir literatūriniu darbu. Dirbo Kauno savivaldybėje, vokiečių okupacijos metais Viešbučių tresto buhalteriu (Kaune), 1945–1946 m. Eltos užsienio skyriaus redaktoriumi (Vilniuje), vėliau daug vertė iš rusų kalbos ir į šią kalbą (išvertė J. Baltušio „Parduotas vasaras“). Tarpukariu išleido tris apsakymų knygutes, sovietmečiu išėjo dvi nedidelės rinktinės. Rašytojo dukra aktorė Stasė Kielaitė-Kelečienė (1920–2015) nuo 1949 m. gyveno JAV, buvo lietuvių išeivijos teatrinių sambūrių dalyvė. 1951 m. gimęs K. Kielos sūnus Arvydas mirė penkerių metų (nelaimingas atsitikimas).

Liūnės minimas „Mussolini“ – ją įsimylėjęs italas Lucio Marini, fašistinės organizacijos narys. Abisinija (Etiopija) tuo metu buvo užimta fašistinės Italijos, taigi laiškų autorės svajonės ir viltys aplankyti Afrikos šalį – visai pagrįstos. Gal tik fantazijos apie „negusą“ – žaisminga provokacija.

Keli paaiškinimai: Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Broniaus Kazio Balučio dukra Ada – L. Janušytės draugė. Viktoras Petravičius „ūkvedžiavo“ Notiškės dvare Kačaičių kaime (Kretingos r.), dvaras – jo žmonos Aldonos Šniukštaitės kraitis. Dailininko uošviai – Vincenta Mongirdaitė ir teisininkas, Lietuvos kariuomenės generolas Petras Šniukšta. Madame Rėzienė – „Konrado“ kavinės savininkė. Kitos laiškuose mirgančios pavardės išsilavinusiam žmogui daugmaž žinomos.

Taigi – Liūnės balsas, faktai ir niuansai (papildomos žinios apie būrimų ištakas), brūkšniai ir šauktukai. Ir „riterio“ K. Kielos rezignuojanti meilė.

Laiškai saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve.

 

 

Liūnės Janušytės laiškai Kaziui Kielai

 

 

1

 

Milano, 1937.XI.9

 

Mielas Kazimierai Kiello,

Dėkui Tau už laišką. Tik kad ans be galo skūpus: porą žodžių galėjai daugiau parašyti! Negi į gazietą kronikos žinutę rašai, kad reikėtų viską taip „suglaustai ir trumpai“ rašyti.

Sėdžiu dabar viena pati kavinėje, oras šiandien toks, kaip maždaug pas mus Kaune, ir laikas dabar: apie pirmą… Taip kad jaučiuos visai lyg pas mūsų brangųjį Konradą esanti! Tik kad viena… Ot, rodos, tuoj, tuoj išners iš durų koks prietelius ir užkvies partiją sulošti…

Ale deja… Niekas neišneria… Esu lyg vienišas vilkas. Arba „Kalnas Atsiskyrėlis“.

Tu mane bari, kad – girdi – „ar tik nėra nuodėmių pilna žiauna prisikimšus“, – kad nieko nerašau konkretesnio apie save, o vien tik visokias baikas apie domino – ir panašius dalykus.

Ale kad iš tiesų nieko tokio ypatingo lyg ir nėra! Na, ot jei pavyks nukakti Abisinijon – tai jau tikrai prirašysiu visokių baisių dalykų! O dabar… Na, ką gi: retkarčiais tenka biškį pavargti, tenka apsieiti su vienu kavos puodeliu per visą dieną, tenka padrebėti prieš viešbučio šeimininkus…

O ten – ir vėl arba honoraras koks pareina iš tolimosios Lietuvos, arba mamunė kokį centą prisiunčia, – ir vėl gerai, vėl linksma, vėl jauties maždaug kaip milijonierius.

Kartais užeina striošnos melancholijos priepuoliai: čiupčiau, rodos, ridikiulį į ranką, čemodanėlį į kitą – ir pulčiau atgal Lietuvon! Ale žinau, kad jeigu ten nupulsiu – tai atgal čia atpulti bus jau sunkiau. Na, o juk yra dar daug dalykų, kuriuos man reikia pamatyt. Ir – žinai – kai jau išjudi vieną sykį iš vietos, tai paskui taip ir traukia toliau bastytis! Nebegali vienoj vietoj nurimti!

Šiaip esu labai patenkinta savo kelione po tuos „Vakarų bei Pietų Europos kraštus“ – ir laiminu tą dieną, kada atsiradau Kauno stoty, su bilietu rankoj: „Kaunas–Paris“.

Ale kodėl Tu neatvažiavai parodon?! Juk tokia proga, tokia karališka proga! Aptingai Tu, kaip matyt, teks už tai, kai grįšiu Kaunan, į Rambyną nusivedus, gerokai apdaužyti!

Dabar prižadu, – kad nė į jokias vergystes nei laisvu, nei nelaisvu noru nepasiduosiu parduodama. Brazilijon taip pat nesileisiu, pamačius tigrą – lipsiu į aukščiausią medį, o krokodilui spirsiu į snukį. Taigi – neprapulsiu ir Lietuvon grįšiu tokia, kokia išvažiavau! Gal tik be poros kilogramų.

Kada grįšiu Lietuvon – dar man visiškai neaišku. Milane būsiu dar apie dvi savaites, – parašyk. Labai, labai laukiu! Bet parašyk daugiau, imk iš manęs pavyzdį! [...]

Vėl išdalink visiem prieteliam daug labų dienų.

O Tau siunčiu – asmeniškai! – strošnų pabučiavimą, maždaug Adis Abebos temperatūros! – Liūnė

 

2

 

London, 1938.I.17

 

Mielasis prieteliau Kazimierai!

Labai seniai jau Tau neberašiau, ale ir nuo Tavęs irgi cielas šimtas metų, kai nieko negavau!

Dėkui už sveikinimus vardinėms. Ar išlakei už mano sveikatą grafinčiką? Aš (dar buvau Paryžiuj) tą vakarą kaip reikiant „atsigėriau“ visokių vynų! Net kelias dienas po to nebetroškino!

Dabar, kaip matai, sėdžiu Londone. Jau cielą mėnesį esu čia. Gyvenu mūsų ministerio, p. Balučio, šeimynoj. Baisiai man čia gerai! Be to, anie turi čia labai feiną mergytę – Adą, prieš katrą net Tavo apledėjusi širdis neišlaikytų! (Nors aš ir netikiu, kad ji taip baisiai apledėjus…) Aš jai apie Tave prigiedojau himnų ir atvaizdavau Tave iš tokios šviesios ir ricieriškos pusės, kad mergina, galima sakyti, suliepsnojo prie Tavęs tyra meilės ugnim! Taigi – dar turi vieną auką (neskaitant manęs…).

Slampinėju čia po garsųjį rūką… Tikrai, ano nemačius, net įsivaizduot žmogus negali, kad tokie rūkai galėtų egzistuoti! Tykau negusą… bet tas tipas, matyt, nujausdamas, kad aš jį noriu pačiupt, nė nebando atsikraustyt į Londoną! Gyvena, svolačius, toli. Niekaip neprisikviesi ano!

Greit išeis iš „Sakalo“ mano knygutė. Žinai, iš anksto prašau: verčiau neskaityk tu jos… ba toks šlamštas išėjo! Norėjau parašyt vieną dalyką, – o parašiau visai ką kitą. Et! Nenuvaldau dar aš, biedna moteriškė, plunksnos!.. Rašo ji tai, ką ji pati nori, o ne tai, ką aš noriu… Liūdna, ale ką čia silpnas žmogus paveiksi… Tikėkimės, kad gal nors už kokių 50 metų pradėsiu rašyti maždaug tai, ką norisi. O gal nė už 50 metų nieko nebus…

Paskui išeis, rodos, atskiru rinkinėliu visi mano įspūdžiai iš kelionių. Na, o už juos uždirbus vėl reiks kraut čemodančiką, vėl kur nors keliaut (rudeniui man Mussolini jau pažadėjo Etiopiją!), vėl ten gaudyt įspūdžius, vėl rašyt, vėl kraut čemodaną – ir t. t., ir t. t.

Ir taip visą laiką, lyg užburtame rate.

Ilsėtis ant laurų nėra kada, nėra kaip ir nėra už ką.

Mielas Kazimierai, – ką čia ir šnekėt, kaip aš dabar norėčiau, ot, tupėt kokioj Božegraikoj su Tavim prie šono, su grafinčiku prieš akis, klausyti Tavo visokių striošnų istorijų ir pasakot savąsias striošnas istorijas! O paskui, staiga, iš kur nors atsirastų, lyg iš dangaus iškritę, keli įraudę jau prieteliai, visi kartu važiuotumėm izvoščiku Laisvės alėja ir laužtumėmės į Rambyną… Paskui Rimydis kam nors suskaldytų mordą, Petrėnas ta proga padeklamuotų pragertu balsu „cicho vschędzie“ (nežinau, ar taip rašosi?), o Binkis vis atsisakinėtų gerti, ba anam, girdi, „daktarai uždraudę“… Ir tik po didelių maldavimų nusileistų ant poros grafinukų… Paskui, žinoma, visi trauktumėm pro „Pažangos“ rūmus, visom gerklėm plėšdami internacionalą…

Oi, oi, kaip norėčiau turėti dabar nors vieną tokį vakarą su jūsų šaika!

Ale kai pamislini žmogus: kelionė Lietuvon kaštuoja maždaug tiek pat, kiek Etiopijon, o gal ir dar brangiau, – nu ir krauni čemodančiką, važiuoji į tuos laukinius kraštus, neši jiems aukštai iškeltą civilizacijos žibintą!

Taigi, kaip matai, dar į jokio fašistėlio nei prancūzų komunistėlio nelaisvę nepasidaviau. Taipogi neišvažiavau į gražiąsias egzotiškąsias salas… Jeigu pasiduosiu į kieno nelaisvę, tai jau, žinoma, tik į Tavo! Taigi – dar biškį lukterk.

Paroda, taip išeina, vėl bus vasarai atidaryta. Nu, jeigu ir dabar neatvažiuosi, tai jau tikrai prakeiksiu ir daugiau nieko žinot apie Tave nenorėsiu! Tada jau gali laikyt mane laisva nuo to amžiams duoto žodžio ir eit sau pas Kapočių su kokia zielionogurska krasavica!

Turit, svolačiai, sudaryt ekskursiją, aplankyt mane, biedną, vienišą moteriškę, o ta proga ir parodą pamatyt. O aš čia jums tokį sutikimą paruošiu, kad kelias dienas neatsigausit, trupais būsit! Nu, ar ne viliojančios perspektyvos?

Ilgai nerašiau, bet užtai šiandien kai įsirašiau, tai įsirašiau! Už visą laiką atrašysiu.

(Ot, pašaukė vakarienės valgyti. Surysiu ant greitųjų ir vėl pulsiu Tau savo švelnius jausmus lieti. Taigi – linkiu sau gero apetito.)

Pasirodo, kad ir be linkėjimų apetitas buvo neblogas! Taip rijau, kad net ausys linko. Ech, Kazimierai: turiu čia, ot, prieš save cielą dėžę puikių cigarečių Abdulla-Virginia, pasidalintumėme… parūkytumėm kartu… Na, išrūkyk už mane vieną Regatą! [...]

Baigsiu. Jei Tu būtum Lietaidas, tai čia jau būtų gavęsis cielas feljetonas. Ir būtų buvę jau ant pančiakų uždirbta… O čia turiu tik moralinį, – nors ir labai didelį! – pasitenkinimą. Tuoj pulsiu ką nors Aidui parašyt apie miglotą Londoną, – rašysiu tuo pačiu įsismaginimu!

Čia įklijuoju labas dienas: Dovydėnui, Gudaičiui, Vizgirdai, Tilvyčiui su Blazu (galėtų, rapuchos, Kuntaplį nors retkarčiais prisiųsti!), Binkiui (jei sutiksi), Petrėnui, Šimkūnui, Makačinui be abejo, Rimydžiui (jeigu ans dar atsimena, kas tai tokio: Liūnė), madame Rėzienei su Pomerancu, visom padavėjom ir voobšče visai mano gimtajai aplinkumai. Žiūrėk: nepamiršk, išdalink! [...]

Prietelka Liūnė, Londono rūkuos prapuolusi. [...]

(O mano pavardę, turbūt, dar atsimeni?)

Good-bye!

 

 

3

 

London, 1938.II.25

 

Prieteliau mano ir širdies išrinktasis!

Ilgokai jau Tau neparašiau, – ruošiaus kasdien, ale vis kas nors „neišeidavo“. Pagaliau, jokių čia, Londone, ypatingų naujienų nėra, – gyvenimas slenka gan vienodai.

Na, ką gi: aplaksčiau muziejus, galerijas, susipažinau su Egipto balzamuotais faraonais, šnekėjau su gigantišku boa zoologijos sode (jis taip į mane įsižiūrėjo, kad visa publika atkreipė dėmesį tuo apetitu, kurį aš jame sužadinau!), buvau didžiausio pasauly žurnalo „News of the World“ spaustuvę ir bendrai technikinę dalį apžiūrėt, sėdėjau užmiesčio restorane iš XVI šimtm., prie židinio (aha! aha! restorane – židinys!), mačiau du detektyvus prie Scotland-Yard’o, mačiau vieną iš pirmųjų Anglijos laivų (prieš jį mūsų „Prezidentas Smetona“ – tikras technikos stebuklas!), buvau baliuj S.S.S.R. pasiuntinybėj, kur flirtavau su komunistais, šaukiau „Valio!“, kada mūsų pingpongistai lošė su Belgija, sveikinau Londono lietuvius Paryžiaus lietuvių vardu per susibuvimą 20 metų nepriklausomybės proga, sukinėjaus aplink Buckingham’o palocių (ale karaliaus neteko pamatyt!), važiavau, trūktelėjau gerokai mašina ir čiut neįvažiavau į policininką (šoferis, vis tik, iš manęs nekoks!), buvau karališkoj čiuožykloj ir kiniečių darbininkų kavinėj, kur radau senoviškų dramblio kaulo ir farforo dirbinių už milijonus litų ir – !!! – buvau bažnyčioj 16 vasario proga!

Taigi – jei Tu susidarei sau įspūdį, kad aš laiką leidžiu vien tik rūmų sienose, tai turiu pranešti, kad tas įspūdis visai neteisingas! Argi mažai darbelių nuveikta per tą laiką?! O kur dar įvairios smulkmenos, kurios neįeina į tą garbingą sąrašą!

Bet dabar jau greit grįžtu Paryžiun. Vienas dalykas – nebegalima ilgiau viešėti (ir taip bus 2 ½ mėn.!), reikia, pagaliau, ir ribą žinoti (nors, paprastai, aš niekur jokių ribų nežinau), antra – bijau pamiršti prancūzų kalbą, kurios šiek tiek jau pramokau, trečia – Paryžius vis tiek feinesnis negu Londonas, o ketvirta – kaip nebūtų, ale reikia prisiminti, norom nenorom, tą posakį apie paukštį auksiniame narve… Nors ir auksinis, ale vis tik – narvelis, o aš jau nuo įvairių narvelių atpratau (o gal ir niekad nebuvau įpratus…).

Taigi – po 10–12 dienų jau vėl, turbūt, atsirasiu Paryžiuj, kur dabar tikrai jau, visai pagrįstai, lauksiu Tavęs, ba juk Tu savo paskutiniame laiške visai aiškiai parašei, kad į Tavo darbų planą įeina bilieto pirkimas Paryžiun. Ot bus fein, kai atvažiuosi!!! (Trys šauktukai.) Pamatysi, kad Paryžius – tikrai feinas miesčiukas ir jei čia nebus geriau, tai gal ir ne blogiau, kaip mūsų „Rambyne“. Bent aš pasistengsiu sudaryti „rambynišką“ nuotaiką! [...]

Šiaip pas mane jokių ypatingų naujienų, sensacijų nėra. Mussoliniui daugiau nerašau meilės laiškų (laukiu rudens, kaip jis man paskyrė), neguso nemačiau, per špionę irgi čia niekas manęs nepalaikė. Apiplėšimų automobily nebėra taip pat: gyvenimas slenka nuobodžiai. Į jokias egzotiškas salas tuo tarpu irgi nesiruošiu važiuoti…

Mielas prieteliau Kazimierai, my darling, – rašyk greit ir daug: baisiai lauksiu! Moment sėsk prie stalo ir pilk atsakymą!

Puolu ant kaklo!

Good-bye, my sweetheart!

With all my heart – Your Liūnė.

 

 

4

 

Kretinga, 1943.III.12

 

Sveikas, Kazimierai!

Pagaliau Tu atsiliepei. Žinai, paskambink dažniau, taip malonu išgirst draugišką balsą per telefoną! O atvažiuot Kretingon porai dienų būtinai turi, kaip kad šnekėjom. Sunk-vežimiai eina tik kokias 7–8 valandas, labai patogu. Apie jų atvažiavimą gali sužinot Mickevičiaus gatvėj, prieš „Tris Milžinus“, – atsimeni, iš ten mano čemodanus kada tai nešėm? – ten jie sustoja. [...]

Tai matai, Kazy, išvažiavau Vilniun porai dienų, o grįžau namo tik po trijų mėnesių! Dar vienas pavyzdėlis, kad žmogus likimo rankoj esi tik šapaliukas – – – Oi, kaip man ten, Vilniuj, nusibodo! Ir šalta, viešbutis visai nekūrenamas, ir valgyt nėra ką, ir pinigų menkai. Žinai, tą medžiagą suknelei, kur tada Kaune drauge pirkom, aš Vilniuj pardaviau… Ką padarysi. Gal ateis kada nors toks laikas, – o gal jau ir greit! – kai nebereikės kandeliuoti.

Taigi, po visokių klaikių pergyvenimų, – o buvo iš tiesų gana klaikių! Tavo stiliuje! Kai susitiksim – papasakosiu, – išvažiavau iš Vilniaus garvežiu į Dvinską, o iš ten į Panevėžį. Na ir kelionėlė!.. Visad ją su ypatingu „malonumu“ prisiminsiu! – Panevėžy, teatre, pailsėjau nuo tos kelionės. Miltinio teatras puikiai auga. Tikrai, prisiūs barzdas visiems kitiems teatrams! Pabuvau pas juos penkias dienas svečiuose, paskui jie išvažiavo gastrolėms į Šiaulius, tai mane vežė kaip savo teatro talismaną. Buvau kartu su artistais apgyvendinta ir turėjau kasdien sėdėti visuose spektakliuose, o per antraktus – grimo kambary. Išbuvom Šiauliuose dvi savaites. Per tą pabuvojimą tarp Panevėžio aktorių atsigavau ir pagyvenau kultūringesniu gyvenimu. O čia grįžus – ir vėl: virimai, lėkščių ir puodų plovimai, kojinių adymai… Kartais taip liūdna pasidaro, taip gaila beprasmiškai dingstančio gyvenimo, kad norisi dumti kur nors į mišką ir lįsti į kokį vilko urvą!.. Arba gulėt ištisom dienom. Tik tas ir laiko, kad vis tikies, jog tas visa neilgam, jog einame prie pabaigos, jog ateis kada nors vėl tikras gyvenimas, o ne vegetavimas.

Čia grįžus buvau porą dienų svečiuose pas Petravičius. Jie gyvena dabar atskirai, nebe su uošviais. Petravičius – dvaro ūkvedys. Galima jau iš anksto įsivaizduot, kaip tas dvaras nueis velniop. Gal tik, jo laimei, neilgai teks Petravičiui ūkvedžiauti. Nuobodumas pas juos baisus! Vos dvi dienas teištvėriau. Abu pasidarė be galo neįdomūs, nuobodūs žmonės, nors ir pirmiau ypatingu įdomumu nepasižymėjo. Dabar gi, nuo pirmųjų karo dienų pradedant, labai mažai bendros kalbos terandam. Petravičius pasidarė grynai tik savo šeimos portretistu. Mačiau septynis neva paveikslus: penkiuose figūruoja jo žmona su dukterim, šeštame – uošvis, septintame – uošvienė. Šlykštu ir žiūrėt! Tai visa, ką jis padarė per karą. Man atrodo, geriau jau nieko nedaryt, bet rinkti mintis ir idėjas ateičiai, negu dirbti tokį šlamštą, – kaip Tau atrodo? Tiek to, pakaks apie juos. [...]

Na, naujienos tokios, – gal jau girdėjai? – Bulaka apsiženijo su Mironaite, o Vilimas išsiskyrė. Panevėžy irgi apsiženijo Alb. Žukauskas su viena Miltinio aktore, bet aš į vestuves viena diena, deja, pavėlavau. Atvažiavau tik sekantį vakarą. Na, bet nieko, vis tiek ta proga buvo atsigriebta. [...]

Puolu ant kaklo, – Liūnė

 

 

5

 

1943.IV.19. Kretinga.

 

Mielas Kazimierai!

[...] nesėdėk Tu Kaune. Rašai šitame savo laiške apie Kauno pavasario džiaugsmus ir linksmybes… Tai ko Tau ten sėdėt? Negi neturi giminių kaime? Negi kas prismeigęs švarko skverną vinim Kaune laiko? O gal ir laiko?.. Žiūrėk tu man, kad su Tavim nieko neatsitiktų. Atsakysi ne tik prieš mane, bet prieš visą Naująją Europą! Kas gi būtų tada mano ištikimu ir amžinu namų draugu ir su kuo gi tada aš begerčiau tuos sproginėjančius šampanus?

Kaip Tau patiko pas Petravičius? Aš nekalbu apie materialiąją pusę (lašiniai, sviestas, pienas, gražūs vaizdai, ramūs miegai), bet juk be to viso yra ir kas kita. Ir štai tas „kas kita“ man visai nepatinka. Ypač iš Viktoro pusės. Kažkoks visiškas proto atbukimas, jausmų atrofija. Pasižiūrėjusi į tą jo dabartinę kūrybą kabutėse, aš iš jo, kaipo iš dailininko, nedaug ko besitikiu. Gal Tau atrodo kitaip? Ne, nemanau.

O tie jo uošviai – archeologinės iškasenos, pretenduojančios į lietuviškąjį elitą! Tegu juos velniai. Tik prieš Aldoną nieko neturiu, ji visai nieko sau moterėlė.

Kaip Tu praleisi Velykas? Ar bus ko nors valgomo ir geriamo? Gal ir bus, reikia tikėtis. Bet Tu, gurkšnodamas kokį spekuliantišką šnapselį ir griauždamas nustipusios (ar pusiau apstipusios) kiaulės kaulą, įsivaizduok sekančias Velykas: ilgiausias stalas, kaip naujojo tipo tankas… Centre guli naujagimis paršiukas su šypsena lūpose ir su rūtom tarp dantų… Iš šono dviejų metrų aukščio baumkuchenas… Apie tokias smulkmenas kaip tortai, kalakutai ir kumpiai – neverta nė šnekėti. Tarp tų smulkmenų išrikiuotos lyg atakon kelios eilės bonkų… Ant apvainikuotos kėdės, padėjęs vieną ranką ant kimštos veršienos, o kitą – man ant draugiško peties, sėdi Kazimieras Kiela, liūdnai galvą panarinęs, nes jam per jėgą pila konjaką, o jis tuo tarpu į jį žiūrėt nebegali… Aš snūduriuoju pasiklojusi po galva šokoladinį tortą… Peliksas su Valiu žaidžia čia pat ant stalo pingpongą, vietoj sviediniukų stumdydami kiaušinius, o vietoj lazdos – įsitvėrę po metrinį cigarą… Aplink stalą, tokiose pat jaukiose pozose kultūringai leidžia laiką dar kai kurie atstovai mūsų aukštosios visuomenės…

Įsivaizduok tuos liūdnus vaizdus, tai bus linksmiau! [...]

Bučiuoju pagal tradicijas ir dar porą kartų Velykų proga! – Liūnė

 

 

6

 

Kretinga, 1943.IX.27

 

Mano amžinas drauge ir kilnusis riteri!

Kad Tave velniai griebtų, koks esi bjaurus žmogus! Na, Kaziuk, pagalvok pats: susitinkame Kaune, be galo džiaugiuos tuo susitikimu, nuoširdžiai ir draugiškai su Tavim kalbu, kaip su nieku kitu, liūdžiu, kai reikia išsiskirti… – o nepraeina nė poros mėnesių, kai Tu mane visokiais būdais apšmeiži ir apipliotkavoji! Būdama Panevėžy išgirstu staiga tokias naujienas apie save, kad tik kelk rankas į dangų ir rėk: „Jezus, Marija, Juozapai šventas, pribūkit smerčio adynoj!“

To negana. Po neilgo laiko gaunu iš Tavęs malonų laišką, kur Tu stebies, kad pas mane dar nematyti pamišimo žymių, bet, be abejo, tuoj jos išryškės.

Žinai, man pasidarė labai, labai liūdna. Bendrai šis visas laikotarpis, tie pora metų man nebuvo linksmi, – man rodos, Tu tą gali suprasti, – draugų daug neturiu, kuriuos norėčiau vadinti savo draugais, Tave visada laikiau savo artimu žmogum – ir, štai, prašom! Trenkei lyg kuolu per galvą! Tiesą sakant, prie Tavo pletkavojimų aš jau pripratau ir, galima sakyti, užsigrūdinau. Manau, pats prisipažinsi (žinoma, tik tarp mūsų!), kad detektyvizmas – tavo mažoji silpnybė. Ir kažkodėl Tu daugiausiai mane linkęs pasirinkti šito savo talento objektu. Bet skaudžiausia man buvo tai, kad jau kada kada, bet dabar tai tikrai negalėjo niekas nieko išrasti: gyvenau tuos porą metų kaip, duok Dieve, tegu tik aršiausi vienuoliai gyvena! Bet ne, kur tau… Tu vis vien randi „Amerikas“. Pasakyk, kodėl Tau į galvą negalėjo ateiti tokia mintis, kad Alb. Žukauskas (dėl pavyzdžio) gali būti šalia manęs tokioj rolėj kaip Tu? Tik, žinoma, jo draugystės stažas daug mažesnis. Kodėl, pavyzdžiui, Panevėžio teatralai prieš karą galėjo pas mane į Kauną atvažinėti ir gyventi mano bute net po kelias dienas, o kodėl jei, atsilygindami už mano vaišes, jie šiuo liūdnu man laiku kviečia mane pas save į svečius, norėdami mane kiek išblaškyti ir palinksminti, kodėl tai – anot Tavęs: „Neaiškiais tamsiais reikaliukais ten važinėji, mergužėle!“

Pagaliau, tas laiškas dėl mano sudurnavojimo dar nepaaiškėjusių žymių. Ar Tau koks nuostolis nuo to, jei aš, laiko turėdama, skaitau astrologijos knygas ar darau magijos eksperimentus? Kam tas kenkia? Manau, tai nėra daug blogiau, negu mirkti šnapse ar kiauras naktis smilkti prie kortų. Pagaliau, ne tokie žmonės, kaip aš, mokinosi magijos ir astrologijos: paskaityk H. Heinę, ką jis apie tai sako, paskaityk Pitagorą ir Platoną, pažiūrėk Solovjovo ir netgi Darvino užrašus ta tema. Netgi Aleks. Tolstojus priklauso tai pačiai kompanijai, kur ir aš, nekalbant apie tokius šiaurės Europos žmones, kurių vardus galėsiu pasakyti tik po karo. Tu to nežinai, nes tuo nesidomi. O jei tik norėtum, labai lengvai sužinotum ir paskaitytum jų raštus. O man viskas įdomu, kas yra pasaulyje. Visko, žinoma, į galvą nesutalpinsi, bet nors apgraibom susivokti kiekvienoj srityj, manau, nėra jokia nuodėmė. Juk virti aš mokinaus ne todėl, kad būčiau virėja, buhalterijos ne todėl, kad būčiau buhaltere, ir chemijos arba astronomijos ne todėl, kad atrasčiau naujovišką piroksiliną arba naujovišką planetą. Įdomu man viskas – ir tiek. Tas pats ir su astrologija. Jeigu aukštos kultūros, gal aukštesnės už dabartinės Europos, žmonės senojoj Graikijoj ar Egipte mokinosi jos ir net skaitė ją tiksliuoju mokslu, tai ką tas kenks, jei aš žvilgtersiu: kuom būtent jie domėjosi? Kas būtent prirašyta tuose jų papirusuose?

Tu iš anksto nesidžiauk ir nelauk: aš nesudurnavosiu. Žinai, jeigu aš kada nors, įsikandus į dantis didelį virtuvės peilį, imsiu pulti ant žmonių arba atsistojusi Soboro aikštėj pradėsiu požeminiu balsu staugti graudendama praeivius ir viliodama juos pomirtine, amžina ugnim, tada (duodu Tau iš anksto įgaliojimą!) Tu su Baliu galėsit mane surišt, nugabent į Kalvariją ir ant mano palatos durų iškabint didžiulę iškabą raudonom raidėm: „Štai pavyzdys, iki ko priveda visokios magijos ir astrologijos.“

O Baliui patarčiau vietoj kalbų apie astrologiją žvilgterti pirma prie progos, atliekamu laiku nuo išgėrimų ir nuo įpėdinių gaminimo, į daugybos lentelę ir bent į Slavėno astronomijos vadovėlį gimnazijai, nes gal jis dar nežino, koks skirtumas taro planetų ir kometų. O kad ant planetų pavadinimų jis suklystų – esu tikra! Negalima skaičiuoti su trupmenom, kol dar nežinai pagrindinės daugybos lentelės. [...]

Taigi, bijau, bet, atrodo, niekaip nesugebėsiu Jūsų džiaugsmui dėl astrologijos sudurniuoti! Bet, Kazy, negarantuoju, jog šito neįvyks, jei ir toliau tokiu pat tempu eis tie Tavo įvairūs manęs „bombardavimai“. Pagaliau tai gali nusibosti. Žinai, Kazy, susitarkim vieną kartą ant visuomet: mesk Tu tą savo detektyvizmą! Pletkavok ant kitų, – ką jau padarysi, čia juk Tavo pašaukimas! – bet nors mano atžvilgiu užkask tą savo talentą. Atsimeni, kiek jau kartų turėjom įvairių nesusipratimų per mūsų draugavimo ilgus metus! Mesk, Kazy, prašau Tavęs ir būkim gerais draugais. Sutinki? [...] sutinki būti mano draugu, bet su ta mažyte sąlyga, ar tai Tau bus per sunku ir mudu liksim tik „gerais pažįstamais“? Man būtų labai liūdna, jei Tu pasirinktum antrąjį atvejį… Juk šį rudenį sukaks jau 15 metų, kai mudu draugai (atsimink susitikimą Binkio „Dienose“, o paskui ties kino „Rekord“ vitrina!), daug ko įvyko per tuos 15 metų, daug kas pasikeitė, bet mudu, žiūrėk, vis taip pat vienas kitam rašom, susitikinėjam, nepamirštam. Man kažkaip keistas atrodytų Kaunas be Kazio Kielos! Ir aš norėčiau šios žiemos pradžioj iškilmingai atšvęsti mūsų 15 metų jubiliejų, kur mudu vėl pagal senas tradicijas sušoktumėm mirties tango, gausingai publikai niūriai pritariant. Tai kaip, sakyk: nori švęsti tą jubiliejų ar ne? Ar gal man vienai teks jį atšvęsti ir vienai, solo, sušokti „Dance Makabre“? [...]

Ach, žinai, kas bus, kai reikės švęsti mūsų susitikimą! Juk aš visiškai atpratau nuo gėrimo! Išgersiu pusbonkį ir būsiu karo invalidas. Na, ale kaip nors…

Dabar daug grybaudavau. Vakar miške „sutikau“ didžiulę gyvatę ir ta proga prisiminiau Railą. Ta vargšė gyvatė drybsojo pusiau sustipusi, nejudėdama. Gal ją apniko rudens melancholija ir pesimizmas…

Sveikinu Tave sugriovus eilinį savo šeimos židinį. Kada pradėsi kūrenti naują? Galvoju, kad ilgai to įvykio neteks laukti. Ir vėl kokia nors vargšė moteris sudegs Tavo kazanoviškos meilės liepsnoj, lyg peteliškėlė… Bet nenusimink! Argi mažai yra Lietuvoj poniučių su namais ir panelių su skaisčiom širdim, linkusių būti eiline madame Kiela? Kandidačių netrūks. Pagaliau teks žymėti jas numeriais iš eilės: ponia Kielienė Nr. 38, ponia Kielienė Nr. 71 – ir t. t., ir t. t.

Na, Kaziuk, bučiuoju į neskustą žandą (kažkodėl man atrodo, kad Tu šiandien nesiskutęs), tuoj rašyk, labai laukiu! – Liūnė

 

 

 

Kazio Kielos laiškai liūnei janušytei

 

1

 

Tapk pasveikinta, atkakli klajūne!

Pirmiausia žinok: už penkiasdešimt litų šiandien niekam nerašyčiau laiško, o tau, matai, rašau. Spėsi gal, kad aš esu aplamdytas triukšmingoje gatvėje kokio nors riedančio technikos pabūklo arba žiauriai grūmęsis su konkurentu dėl panos, ne – klystum taip manydama: esu praleidęs naktį tik be miego mūsų pagarbiose „Trijų žvirblių“ patalpose. Toks įstatymas, mano miela: po panašios nakties žmogaus galvoje Panemunės miškas, o širdy Braziulio katės kniaukia. Mano pasišventimą įvertink: jį aš pasiryžau skirti tik brangiam asmeniui.

Šia proga leisk pranešti, kad laikau save kasdien nuliūdusiu dėl to, jog tavo kelionių galo dar nesimato. Ne egoistiniais sumetimais kalbu, bet mūsų tautos pajėgų sumažėjimo pavojų jausdamas. Pasiduosi kokio nors nevertingo fašistėlio paglemžiama – prašyk žmogus artimiausios bažnyčios kunigo gedulo mišias atlaikyti. Tautietės Liucijos dūšiai, skirtai veikti lygumose, tektų pakelti kalnų režimas. Siūlau apsimąstyti ir juo greičiau grįžti, kol nevėlu.

Turėdama tokį gerą prietelių kaip aš galėtum be jokių rūpesčių gurkšnoti šnapsą, maudytis kavinių dūmuose, o didelio sielvarto minutėmis ir prisiglausti prie to prieteliaus didvyriškos krūtinės. Tai nėra kažkokia prabanga, bet nedrįsčiau tvirtinti, kad tai būtų pasilaidojimas pagal trečią rūšį. Tau, kaip neramiam elementui, retkarčiais galėčiau suruošti įvairių naminių pavojų ir nuotykių situacijų. Iš kur tu, pavyzdžiui, žinotum, kad užpuolę tave vidurnaktį chuliganai yra mano pasamdyti ir kad jie mane pamatę galvotrūkčiais bėgs ne nuo išgąsčio, bet todėl, jog taip reikalauja susitarimas? Ko gi daugiau iš manęs pageidautum? Tvirto pažado nedelsiant pristatyti „Lietuvos Aidui“ išsiveržusį iš sielos gelmių feljetoną? Įmesti į pašto dėžutę parašytą mamai laišką? Nuimti vykstant į atsakingus pasimatymus nuo rūbo vieną kitą pūką? Ak, tu balandėli mano – tai gi toks niekas, toks menkas niekas! [...]

Visus čia pasakytus žodžius laikau oficialiąja laiško dalim, kuri, kaip ir įprasta, nėra įdomi.

Leisk pateikti labai neoficialią dalį:

1) Vasarojau šiais metais Palangoje.

2) Nežinomi asmens išdaužė prieš keletą dienų „Kuntaplio“ langus.

3) Narkevičius nusipirko automobilį.

4) Braziulis statosi Palemone bokštą, į kurį įkels žmoną.

5) Pamečiau velnias žino kur laikrodėlį.

6) Elena prisiviliojo kareivį (dailininką, atliekantį karinę prievolę).

Pakaks. Man pačiam įkyrėjo. Taip išeina, kad nieko įdomaus nėra. Negi čia mano kaltė?

Tai sudie, balandėli! Neužmiršk prieteliaus, lygiai kaip ir jis tavęs neužmiršta. Priimk nuo jo tris labai kuklius pabučiavimus. Daugiau tėviškus negu kavalieriškus.

 

Kazimieras                                                        14/XI 37 m.    

 

 

2

 

Būk sveika, sese geltonkase!

Garvežys šiaip taip atpukšnojo su tavo meilės laišku. Atplėšęs jį pirmiausia turėjau sušukti romėniškai: o laikai, o papročiai! Kaip išsigimusi mūsų romantika!.. Anksčiau žmogus, gavęs panos laišką, tuojau pajusdavai švelnų rūtų arba mėtų kvapą, o dabar, velnias žino, – kažkokie aitrūs tabokos dūmai nosin muša.

Ar nenuėjo peklon, sakysim, tokio susitikimo valandos malonumai? Prileiskim, pamačiusi mane visa virpėdama iš tikrųjų puoli ant kaklo – kokį atsaką aš galiu duoti tavo nesuvaldomiems jausmams? Geriausiu atveju kaip Dauguviečio aktorius čiaukštelėsiu lūpomis per šešis centimetrus nuo tavo lūpų. Natūralumas – balaganščina, pasakys kiekvienas, žvilgtelėjęs į nederančiai pritapusius dažus prie pašalinio veido.

Kaip tu, taip ir visa eilė kitų moterų, galima išsireikšti, tiesiog kenkia mano revoliucinei dvasiai. Jei būčiau galingas valdžios stulpas, išeitų toks įsakymas: „draudžiama tiek senai, tiek jaunai matematišku būdu kelti savo grožį į bet kokius laipsnius.“ Ar lengva orientuotis lakūnui debesyse? Pastiprinusi savo grožį moteris – tokios pat debesų sferos. Bematant pajunti žmogus nebeturįs iniciatyvos, prarandi drąsą – gal pasakiškas sutvėrimas lieps tučtuojau nudobti smaką devyngalvį arba išjoti pinigus iš Valstybės Banko. Tos akys – žvaigždės, tie dantys – perlai, tos lūpos – aguonos žiedas ne vieną drąsuolį pražūtin nuvedė. Laimingas mano draugas p. Vytautas Bacevičius, netikėtai išvengęs atogrąžų aistros nuodų. Kada vylingi pažadai parbloškė jį prie pagundos kojų, sąmonei atgauti padėjo viena nežymi aplinkybė. Koja, prie kurios jis buvo prisisiurbęs, staiga jam pasirodė nenatūraliai šalta. Nuodugniai ištyręs mano draugas Vytautas Bacevičius pastebėjo šiurpią apgaulę – pagunda turėjo prisišriubavusi medinę koją! Šį iš vienos pusės liūdną įvykį ir iš kitos itin šviesų galima panaudoti trumpai apysakai, bet meteorologiškai imant kitos kvalifikacijos kaip žiaurus debesuotumas vis tiek tam įvykiui nesurasi.

Tu dabar turbūt supratai, kodėl aš leidžiu savo jaunystę karčiamose. Ar ne geriau apsvaigti trumpom valandom negu ilgiem mėnesiam? Nežiūrint tokio griežto nusistatymo, prisipažinsiu, vis dėlto esu išsiilgęs vienos moters. Kas ji tokia ir kur šiuo metu randasi, nebus pranešta – pasikankink pavydo kančiomis, po velniais. Gali džiaugtis, kad gamta mane nuskriaudė suteikdama itin švelnų ir malonų būdą. Jei ne tas trūkumas, užpilčiau dar geresnės šilumos.

Negausūs šiame laiške iš mano pusės meilės žodžiai, kuriais tu įpratusi misti, toli gražu neprimena povandeninio laivo. Povandeninis laivas kiekvienu metu gali išnerti iš gelmių, mano žodžiai išneria apvaliam mėnuliui šviečiant, dar linksmam paukšteliui čiulbant. Dabar gi, suprask, pūgos siaučia ir alkani vilkai staugia.

Šia proga priimk iš manęs pasveikinimus ryšy su pakibusiu ant nosies savo vardadieniu. Paminėti tai dienai pasistengsiu ką nors nuvesti į karčiamą, ir tavo garbei bus išlaktas atsakantis grafinas.

Drąsiai gali neatšalti prie manęs ir siųsti kupinus įvairiausių jausmų laiškus.

 

11/XII 37 m.                                                       Kazimieras

 

 

 

3

 

Laiškas sau pačiam 

 

Nepataisomas svajotojau!

Tu visiškai nepaisai savo paties patyrimų ir po senovei klaidžioji su lengviausiais vėjais. Ne paslaptis, kad savo gyvenimu tu dažnai nepasitenkinęs ir dėl to kremtiesi. Bet ne paslaptis ir tai, kad, vietoje dėjęs pastangas netikusiam gyvenimui pertvarkyti, tu ieškai nusiraminimo karčiamose. Ar nesukeli tuo dar daugiau konfliktų savo sąžinėje? Tu kaip blogas pirklys, prikimbi ten, kur susilauki nuostolių ir nežvilgterėjęs praeini, kur rastum pelną. Ar yra kokia nors maža viltis tave paversti kitokiu žmogum? Abejotina. Kai kas mano, kad tu būtum daugiau kam tikęs, jei tave lamdytų kaip šikšnelę kokia nors moteris. Abejotina. Tu net prie moterų esi toks pat laisvas klausytojas kaip ir kitose srityse. Prisiminkim tą vieną iš daugelio vidurnakčių, kada tu toli gražu būdamas neblaiviam stovyje pirmaeiliam restorane išvydai reto gražumo nepažįstamą damą. Kaip tu varvinai seilę ir kaip nenuleidai nuo jos akių. Kada tu kaip paskutinis lovelasas prie jos prisiplakei ir užmezgei pasikalbėjimą, juk visai nuoširdžiai norėjai ją grobti. Kaip čiortas koks sugrįžęs namo nesudėjai akių iki ryto. Bet ar mėginai tą reto gražumo damą po to susirasti? Nuklydai vėl į savo karčiamėles ir viskas tapo lyg pamiršta. Lyg nieko nebuvę. O koks laimingas pasijutai, kai dama tave išaiškino ir pati pasišaukė. Bet ir tąsyk ar nuėjai pas ją? Ne, tavo mintys momentališkai nukrypo kiton pusėn, vos tik tu gavai laišką iš Londono. Nusišauti tau reikia, svajotojau! Dama iš Londono yra miražas. Ji tavo liguistos vaizduotės padaras. Ji abstrakcija. Tu suvalgytum geriau presą, negu išguitum apie nerealią damą iš Londono mintį iš savo galvos. Tuo reikalu tave pralenkia net mitinis Pigmalionas, įsimylėjęs į savo darbo moters stovylą. Tu esi nakties sūnus ir tavo gyvenimas sapnuose. Ką tu nuveiksi gero, jei taip ir toliau vengsi dienos šviesos ir jodinėsi raitas ant šešėlių? Gerai, jei savo gyvenimą baigtum kokioje nors prieglaudoje su šypsena ant lūpų, galvodamas apie raižančią įvairius kontinentus savo įsigalvotą damą. O kas, jei koks padugnių peckelis tave vieną naktį nevertingai nudobs karčiamėlėje? Gėdą tokiu savo finalu padarysi visai savo giminei. Įsidėmėk, svajotojau – tavo beprasmis slankiojimas turi būti baigtas. Nusižudyk pats. Nusižudyk pats! Gaila, kad tu nieko po savo mirties nebesužinosi. O reikėtų tau pamatyti – paskui karstą niekas daugiau neina, išskyrus visiškai girtą Petrėną, o su juo dar Blazą. Paskirk savo kūną geriau mokslo tikslams anatomikumui. Ir žudykis tučtuojau. Nedelsiant! Nedelsiant!

[Parašyta imituojant kitokią rašyseną] Kovo 2 d. mūsų bute buvo šūvis. Parsišovė parašęs šį raštą p. Kiela. Šeimininkė [neįskaitomas parašas]

Brangioji Liūne! Tau laiško kol kas parašyti negaliu, nes esu dar silpnas. Lengvai persišovęs pasilikau vėl gyventi. Vietoje laiško siunčiu tau tokį raštą, kuris tau viską nušvies. Baisiai dabar esu linksmas ir bučiuoju tave į dažytas lūpas.

 

Tavo draugas Kazimieras.                                1938.III.4 d.

Rašyk!

 

4

 

Neužmirštamoji Liūnele!

Dviejų saulių pasireiškimas gaivinančiai nuteikė mano išsiskalavusį organizmą. Viena – tai pavasario saulė, antroji gi – Tu. Išsidraikė labai ir labai niūrios mintys, kurios paskutinėmis dienomis kaip pelės griaužėsi po mano sielos ir kūno pamatais. Galėjau subyrėti visas ir nebūtum daugiau pamačiusi savo ištikimiausio draugo.

Mes, kaip tauta, ne per senais laikais sėmėmės stiprybę iš praeities. Geografas Peliksas Šimkūnas sustiprina savo dvasią kortose, Petrėnas šnapse, aš ieškau stiprybės Tavyje. Kažin, kurie iš mūsų daugiau teisūs? Turbūt nė vienas. Svarbu ne tai, kas yra, bet tai, ką mes įsivaizduojame, ką matome, ką jaučiame.

Jei Tu nuolat būtum čia, būtum pasiekiama, tikrai susilauktum ekstravagantiško numerio – kurią dieną aš, pakrikusia išvaizda ir balsu, įsiveržęs pas Tave prabilčiau: „neberandu niekur pasaulyje su apylinkėmis vietos, baigiu sunokti – būk mano!“ ir po šių žodžių kaip pėdas parvirsčiau po Tavo kojų.

Miela Liūnele! Aš iš tikrųjų nekaip gyvenu. Kai išsikėliau iš banko namų, neperskaičiau nė vienos knygos, paskendęs esu visokiuose rūpesčiuose, apsikrovęs įvairiomis naštomis, kurios man reikalingos ar visai net nereikalingos. Kartais sugalvoju kur nors nueiti, bet dažniausia nuo pusiaukelio grįžtu, nes pajuntu, kad ten, kur einu, nėra jokios prasmės eiti.

Vyksta labai ir labai tuščias dienų slinkimas.

Kazimierą atšventėm su Petrėnu ir Merkeliu išvakarėse viešbutyje, o kitą dieną tęsėme mano įstaigoje. Nugėrimas kanceliariškas, blankus, be kolorito.

Pas Konradą labai dažnai pažįstamo nebeatrandi. Visur jaučiasi ne žmonių gyvenimas, bet šešėlių gyvenimas. Pundzius neberanda net susipešti su kuo. Ar galima su šešėliais peštis?

Mintis apie išvažiavimą iš Kauno manyje dar rusena. Aš visai aiškiai jaučiu reikalą išvažiuoti, tačiau neblyksteli mano galvoje aiški vieta, kur. Kretinga? Daug reikia įdėti visokio organizacinio darbo, kad būtų Kretinga. Pas Tave tai aš labai noriu ir galvoju nuvažiuoti. Ar tikrai manęs lauki? Jei labai lauki, kaip aš galiu nenuvažiuoti. Galėsiu po 3-jų savaičių.

Ir šiaip niūrūs debesys telkiasi virš mūsų galvų.

Niekas negali sudaryti plano kiek ilgesniam laikui. Įvairūs netikėtumai gali mane išblokšti iš šių šešėliais apgyventų gatvių visiškai staigiai.

Daug ką Tau turėčiau pasakyti, bet, deja, laiške negalima.

Lauksiu Tavo laiško. Na, pasilik sveika ir linksma, mano miela Liūnele.

Bučiuoju Tavo lūpytes, akytes, rankytes ir kojytes.

Tavęs išsiilgęs Kazimieras

 

1943 m. III. 12 d.

 

 

Parengė Audrius Musteikis