„Fridays for Future“ ir gaisro gesinimas paskubomis
Kovo 15 d. visame pasaulyje moksleiviai ir juos palaikantys suaugusieji vietoj pamokų rinkosi politinį aktyvizmą. Vadinamieji klimato maršai vyko 123 pasaulio šalyse ir daugiau nei 2 000 miestų. Išimtis buvo stropioji Pietų Korėja, kur protestuoti prieš vangius pasaulio vyriausybių veiksmus klimato kaitos atžvilgiu rinktasi tik pamokoms pasibaigus. Pietų korėjiečiai tokį sprendimą teisino pasiruošimo itin sudėtingiems stojamiesiems egzaminams svarba. Lietuvoje, Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje, taip pat pasirodė kelios saujos žmonių, kuriuos subūrė pagal akademinių mainų programą čia atvykusi Austrijos pilietė.
Protestuose žmonių nešami plakatai skelbė: „Planetos B mes neturime“, „Klimatas keičiasi – kodėl nesikeičiame mes?“ arba netgi „Leiskite mums balsuoti!“ Jaunimą šitaip iškrutino švedų moksleivė Greta Thunberg, kuri praėjusių metų rugpjūtį praleido pamokas tam, kad protestuotų prie Švedijos parlamento pastato, ir taip įkvėpė pasaulinį „Fridays for Future“ judėjimą. Greta neseniai buvo nominuota Nobelio taikos premijai. Štai kiek, pasirodo, galima nuveikti nenuėjus į pamokas!
Plačiąja prasme šie moksleivių ir studentų protestai buvo nukreipti prieš vangius suaugusiuosius. Siaurąja – prieš neveiksnius politikus ir šalių vyriausybes. Tačiau kiek pastarosios yra išties atsakingos ir įgalios ką nors pakeisti?
Susigriebta per vėlai
Problema ta, kad kovos su klimato kaita priemonės nebuvo įdiegtos po truputį, per kelis dešimtmečius. Štai prancūzai už benziną moka kone brangiausiai pasaulyje, beveik pusantro euro už litrą, tad nenuostabu, kad prezidento Emmanuelio Macrono planai dar labiau padidinti kainas sukėlė riaušes šalies miestuose, žinomas kaip gilets jaunes judėjimas. Tokie įvykiai nestebina, turint galvoje, kad mažiau pasiturintiems šalies gyventojams E. Macrono tikslas laiku įvykdyti Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos įsipareigojimus nėra aktualus, nes jie ir taip vos galą su galu suduria. Mokesčių ir subsidijų nustatymas yra viena pagrindinių konkrečių politikos priemonių, kurias gali taikyti nacionalinės vyriausybės, tačiau aplinkosauginiais tikslais skiriami mokesčiai niekada nebuvo populiarūs nei tarp piliečių, nei tuo labiau tarp verslininkų.
Pavyzdingiausia valstybė kovoje su klimato kaita išlieka Kosta Rikos Respublika Centrinėje Amerikoje. Naujasis šalies prezidentas Carlosas Alvarado Quesada ant laurų užmigti nežada ir skelbia, kad jau 2050 m. Kosta Rika bus visiškai atsisakiusi iškastinio kuro. Jau dabar 95 proc. elektros energijos šalyje sugeneruojama iš atsinaujinančių išteklių, tačiau transporto sektorius dar yra priklausomas nuo iškastinio kuro. Tikimasi, kad per kelis dešimtmečius Kosta Rikos gatvėmis važinės tik elektra iš atsinaujinančių šaltinių varomos transporto priemonės.
Kosta Rika – nedidelė ir politiškai itin centralizuota valstybė. Galbūt tam tikri politinės santvarkos aspektai padeda vienoms šalims efektyviau kovoti su klimato kaita negu kitoms? Štai Kinijoje vyrauja stiprios rankos politika ir kokie nors gilets jaunes, deja, ten pernelyg ilgai nepasiautėtų. Jungtinių Tautų duomenimis, Kinija jau praeitą pavasarį buvo įvykdžiusi savo Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus 2020-iesiems. Ir jeigu jau nutariame pasitikėti duomenimis, pasiekiančiais mus iš autoritarinio režimo, Kinijos siekis sumažinti anglies dvideginį nesulėtino jos beprecedenčio ekonominio augimo: 2005–2015 m. Kinijos ekonomika išaugo pusantro karto, o išmetamo anglies dvideginio (kaip BVP dalies) kiekis sumažėjo beveik 40 proc. Nepaisant šių pasiekimų, Kinija lieka šalimi, išmetančia daugiausia anglies dvideginio iš suvartojamo kuro, tačiau ne kinai sudegina daugiausia kuro. Pagal anglies dvideginio išmetimą vienam žmogui Kiniją kone dvigubai lenkia anglosaksiškos šalys: Jungtinės Valstijos, Kanada, Australija („Union of Concerned Scientists“ duomenys). Tai yra kraštai, kuriuose radikalūs itin aukštus gyvenimo standartus turinčių žmonių kasdienių įpročių pokyčiai gali turėti apčiuopiamos naudos.
Tačiau, palyginti su privačiu sektoriumi, visoje kovos su klimato kaita epopėjoje tiek individualios piliečių, tiek politikų pastangos gali atrodyti kaip lašas jūroje. Prieš kelerius metus pasirodžiusioje „Carbon Majors“ mokslinėje ataskaitoje teigiama, kad vos 100 pasaulio kompanijų yra atsakingos už maždaug 70 proc. visų nuo 1988 m. į atmosferą išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. O kas ir kaip galėtų paskatinti „ExxonMobil“, „Chevron“, „Aramco“ ir kitus energetikos gigantus daugiau investuoti į žaliąją energetiką?
Žiema artinasi
Po kelių savaičių populiaraus televizijos serialo „Sostų karai“ gerbėjai sės žiūrėti paskutinio fantastinės sagos sezono. Gerbėjų manymu, ši istorija esanti itin taikli klimato kaitos metafora. Kol kilmingos šeimos fikcinio viduramžių pasaulio pietuose kaunasi dėl garbės ir karūnos, šiaurę nuo ledinių zombių ginantieji bando pietiečius įtikinti, kad visi jie turi tik vieną tikrą priešą – nenumaldomai artėjančią žiemą, kuri, jeigu nieko nebus daroma, gali ir nesibaigti. Atrodo, kad finale šiauriečiams visus kitus paskubomis suburti pavyks, bet lieka neaišku, ar kova baigsis sėkmingai.
Dramatiška? Tikrai taip. Bet juk klimato situacija yra tokia pati. Tarptautinė klimato kaitos komisija praneša, kad, radikaliai nesumažinus į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekio iki 2030-ųjų, planetai, švelniai tariant, bus šakės. Visame pasaulyje pastaruoju metu fiksuojami rekordiniai karščiai ir šalčiai.
Kovo 15-osios jaunimo protestai yra sveikintini. Tik gaila, kad jie prasidėjo tik dabar.
