Aš, laukiančioji

Ne. Nedelsiau. Viskuo pasirūpinau iš vakaro. Paprašiau Vinco, savo vyro, kitą dieną, prieš išeinant į darbą, patiekti man į lovą pusryčius. Du keptus kiaušinius ir vieną gintaro spalvos skrebutį, pagardintą kaimišku sviestu. Tryniai turi būti skysti, bet nepratrūkti ir neištekėti, perkeliant kiaušinius iš keptuvės į lėkštę. Prisakiau, kad naudotų naują, itin ploną, medinę mentelę, kurią pirkau praėjusį savaitgalį Kaziuko mugėje būtent šiam reikalui. Sutiko nesispyriodamas. Taip ir maniau. Vis dažniau nusileidžia mano kaprizams, nes tingi ginčytis, taupo nervus ir, kaip vieną šiaip jau ramią popietę nesusivaldęs išrėkė, duoda durnei kelią. Man toks jo požiūris prie širdies – aš irgi su savimi nesiginčyčiau. Ypač dabar. Ypač pastarąją savaitę. Ir visą pastarąjį mėnesį. Manau, būčiau kapituliavusi jau prieš kokius metus. Bet ne Vincas, ne, jis, esu įsitikinusi, gynybines pozicijas pradėjo apleisti tik prieš dvi, daugiausia tris dienas. Anot jo, taip ilgai tvėrė tik iš meilės. Nes meilė yra kantrybė, supratimas ir visos kitos dorybės. Nesmerkiu jo dėl prasto, meksikietiškus serialus primenančio kalbėjimo stiliaus. Kam jam „geros“ literatūros žargonas? Be to, aš irgi jį myliu. O apie „gerą“ literatūrą susimąstau tik iš inercijos: kadaise – seniai, bet tiesa – studijavau filologiją.

Lėkštę su kiaušiniais ir skrebučiu Vincas paslaugiai padėjo ant naktinio stalelio. Mano lovos pusėje, žinoma. Nors, tiesą sakant, būčiau daug labiau apsidžiaugusi, jei taukuota lėkštė būtų nusileidusi „pas jį“. Ten juk ir taip jau apšnerkšta. O ant mano stalelio, užimdamos didžiąją dalį, rikiuojasi knygos. Kai kurios – visiškai nauji leidimai, dar nė neatsiversti! Kitą kartą reikės būti preciziškesnei su savo pageidavimais. Suirzusi save apgaudinėjau. Juk „kitų kartų“, žinojau, nebus.

Tryniai buvo kaip pagal užsakymą. Tad pamažu atlėgau. Dėkinga. Juk nelengva juos tokius išlaikyti, ypač perkeliant kiaušinį iš keptuvės į lėkštę. Reikia ypatingo atsargumo, kantrybės, plonos mentelės… Kad išsaugotų trynius, Vincui, matyt, prireikė sukaupti paskutines savo pasiaukojančios meilės atsargas. Juk pramiegojo žadintuvą ir į darbą turėjo lėkti strimagalviais. Vincas nemėgsta konfrontacijų su savo bosu. Bet man pasisekė, kad pastaruoju metu vengia konfrontacijų ir su manimi.

Pusiausėdomis įsitaisiusi lovoje, pasidėjusi lėkštę ant kelių, sunėrusi ant krūtinės rankas, dešinės rankos nykštį pakišusi po kairiąja krūtimi, maloningai (maždaug šešiasdešimties laipsnių kampu) palenkusi galvą (kaip Madona iš religinio paveikslo), bet grėsmingai (kaip Karavadžo Medūza) išplėtusi akis, žiopsojau į savo pusryčius. Balto lėkštės porceliano fone sukepęs baltymas panėšėjo į sutryptą ir vietomis, pakraščiuose, sumyžtą sniegą. Trynys? Priminė pro celofaninį maišelį prasišviečiančią citriną. Arba persiką. Arba abrikosą. Gal dar – slyvą. Nesvarbu. Svarbu buvo tik gelsvumas ir jį apniaukiantis celofanas. Nes plona baltymo plėvele aptrauktas trynys iš tikrųjų priminė pro seniai neplautą langą besiskverbiančią šviesą. Arba aš tik norėjau, kad jis ką nors primintų. Tarsi nuo to priklausytų mano apetitas.

Bet aš juk net neketinau valgyti.

Žiopsojau į pusryčius, kurie iš tiesų buvo visai ne pusryčiai. Meno kūrinys. Tiksliau – kūrybinė intencija. Grynu, organiniu pavidalu. Neketinau jos barbariškai sučiaumoti. Be to, staiga pajutau kiek kitokį alkį… Kiek kartų pasakodavau Vincui nebūtas istorijas! Pavyzdžiui, kaip mane mažą statydavo į kampą ar lupdavo diržo sagtimi. Kaip man tai patikdavo. Kaip vis dar patinka… Visi žaidimai visais laikais prasidėdavo istorijomis. Tu pabūk daktare, o aš pabūsiu paciente. Man vienuolika, Violetai dvylika. Ji smalsiai nužvelgia mane ir prikimusiu iš susijaudinimo balsu paklausia: kur skauda? Pašaipi gaidelė kaipmat išduoda, kad ji nusiteikusi rimtai, kad galbūt, pati dar to nesuprasdama, jau pasiryžo žaisti iki galo. Šičia. Uždedu draugės ranką ant plonos, vaikiškos savo šlaunies, ant vidinės jos pusės… Vincas kreivai šypsosi ir nė velnio manimi netiki. Jis pažįsta mano tėvus ir puikiai žino, kokie iš jų auklėtojai. Net šuo pas juos tik kotletukus kerta! Kokie dar diržai. Bet man ir nereikia, kad jis tikėtų. Užtenka kreivos šypsenos ir čia, pritemdytame kambaryje, jau ne visai jis. Vincui tinka ši svetimo geismo kaukė. Ir žaidimas prasideda.

Tiesa, pastaruoju metu Vincas daug mieliau žaidžia ne su manimi, o su mūsų kale. Barbete Berta. Negaliu jo kaltinti. Gauruotoji kur kas entuziastingiau laksto paskui šen ar ten sviedžiamą teniso kamuoliuką ir dar – bonusas! – non stop vizgina uodegą. Tarsi šoktų lambadą. Sakydavo Vincas, nekreipdamas dėmesio, kad paraudonuoju it išvirtas vėžys. Kortuose jį įveikdavau be didesnio vargo, bet, sėdant prie pietų stalo pas mano tėvus, vis tiek atrodydavo, kad tai jis nugalėtojas. Ir mama suokalbiškai merkdavo jam akį. Neva niekam nematant. Įstumdama lėkštėn extra bulvę. Dar prireiks su ja energijos, pamatysi. O tėtis supratingai šypsodavosi savo apsmukusiai kojinei, lyg jau ne visai čia, lyg nusikėlęs į energingus savo paties praeities žygius.

Nesakau, kad jų nekenčiau. Priešingai. Tie komiški pietūs teikdavo paguodos – viskas po senovei. Niekada nebuvau didelė permainų gerbėja. Visada viską mėgdavau suplanuoti. Iš anksto. Prieš atsiversdama naują knygą, susirasdavau kalkuliatorių, kad tuojau pat apskaičiuočiau, kiek puslapių turiu kasdien perskaityti, jei noriu tam tikrą atstumą įveikti per tiek ir tiek. Kartais pasiryždavau tikram maratonui ir dieną naktį spigindavau stalinę. Vincas nepyko. Miegodavo kaip užmuštas. Tik rytais staiga atgydavo ir nustebęs, apsiblausęs žvelgdavo į vakarykščiu tušu išvarvėjusias mano akis.

Kartais pasiklysdavau. Ir dėl to kaltos išnašos. Būdavau tarsi apsėsta. Įnikdavau į jas it į paslaptingos salos (su kaži kur užkastu lobiu!) žemėlapį. Piratavau. Parsisiųsdavau viską, ką pavykdavo keliais klavišų paspaudimais iškasti. Knowledge is power. Perskaičiau viename geimerių saite. Scientia potentia est. Pakartojau prie rytinio kavos puodelio. Susimąsčiusi. Tyčia.

Bet Vincas vis tiek delsė. Nenorėjo prisipažinti. Nors nutuokė, kad jau ir pati susipratau. Jau žinojau. Ir kad protingiausia dabar būtų lošti atviromis kortomis. Bet delsė. Vis tiek. O aš nenorėjau, kad išvažiuotų. Tas darbo pasiūlymas buvo ne jam. Juk visai nemokėjo atsainiai pokštauti ar pliurpti apie nieką: pasak vieno verslo guru, be to negali apsieiti joks šiandieninis lyderis. Absurdas, žinoma. Bet vis tiek. Vis tiek. Nenorėjau. Ir buvau pasiryžusi rimtu veidu kartoti lėkštą internetinę išmintį. Lotynų kalba, jei prireiks.

Mums tai būsią į naudą. Toks buvo pagrindinis virtuvėje prie rytinio kavos puodelio ir susivėlusios žmonos beužgimstančio lyderio argumentas.

Galėjau susišukuoti. Pasidažyti. Gal net išsitraukti iš spintos seniai avėtus aukštakulnius. Galėjau įnikti į vis dar ir jau turbūt per amžius nepaskaitomą Džoisą. Arba abejingai perversti „Ikea“ katalogą. Galėjau užniūniuoti Ispanijos himną. Ar visa gerkle užplėšti partizaninę „Bella ciao“. Galėjau išsirengti nuoga ir, persisvėrusi per virtuvės langą, pamojuoti pirmam iš laiptinės išėjusiam kaimynui. Užsidaryti valandai, net dviem dušo kabinoje. Medituoti po tekančiu vandeniu. Apie besisukančius skaitiklius ir tirpstančius ledynus. Paaukoti už tūkstančių kilometrų dvesiantiems ruoniams. Garsiai, pasikūkčiodama verkti. Kad šiandien dar ne ta diena, kai nutekinamas naujas „Sostų karų“ epizodas. Galėjau išgerti tris žuvų taukų piliules vietoj vienos. Ir išsitiesusi lovoje laukti, kol sukryžiuotas kojas it undinėlės uodegą aptrauks žvynai. Bet. Dabar tai nieko nebūtų pakeitę. Vincas buvo teisus. Tai būsią į naudą.

Vėliau.

Nemanau, kad keršiju, jog tuomet išvyko. Nemanau net, kad Vincas nuoširdžiai taip manytų. Nors kartais pyktelėjęs ir nuduoda, kad būtent taip ir yra. Liūdnai žvelgia į veidrodį. Valydamasis dantis. Bet niekuomet, net ir tokiomis aptemusiomis šeiminio gyvenimo akimirkomis, nesigulame nepalinkėję vienas kitam labanakt. Nepakštelėję. Bent į skruostą. Maži ritualai kaip maži žmonės – ne taip kliūva už akių. Kita vertus, neužkliūdami visur pralenda, visur atsiduria ir dalyvauja. Nelaikau savęs prietaringa, bet tai nekliudo man prietaringai elgtis. Draugė, kuriai bandžiau paaiškinti šiuos nepaaiškinamus gyvenimo nenuoseklumus, savo ruožtu išaiškino, kad nesvarbu, ką aš pati manausi mananti ar aiškinanti, mus abi apibrėžia mūsų veikimas.

Pavyzdžiui, vakar aš išvedžiau Bertą. Aš pati. Vincui dar tik budinantis, jau kovojau su pavadėlio sagtimi. Tiek laimės švietė pro visus tuos besimaskatuojančius gaurus! Ji irgi negalėjo patikėti, kad tai aš. Vėl aš. Pati. Pasižadėjau greitu metu užrašyti į kirpyklą. Tai nebus pirmas pažadas, kurio neištesėjau.

Bakalauro laikais dievagojausi įveikti „Ulisą“. O kas daryti? Dar nebuvo akademinės mados garbstyti popsą. Mylėjome taip, kaip šiandien tebemyli tik nuobodūs monogamiški hetero-, – pagal kanoną. Vincui išvykus į komandiruotę, nusprendžiau bent jau permesti akimis išnašas. Aš irgi kroviausi daiktus, rinkausi tuos, kurių, tikėjausi, jau niekam nebeprireiks. Seniai iš mados išėjusias sukneles. Ir mintis: „…atskleidė tikrąją moters prigimtį, sakrališkąjį Ewig-Weibliche. Žinoma, anaiptol ne visi tyrinėtojai tam pritaria. Epizodo veiksmo laiko rašytojas nekonkretino ir apibrėžė begalybės ženklu, epizodo organas – kūnas, simbolis – žemė; meno ir spalvos nėra, juk kalba pati Moteris.“ Permečiau akimis ir patį epizodą. Tarsi kažin kokia „natūrali“ moters galvosena iš esmės prieštarautų skyrybai. Bullshit. Tvirtai žinojau, kur dėsiu tašką.

Kai tik grįžo, jau pirmą vakarą, pranešiau, kad nutraukiu. Palaikyti galės, kai pasilipusi ant taburetės laistysiu gėles. Arba balotiruosiuosi į Seimą. Kitame gyvenime. O gailisi tegu verčiau perniek adatoms išleistų pinigų. Man patiko tarnauti rūpestėliu. Kaip švelnumo akimirkomis vadindavo. Bet net ir dirbdami mėgstamą darbą juk laukiame atostogų.

Vincas delsė. Nenorėjo prisipažinti. Bet vis tiek. Vis tiek. Žinojo. Būsią į naudą.

Žiopsojau į tobulai lėkštės įrėmintus kiaušinius. Į skrebutį. Meilės ir pasiaukojimo natiurmortą. Tuomet, visai kaip Čerčilis tautai, savo rūbams ir knygoms, baldams ir įvairių šalių suvenyrams – visoms toms svarbioms ir nelabai gyvenimo išnašoms – parodžiusi pergalės ženklą, bedžiau smilių ir didįjį į trynius. Pirmas žingsnis. Paskui antras. Ištryškusiu geltoniu it guašu perbraukiau žandus. Šįkart žaisiu indėnę karę. Į naudą. Nedelsiu.

Trečias. Ne.