TAUTVYDAS BAJARKEVIČIUS

Pasimatymas parodoje

Dailės žodyne pateikiamą sąvokos galerija apibrėžimą sudaro keletas reikšmių, susijusių su žodžio kilme. Žodynas mums primena, kad renesanso, manierizmo ir baroko laikų rūmuose galerija buvusi ilga salė su langais iš vienos pusės. Galerijos dekoruotos sienų tapyba, puoštos veidrodžiais, jose eksponuoti paveikslai.

Parodų sale galerija tapo tik XIX a., muziejų eros aušroje. Nuo to laiko ilgos, perspektyvoje besiskleidžiančios galerijos samprata pamažu nustoja dominuoti: meno kūriniai kartu su visa juos talpinančia erdve atsiveria žiūrovui, parodų salės tarpusavyje ima kalbėtis eksponavimo įvykiais ir jų aidais. Koridoriai neretai nutolsta nuo langų.

Parodų salė, žinia, yra ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Čia šiuo metu eksponuojama portretų galerija ‒ dvylika šviesdėžių su ausinėmis prie kiekvienos jų. Perspektyvą ekspozicijoje, kaip įprasta, pakeičia stačiakampis. Šįkart parodų salės langai, atveriantys dienos šviesą ir vaizdą į gatvę, užtemdyti.

Paroda „Sutikti. NYLA portretai“ pristato dokumentine žurnalistika užsiimančios medijų agentūros „Nanook“ podkasto NYLA pašnekovus. Ir, žinoma, patį podkastą kartu su visa „Nanook“ platforma internete. Tokį principą neretai aptinkame medijų meno parodose, kuriose fizinei aplinkai adaptuojamas medijuotomis formomis sukurtas ir jomis tiražuojamas (transliuojamas, skleidžiamas) turinys. Dažniausiai ‒ gana iliustratyviai, fragmentiškai ar konceptualizuotai, mat skaitmeninio archyvo talpa yra labai santykinis dydis. Ypač kai stengiesi palyginti turinio apimtį ir laiką, kurio reikėtų tam turiniui suvokti ar patirti. Tariamoji nuosaka išduoda, kad šiuo atveju kalbame tik apie hipotetinę visumą, nepavaldžią apimties matmenims. Panašus jausmas ištinka, kai Martyno Mažvydo bibliotekos parodų salėje matai eksponuojamas knygas.

Podkasto NYLA vedėjas, radijo žurnalistas Karolis Vyšniauskas, manytina, susiduria su tokiais atvejais nereta žanrą apibūdinančio termino vartosenos problema. Jis primena, kad žodį podkastas galima lietuvinti vertiniu tinklalaidė, kaip kad kadaise žodžiui internetas kalbininkai buvo rekomendavę lietuvišką atitikmenį žiniatinklis. Vadovaujantis analogija, kad, neprigijus antrajam atitikmeniui, neprigis ir pirmasis vertinys, pasirinkta likti prie „autentiškojo“ podkasto. Tiesa, raidelę c šiame angliškos kilmės sudurtiniame žodyje pakeitė fonetinis atitikmuo k. Vietoj į kabutes spraudžiamo ar pasvirai rašomo podcasto taip radosi podkastas. Šįkart nuspręsta, kad antruoju atveju terminas vartotinas be minėtų išlygų[1].

Aiškinantis šio angliško žodžio reikšmę, reikėtų pasidomėti termino prasme ir ją iliustruojančia sąvokos etimologija. Podcast neabejotinai nurodo į per dešimtmečius susiformavusį žodžio broadcast reikšmės lauką. Broadcast, paprastai tariant, yra televizijos ar radijo transliacija. Netgi ne radijo laida. Sakydami podcast, paprastai turime omenyje internete skelbiamą, radijo laidos ypatybėmis pasižymintį garso įrašą ar, dabar jau vis dažniau, ištisą jų ciklą. Kaip rašoma parodos anotacijoje, podkastas yra „…šios kartos radijas, pabėgęs iš FM bangų į internetą“. Neretai aptinkame podkastų serijas, sudarytas teminiu principu. Ne taip jau retai jie anonsuojami vienos ar kitos interneto platformos (ar interneto radijo) programos tinklelyje, transliuojami gyvai („realiu laiku“), įkeliami į vizualine medžiaga bei lydinčiu tekstu apipavidalinamą archyvą. Aukščiau keliamą kokybės kartelę dažniausiai atspindi konceptualiai išbaigti, stilingi, medijų raštingumo nestokojantys podkastai.

Įdomi žodžio podcast etimologija. Botanikoje žodis pod gali reikšti ankštį ar lukštą, taip pat lukštenimą ar gliaudymą. Zoologijoje ‒ pulkelį ar būrelį (pvz., ruonių). Veiksmažodis cast reiškia mesti, bet gali reikšti ir žodį vaizduoti ar apibūdinti. Tad lyginant su terminu broadcast, apibrėžiančiu plačios apimties TV ar radijo transliaciją pagrindiniais kanalais, sąvoką podcast galime suvokti kaip daugiskaitinę mažybinę formą, apibūdinančią smulkesnį transliacijos mastelį. Turėdami omenyje sąlyginį podkasto žanro naujumą ir jo paplitimą, galime tikėtis didelės įvairovės.

NYLA sutiktieji su podkasto vedėju (o netiesiogiai ‒ ir su podkasto klausytoju ar parodos lankytoju) ne tik kalbasi per garso įrašą, bet ir per atvaizdą. Internete jis pateikiamas fotografijomis, skirtomis kompiuterio ekranui. Parodoje jos švyti jaukioje prieblandoje. Ekspozicijoje lankiausi du kartus. Abu kartus joje buvau vienas, nors praleidau čia nemažai laiko. Klausymasis reikalauja šiokių tokių pastangų: užsidėjus ausines reikia stovėti statiško fotografinio atvaizdo akistatoje. Kiekviena istorija ‒ atskiro žmogaus istorija. Nors galerijoje nemažai erdvės, šioje situacijoje jos pritrūksta pauzėms, reikalingoms atitolti nuo vieno dialogo ir priartėti prie kito. Bandydamas išsisukti nuo perdėm sutelkto dėmesingumo, dėmesį gali sutelkti į pačias fotografijas. Šitaip taip pat šį bei tą įmanu suprasti, tačiau tik su sąlyga, kad gerai įsisąmonini besidairąs jau paties parodos sumanymo atveriamu periferiniu žvilgsniu. Šis, regis, čia taip pat galynėjasi su tuo, kas yra, sakytumei, iš esmės svarbu. Tokia atvaizdo patirtis savaip byloja apie parodą kaip įvykį.

O kaip apibūdinti NYLA pašnekovus? Daugeliu atvejų, matyt, tam tikru rūpesčiu. Su juo supažindina ir parodą pristatantis „Nanook“ kolektyvo tekstas. Ne kiekvienam taip lengva visais atvejais prie to rūpesčio šerdies priartėti. Turkės musulmonės Feyzanur Önal pasakojimą apie imigrantės gyvenimą Vilniuje galima lengviau atpažinti iš ne taip jau retų žiniasklaidos istorijų apie nelengvus išgyvenimo, bendražmogiško teisėtumo iššūkius patiriančias migrantų bendruomenes, jų atstovų pažeidžiamumą. Tačiau tokio atpažinimo jautrumą geriausiai atskleis šio portreto palyginimas su klubų DJ’ėjės Chelsea Reject įspūdžiais apie keliaujančios juodaodės muzikantės kasdienybę. 2018 m. balandį Londone įrašytas pokalbis su filmininku Jonu Meku, šią žiemą išėjusiu anapilin ir palikusiu neišdildomą žymę Lietuvos kultūros pasaulio ir Niujorko avangardinio kino scenos atmintyje, skambės visai kitaip nei MO muziejuje projektą „Villa Lituania“ pristačiusių menininkų, Nacionalinės premijos laureatų Nomedos ir Gedimino Urbonų radijo portretas. Šiame palyginime esama gana iškalbingo, kultūros laukui būdingo kontekstualaus įprasminančio santykio, atsiskleidžiančio per gretinimus ir paraleles. Literatūrologės Irenos Veisaitės pasakojimas apie holokaustą, sovietmečio realybę ir retrospekcija prisodrintą dabartį žengs abipus kultūrą apibrėžiančios ribos, neretai nusidriekiančios iki delne atpažįstamos gyvenimo linijos.

Prisipažinsiu, iš dvylikos portretų parodoje įdėmiai susipažinau tik su paminėtais penkiais. Sekdamas mielam skaitytojui jau pristatyta parodos supratimo logika, namuose pasiklausiau dar keletą podkasto laidų. Tarp jų ‒ ir su keletu sutiktųjų, pristatomų parodoje. Paaiškėjo, kad bibliotekoje pateikiamos tik laidų ištraukos. Jų trukmė internete siekia valandą. Temų ratas platus, kalbintos asmenybės taip pat gana skirtingos. Tad norėdamas geriau apčiuopti visumos pojūtį, privalai būti išrankus. Ne tik tam, kad objektyviau įvertintum podkasto žanrines ypatybes ir tematiką lemiančius kriterijus, bet ir tam, kad galėtumei įsivaizduoti, kuo tau kaip klausytojui podkastas būtų aktualus. Be nuolatinių „Nanook“ skiltyje NYLA kas savaitę apsilankančių klausytojų, yra ir nemaža dalis tų, kurie čia apsilanko gerokai rečiau. Pravartu turėti aiškesnius, klausytojo skonį ir interesą atitinkančius orientyrus. Panašu, kad čia susiduriame su internetinės topografijos įgūdžiais ir pamažu imame konstatuoti, kad ir čia turistą ar atsitiktinį užklydėlį gali atskirti nuo sąmoningesnio svetainės lankytojo. Kitaip tariant, tikro svečio.

Iš visa ko galima spręsti, kad Nacionalinės bibliotekos erdvėse esame supažindinami su tam tikro sąlygiškai naujo reiškinio kanono ar bent jau jo reprezentacijos paieškomis. Kai tai įvyksta pernelyg anksti ar perdėm kategoriškai, kanonas pasmerktas žlugti, o juo saistomas reiškinys neretai patiria vienokią ar kitokią žalą. Tą kartais galima pateisinti, nes kai atsitinka atvirkščiai, padariniai kartais būna pernelyg drastiški. Kalbant apie socialines medijas, atsakomybė yra ne dalinė, o dalintina kategorija. Aš, savo ruožtu, prisiimu savąją dėl pastangos apmąstyti žanro ir kanono tarpusavio santykį šiuo požiūriu gana trapioje meno kalbos konvencionalumo ir jos šiuolaikiškumo skirtyje. Taip nebūsiu perdėm pretenzingas „Šiaurės Atėnų“ skiltyje „Kultūros eskizai“ palikdamas nuorodą https://nanook.lt/podcast, kurią nukopijavau iš internetinio adreso eilutės savosios naršyklės lange. Pokalbius, kuriuos ten rasite, rekomenduodamas, tikėsiuosi deramai atspindėjęs podkasto kūrėjų ir parodos rengėjų intencijas. Vertinimus palikime auditorijai, iš kurios tokiais atvejais taip pat šio bei to tikimasi.



[1]   Šiame tekste nenutolstama nuo NYLA komandos pasirinktos žodžio rašysenos, nors kitais atvejais autoriui yra tekę ne kartą vartoti sulietuvintą angliškojo termino podcastas rašybą, mat terminas nėra griežtai sunormintas dėl nenusistovėjusios vartosenos.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.