Vestuvės senovės Atėnuose
Šiandien puikiai pažįstame antikos filosofus, jų veikalus, juose keltus metafizinius klausimus apie pasaulio prasmę. Ankstyvoji demokratija ir politinės idėjos – neišsenkamas pavyzdys šių dienų politikams. Tačiau antikos kultūra ne tik didžių vyrų pasakytos mintys, kurias kartojame iš kartos į kartą, ne tik Platono ir Aristotelio darbai, jau tiek kartų cituoti. Antika toli gražu ne tik religija ir prašmatnios šventyklos. Tai ir tamsūs urvai, kuriuose buvo atliekamos mistinės apeigos, iki šių dienų mums gerai nesuprantamos. Antika – ne tik tobulo grožio pavyzdys ir idealas, bet ir beskonybė, spalvų maišymas ir polichromija. Senovės pasaulio žmonės – ne tik ištvirkautojai, puotautojai, bet ir paprasti žmonės, turintys savą laisvalaikio praleidimo būdą, savas tradicijas. Antika – tai ir paprastų žmonių kasdienybė, jų problemos, viltys ir išgyvenimai. Tokią antikos istoriją daug sunkiau atkurti, bet būtent ši kasdienybės istorija mums padeda prisijaukinti antikos kultūrą ir pažinti daugiau nei prieš du tūkstančius metų gyvenusius žmones, kurie, kaip ir mes, mylėjo ir nekentė. Norėtųsi atskleisti ne tik antikos kultūros grožį ir idealumą, bet ir jos savitumą pasakojant apie senovės graikų gyvenimą.
Šiandien dviejų žmonių sąjunga gali būti švenčiama įvairiais būdais, tačiau kai kurios tradicijos 
išlieka tos pačios: balta nuotakos suknelė, pirmasis jaunųjų šokis ar balandžių paleidimas į laisvę. Tai maži ritualai, kuriuos vieni bando išsaugoti, o kiti ignoruoja, teigdami, kad visa tai atgyvena. Vestuvės senovės pasaulyje buvo švenčiamos atliekant įvairius ritualus, turinčius religinę reikšmę. Kaip ir dabar, tada vestuvės buvo labai svarbi diena jauno žmogaus gyvenime. Susikoncentruosime į klasikinio Atėnų miesto pavyzdį, analizuodami senovės graikų vestuves. Tad kaip buvo švenčiamos vestuvės senovės Graikijoje, kokie pasiruošimai, ritualai buvo atliekami?
Senovės Graikijoje vedybos buvo susitarimas tarp dviejų šeimų, kur šeimos tėvas imdavosi derybų. Senovės graikų kalboje vartojamas terminas gamos norint išreikšti poros fizinę sąjungą ir vedybų šventę. Tai nebuvo religinė ceremonija, kokią šiandien pažįstame, tačiau religiniai ritualai buvo labai svarbūs norint sutuokti du jaunus žmones. Klasikiniuose Atėnuose nebuvo aptikta oficialių įrašų apie vedybas. O graikiškajame Egipte randame vedybų sutartis, sudarytas helenistiniu laikotarpiu. Tai vienintelės sutartys, galinčios atskleisti vedybų detales, kurios dažniausiai susijusios su merginos kraičiu.
Jaunikio buvo pradedama ieškoti vos pasirodžius pirmiesiems merginos brandos požymiams. Aristotelis teigia, kad geriausias laikas ištekinti merginą – kai sulaukia aštuoniolikos metų. O vaikinai neskubėdavo ieškoti žmonos. Visų pirma jaunieji miesto piliečiai turėdavo atlikti karinę efebų tarnybą, dalyvauti kovoje ir tik tada dairytis nuotakos. Tad vyrai vesdavo sulaukę maždaug trisdešimties metų. Vyro parinkimas dukrai kartais galėjo būti gan sudėtinga užduotis. Nerandant tinkamo kandidato buvo galima kreiptis į ištekintoją arba apvesdintoją, graikiškai vadintą promnestria. Tokia specialybė egzistavo Atėnuose klasikiniu laikotarpiu. Jos atstovų užduotis buvo siūlyti tinkamus pretendentus ir tarpininkauti derybose tarp dviejų šeimų. Vestuvių data buvo paskiriama pagal mėnulio fazes, geriausias laikas buvo pilnėjantis arba pilnas mėnulis. Gamelijono mėnuo, ėjęs po žiemos lygiadienio, buvo vestuvių mėnuo. Vestuvės vykdavo būtent šį mėnesį dėl paprastos praktinės priežasties: visuomenėje, kur žemdirbystė užėmė svarbią vietą, žiemos laikotarpiu likdavo daug laisvo laiko, kurį buvo galima praleisti švenčiant vestuves. Kiekvienas jaunikis tikėjosi gauti nekaltą nuotaką, tačiau šis reikalavimas nebuvo pernelyg griežtas. Iki šių dienų neišliko užfiksuoto kokio nors skandalo dėl to, kad nuotaka nebuvo nekalta.
Vestuvės trukdavo kelias dienas. Galime skirti tris vestuvių etapus: priešvedybiniai ritualai, vestuvių šventimas ir povedybiniai ritualai. Priešvedybiniai ritualai gan plačiai aprašyti rašytiniuose šaltiniuose. Vienas jų – vadinamasis perėjimo ritualas, jaunos merginos virsmas ištekėjusia moterimi. Šio ritualo metu buvo aukojama dievams jiems skirtoje šventykloje. Labiausiai paplitusi auka buvo plaukų sruoga. Reikia paminėti, kad plaukų sruogos galėjo būti aukojamos ir nebūtinai vestuvinių ritualų kontekste. Tarkim, jaunas vaikinas, prieš stodamas į fratriją, aukodavo plaukų sruogą Artemidei arba Hermiui. Ši auka simbolizavo lytinį subrendimą, kuris merginoms asocijuojasi su santuoka, o vaikinams su stojimu į fratriją. Plaukų sruoga turi svarbią reikšmę, nes paaukojama dalis savęs. Vietoj plaukų sruogos merginos galėjo aukoti diržą. Diržas senovės Graikijoje turėjo simbolinę erotinę reikšmę, jo atrišimas reiškė nekaltybės praradimą, todėl graikės aukodavo nekaltybės diržą prieš ištekėdamos. Žaislai taip pat galėjo būti aukojami, simboliškai išreiškiant jaunuolio tapsmą suaugusiu.
Priešvedybinės aukos buvo aukojamos nekaltoms deivėms Artemidei arba Atėnei. Abi deivės niekada nebuvo susituokusios ir akylai saugojo savo nekaltybę, tačiau auka šioms deivėms galėjo turėti skirtingas reikšmes. Artemidė – jaunų, nekaltų merginų globėja, bet kartu ir nėščių moterų, gimdyvių saugotoja, todėl merginos auka Artemidei galėjo asocijuotis su vaisingumo ir apsaugos prašymu būsimo gimdymo metu. Auka, skirta Atėnei, turėjo asocijuotis su civiline santuokos reikšme, juk santuokos tikslas – pagausinti miesto piliečių gretas. Visa graikų santuokos esmė – susilaukti teisėtų vaikų. Prieš vestuves aukos buvo atliekamos merginų, vaikinai tokio pobūdžio aukas atlikdavo prieš stodami į fratriją ar efebiją. Tik vedęs vyras buvo laikomas visaverčiu miesto piliečiu. Platonas savo utopinėje valstybėje norėjo skirti baudą visiems vyrams, kurie nebuvo susituokę sulaukę trisdešimt penkerių metų. Klasikinėje Graikijoje sunku rasti garbingų viengungių vyrų, išskyrus keletą marginalų, tokių kaip Diogenas. Visi miesto piliečiai buvo lyg užprogramuoti vedyboms.
Po aukojimo buvo atliekamas kitas svarbus ritualas – lutroforija, arba jaunųjų apsiprausimas. Prausimasis graikams turėjo svarbią ritualinę prasmę, tai atsiskyrimo ritualas, kurio metu nuplaunamos buvusio gyvenimo dėmės. Lutroforija – tai ir vaisingumo ritualas, nes vanduo apvaisina žemę. Klasikiniu laikotarpiu vanduo buvo atnešamas iš tam skirto šaltinio, o šis nešimas buvo atliekamas dar netekėjusių merginų. Vandens nešimo scenas galime pamatyti antikinių vazų ikonografijoje, jas atpažįstame iš tam skirtų vazų – lutroforų.
Vestuvių dieną jaunoji buvo pergabenama iš tėvų namų į vyro namus. Vestuvių rytą vykdavo pasirengimas šventei: ruošiamas maistas, rengiami jaunieji, dekoruojami namai, ruošiama vedybinė lova. Jaunosios aprengimas, jos sušukavimas, kvėpinimas, papuošalų kabinimas buvo svarbus ritualas. Tai ypatingas momentas merginos gyvenime, rūbai, kuriais jaunoji apvelkama, – tai moters rūbai, nebe mergaitės. Kaip ir visos graikės moterys, jaunoji dėvėjo chitoną arba tuniką, suveržtą per liemenį, ir apsiaustą, kuris gali apgaubti ir jaunosios galvą. Ryškiausi nuotakos kostiumo elementai – nuometas ir karūna, pagaminta iš metalo, tačiau šie elementai ne vien tik nuotakos atributai. Merginos seserys, draugės, kaimynės dalyvaudavo šiame aprengimo rituale. Jaunasis, toks, kokį matome pavaizduotą antikinėse vazose, apsivilkęs tik apsiaustą ir užsidėjęs lapų vainiką, nupintą dažniausiai iš mirtų.
Atlikus visus pasiruošimo darbus, buvo puotaujama, valgoma ir geriama kartu. Jaunųjų šeimos ir svečiai dalyvaudavo puotoje, kurią rengdavo nuotakos tėvas. Dalijimasis maistu išreikšdavo sąsajas tarp dviejų šeimų, svečiai taip pat buvo reikalingi, kad reikalui esant galėtų paliudyti apie santuoką, nes, kaip minėjome, rašytiniai tekstai nebuvo naudojami santuokai patvirtinti. Kartais vestuvių puotos būdavo rengiamos šventyklose. Tiek vyrai, tiek moterys dalyvaudavo šioje puotoje sėdėdami prie skirtingų stalų. Skambėdavo muzika, buvo šokama. Baigus valgyti, sudaromas kortežas palydėti nuotaką į naujus namus. Ši procesija dažnai aptinkama antikinių vazų ikonografijoje, kur nuotaka vaizduojama veidą užsidengusi nuometu. Nuometas šioje ceremonijoje labai svarbus, jis izoliuoja ir apsaugo nuotaką procesijos metu, nes tai perėjimo momentas. Nuotaka eidavo pėsčia arba važiuodavo vežimu. Be jaunųjų, procesijoje dalyvaudavo jų šeimos ir jų aplinkos žmonės. Labai svarbūs procesijos elementai deglai, muzika, dainos ir šokiai. Šio kortežo tikslas ne tik palydėti jaunąją į naujuosius namus, bet ir „pareklamuoti“ jaunuosius. Tai reiškia, jog naują porą reikia parodyti pasauliui, kad visi sužinotų apie dviejų šeimų sąjungą, todėl procesijos kelias visada eidavo per agorą, turgaus aikštę.
Procesijai atvykus, jaunieji būdavo pasitinkami jaunojo tėvų. Mergina peržengdavo naujų namų slenkstį, tai reiškė jos atsiskyrimą nuo savo tėvų. Šis momentas taip pat palydimas įvairių ritualų, vienas jų – anakalupteria, arba jaunosios nuometo pakėlimas. Jaunojo tėvai porai duodavo paragauti sezamų pyrago, kuris laikomas tipišku senovės graikų vestuvių desertu. Jauniesiems įžengiant į namus, ant jų barstomi džiovinti vaisiai. Tai sutikimo ir vaisingumo ritualas, tiesa, naujiems vergams įžengiant į namus taip pat buvo atliekamas tokio pat pobūdžio ritualas. Įžengę į namus, jaunieji lydimi į thalamos, vedybinį kambarį, kur praleisdavo savo pirmąją naktį.
Kitą rytą vestuvių ritualai buvo tęsiami toliau. Turime nedaug informacijos apie šiuos ritualus, kai kurie galėjo būti atliekami namuose, kiti šventyklose, o treti fratrijoje. Po vestuvių jaunikis savo fratrijos nariams turėdavo iškelti puotą, kuri buvo vadinama gamelia. Tai buvo suprantama kaip aktas, kuriuo oficialiai pripažįstamos fratrijos narių vedybos ir tai, kad jie pakeitė savo statusą.
Ar mergina galėjo atsisakyti tekėti? Ar ji pati galėjo išsirinkti sutuoktinį? Deja, merginos norai čia neturėjo jokios reikšmės. O štai skyrybos buvo gana dažnos senovės graikų pasaulyje, labai dažnai nutikdavo, kad įvairaus socialinio statuso poros išsiskirdavo netrukus po vestuvių. Vyras labai 
lengvai galėdavo pakeisti žmoną, ypač jei ji nepagimdydavo palikuonio. Tokiu atveju vyras turėdavo grąžinti žmonos kraitį. Helenistinio laikotarpio vedybų sutartyse minima, kad tik žmona turi būti ištikima vyrui. Neištikimybės atveju moteris galėjo sulaukti finansinės baudos, prarasti kraitį, o santuoka būdavo išardoma. Graikijos poliuose, jei moteris buvo neištikima teisėtam vyrui, greičiausiai pagal įstatymą pora buvo priversta nutraukti santykius. Miestas buvo suinteresuotas, kad moteris būtų ištikima vyrui, jeigu iškildavo abejonė dėl moters ištikimybės, iškildavo abejonė ir dėl vaikų teisėtumo, ar jie gali būti teisėtais miestiečiais. Tam, kad būtų išvengta bet kokios rizikos, Atėnuose, kaip ir Romoje, pora buvo priversta nutraukti santuoką.
Rašytiniai šaltiniai pasakoja apie bausmes, skirtas neištikimoms atėniečių žmonoms. Apolodoras rašo, kad Atėnuose būta įstatymo, pagal kurį neištikima moteris neturėjo teisės eiti į viešas religines ceremonijas, jei ji būtų atėjusi į šias ceremonijas, jai galima skirti bet kokią bausmę, išskyrus mirties. Neištikimybės atveju moteris pašalinama tiek iš privataus, tiek iš viešo gyvenimo. O vedęs vyras nebuvo supančiotas ištikimybės pančiais, pasak Apolodoro, „savo malonumams patenkinti turime kurtizanes, kasdieniams poreikiams – suguloves, o teisėtiems vaikams ir namų židiniui saugoti turime žmonas“. Nors ši citata nėra taisyklė, apibūdinanti kiekvieno graiko gyvenimą, nes šioms moterims išlaikyti reikėtų nemenko turto, tačiau ji parodo, kad žmona skirta giminei pratęsti.
Kartais senovės graikę vadiname amžina paaugle, nes negalėjo pati priimti sprendimų. Renkantis gyvenimo partnerį už ją nuspręsdavo tėvas, brolis ar kitas vyriškosios lyties globėjas. Ištekėjus už ją sprendimus priimdavo vyras. Vestuvės jaunos merginos gyvenime buvo vienas svarbiausių įvykių, po jų – vaiko gimimas. Šiame svarbiame gyvenimo etape religiniai ritualai lydėjo jaunus žmones, nors dviejų žmonių sąjungos sutvirtinimas ir nebuvo religinė ceremonija.
_ _ _
Nuotraukos iš www.metmuseum.org
