Tuštuma aplink bažnyčią
Kas čia dabar, kokie pavasario monai, gal kas iš Užgavėnių repertuaro? Šv. Onos bažnyčia stypso vienut vienutėlė vidury laukų. O kur išgaravo Bernardinai, kur rinksimės sekmadienio mišių ir į gavėnios rekolekcijas? Jei jau garuoti ar persikelti, tai kiekvienas vilnietis ir miesto svečias kaipmat atsakys, kuri iš tų dviejų bažnyčių turėtų dingti ir stovėti ne čia, o paties Paryžiaus viduryje. Ir jeigu imperatoriaus Napoleono žygis į Rusiją būtų nusisekęs, dar neaišku, ar dabar grožėtumeisi Šv. Onos bokšteliais.
Nuotraukos autorius yra Abdonas Korzonas, vienas pirmųjų Vilniaus fotografų. Išlikęs vos įžiūrimas jo autorinis antspaudas. Fotografuota apie 1860–1861 metus. Tai tikrai pirmoji šios išgarsėjusios bažnyčios nuotrauka. Ir pirmasis lietuviškas fotomontažas, kaip sako istorikai. Kodėl fotografas uždengė, nutrynė Bernardinų bažnyčios fasadą, niekas nežino. Jam taip pasirodė gražiau? Gal ne tik jam? Yra XIX amžiaus pradžios grafikos darbų, kur Šv. Onos bažnyčia irgi pavaizduota be savo didžiosios sesers. Tos pačios napoleoniškos pasakos ar kitų Vilniaus legendų aidas? Juk sekama sena istorija, kad tą gotikos gražuolę sukūręs jaunutis architektas, kurį vyresnis ir žymesnis Bernardinų bažnyčios statytojas paskui iš pavydo nustūmė nuo pastolių. Taigi likimas atkeršijo žiauriam pavyduoliui – nuotraukoje jo paties statinio nelikę nė ženklo.
Legendas nesunku atakuoti faktais ar sveiku protu. Šv. Onos bažnyčia atsirado keliais dešimtmečiais anksčiau negu dabartinis Bernardinų fasadas, ir visas šis ansamblis, ko gero, sukurtas vieno architekto. Czerwone mury – taip jį savo paveiksle pavadino vilnietis tapytojas Mykolas Rauba. Per karą, neatlaikę kelių okupacijų, jiedu abu su žmona, irgi menininke, vienas paskui kitą nulydėti į Bernardinų kapines. Moksleiviai iš Lenkijos gražiai sutvarkė jų kapus.
Kraujo raudonumo šiai Vilniaus vietai nepagailėta. Šventoriuje, ant Kristaus Laiptų koplyčios sienos, dar dabar matyti šūvių žymės. Atsitiktinai kliudė mūrus kulkos ar gal kas nors pastatytas prie sienos ir sušaudytas? Simboliškai, šalia Kristaus kančios atminimo pakopų. Bažnyčioje karo metais rinkdavosi lenkų pogrindininkai, čia klebonavo jų dvasios vadas, prieš kurį laiką remontuojant buvo surasta slėptuvė su jų dokumentais. Būtų buvę ką šaudyti.
Fotografas Korzonas irgi liūdnai baigė savo dienas. Ne Vilniuje, Sibiro tremtyje, vienišas, išprotėjęs, netekęs šeimos, graužiamas sąžinės. Buvo su broliu ir seserimi įsisukę į 1863 metų sukilimo reikalus, ginklai, literatūra, naujų kovotojų verbavimas. Rusų valdžia nepasigailėjo sukilėlių, net pralaimėjusių. Korzonas atsidūrė Antakalnio tvirtovėje, specialiai įrengtame kalėjime. Netrukus grafas Muravjovas liepė Vilniuje statyti kartuves. Egzekucijos buvo viešos. Nėščią Sierakausko žmoną kareiviai prievarta atitempė į Lukiškių aikštę, kad matytų imperijos triumfą. Korzonas už grotų palūžo. Du mažamečiai vaikai, žmona. Tardytojai iš jo išpešė viską. Apie slepiamus ginklus. Apie sukilėlių priesaiką Bernardinų vienuolyno celėje. Apie vienuolį diakoną Novickį, aršų valdžios priešą, kurį anksčiau pats buvo dailiai nufotografavęs su pranciškono abitu. Sukilėlių tardymo ir kankinimo metodika atrodo tokia pat kaip tarybiniais laikais. Korzonas išvengė kartuvių, bet visa kita jau buvo baigta. Tremtyje jis gyveno iš pašalpos kaip ligonis. Žmona jo išsižadėjo ir ištekėjo už kito.
Pranciškonas Novickis elgėsi didvyriškai, neigė visus kaltinimus, atlaikė akistatas. Aišku, ir jo laukė Sibiras. Išvilktas iš dvasininkų luomo, gražuolis Vilniaus diakonas, žmonių numylėtas pamokslininkas, amžiams ištirpo taigoje. Žinoma tik, kad tremtyje vertėsi smulkia prekyba. Ar sapnavosi jam jo gimtieji raudoni mūrai? Gal viskas dingo kartu su vienuolišku abitu, pasislėpė, išsikirpo, panašiai kaip Bernardinų fasadas šioje bičiulio nuotraukoje. Iš tardymo protokolų žinoma, kad Adrianas Novickis gyveno 28-oje vienuolyno celėje; ten pat sukilėliai davė priesaikas. Reikės susirasti Dailės akademijoje tą patalpą pagal senus planus. Tokiose vietose kažkas būna kitaip.
Rodos, nieko nėra laikiniau ir netvariau už fotografiją. Viso labo – šešėlis. Akimirkos blykstelėjimas, atspindys veidrodyje, kurio tuoj pat nebelieka. Dabar, per gavėnią, liepta daugiau mąstyti apie dvasinius dalykus, o čia – viskas priešingai. Materializmo viršūnė: fizikos dėsniai, cheminės reakcijos, sidabras, vienas kitas įrankis. Jokiai dvasiai čia nėra kur įsiterpti. Tai kodėl dabar ta sena nuotrauka nuveda ten, kur neturėtų nuvesti? Ar materija paslapčia nepereina tarnauti dvasiai? Ar tuštuma aplink Šv. Onos bažnyčią nepalikta tam, kad pavasario mieste kažko pasiilgtum ir pasigestum? Gal tik gavėnios proga?
Jei pakilsi laiptais aukštyn ten, kur sušaudyta šventoriaus siena, atsirėmęs į koplyčios piliastrą stovi medinis kryžius. Turėjo būti pavogtas ar išmestas, kai čia šeimininkavo kiti, bet buvo per sunkus ar nereikalingas, todėl ir tebedunkso sau. Ant kryžiaus skersinio gražia antikva meistro ranka lenkiškai išraižiusi: Ratuj duszę swoją. Nei Korzonas, nei Novickis, nei kas kitas iš raudonųjų mūrų nebūtų pajėgus to atlikti – išgelbėti savo sielos. Tai padaro vienintelis Jis, statantis ir griaunantis, lydintis į sukilimus ir į kartuves, glamonėjantis ir neprisišaukiamas.
