Sovietmetis kaip nutylėjimų, nutildymų ir baimės istorija
Ketvirtį amžiaus mes smerkėme komunizmą su vis didesniu įkarščiu. [...] Gilesniame lygmenyje istoriškai egzistavusio komunizmo smerkimas buvo iškreiptas bet kokio socialinio reikalavimo smerkimu. Nori didesnio atlyginimo? Esi komunistas. Nori geresnių viešųjų paslaugų? Nori apmokestinti turtinguosius ir palengvinti naštą smulkiems gamintojams ir darbuotojams? Esi komunistas ir užmušei mano senelius.
Costi Rogozanu, „Ritualinis komunizmo smerkimas ir kur prasideda kairės reforma“
Šiuo atveju turiu leisti tylai pačiai būti iškalbingai.
Michel-Rolph Trouillot, „Praeities nutildymas: galia ir istorijos produkcija“
Nugalėtojų istorija
Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, komunizmui vis neleidžiama susivynioti kur po kriaukle anoniminiame Žirmūnų bute ir užmigti amžinu miegu. Mokytojų streikas ar protestas prieš Darbo kodeksą, kas nors reikalauja daugiau valstybės kontrolės ar yra prieš valstybę nusistatęs – ir per dieną kitą sovietmetis, jo brolis komunizmas ar draugas Marxas jau kelia savo žmogžudiškas galvas dienraščių puslapiuose. Tačiau iš arčiau pažvelgus į šias dažnai kompleksiškumu telefonų knygos įrašams prilygstančias ištaras tampa akivaizdu, kad jų autoriams pati sovietinė praeitis ir tos praeities atstovai nelabai terūpi. Dažniausiai šia istorija naudojamasi tik kaip dingstimi pakalbėti apie ką kita – lietuvių tautos vienybę, laisvosios rinkos šlovę, pakeiksnoti tingius homo sovieticus ar pasibėdoti dėl Rusijos invazijos grėsmės. Iš šių pasisakymų besiformuojančio viešosios sovietmečio istorijos koliažo įtrūkiuose spengia tyla, nutylėjimai ir nutildymai. Tai ne visai pasakotojų kaltė: kiekviena prasmę turinti istorija, ar ji būtų porinama prie laužo ar iš politiko tribūnos, sovietiniais metais regzta apie nepriklausomos Lietuvos tarpukarį ar šiandien pasakojama apie sovietinį laikotarpį, kažką nutyli, kažką palieka paraštėse. Tačiau sovietmečio istorijos nutylėjimai yra itin iškalbingi. Ir vienas patikrintų būdų aiškiau juos išgirsti yra iš arčiau pažvelgti į pasakotoją, jo kontekstą ir pasakojimo tikslus.
Lietuvoje šie tikslai vargiai stebinantys ar novatoriški, labiau XIX amžiaus tautų kūrimusi atsiduodantys. Štai pastarąją Gedulo ir vilties dieną savo neilgoje kalboje Dalia Grybauskaitė tikino, kad sovietmečio genocido ir represijų suvokimas yra „mūsų savasties dalis, be kurios neįmanoma suvokti mūsų šalies“. Šis apgaulingai trumpas ir paprastas sakinys liudija daug. Kad sovietmetis mūsų viešojoje istorijoje nepažinus kitaip nei genocidas ir represijos. Kad šitaip ir tik šitaip suvoktino sovietmečio paprasčiausiai negalime atskirti nuo aršaus šiandienos politinio antikomunizmo ar antisocializmo. Sakinys yra liudininkas ir senos lietuviškos tradicijos traktuoti istoriją, sovietmečio ar kito laikotarpio, kaip tautinės tapatybės konstravimo tarnaitę, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas. Galiausiai jis n-tąjį kartą patvirtina, kad kalbėjimą apie sovietmetį rėminantis antikomunizmas yra neatskiriama atkurtosios Lietuvos tautinio projekto dalis. To paties, kuriame šalyje tvyrančios kultūrinės, socialinės ir ekonominės įtampos dangstomos vieningos tautos, išsiveržusios iš Stalino gniaužtų, vaizdiniu. Anachronizmas ne autorės.
Kolonializmo, lyčių, darbo ir net Sovietų Sąjungos istorikams gerai žinoma, kad ne visos grupės turi tolygų priėjimą prie savų istorinių naratyvų kūrimo ir viešinimo. Ir čia glūdi vienas skambiausių sovietmečio istorijos nutylėjimų: viena ar kita prezidentės kalbos parafrazė jau yra tarta tūkstančius kartų nepriklausomos Lietuvos politinio ar kultūrinio elito atstovų, verslininkų, kultūriniu kapitalu atlygintų disidentų ir tų, kurie pastarųjų skaudžias aukas kažkodėl prisiėmė už savas. Vis aršėjantis antikomunizmas yra vienas po Sovietų Sąjungos griūties susiformavusių valstybių ir jas progreso keliu vedančių valdančiųjų legitimacijos būdų, o remiantis juo kurpiama dominuojanti sovietmečio istorijos versija priklauso pirmiausia pereinamojo laikotarpio nugalėtojams. Gal todėl kalbant apie sovietmetį vis pasitelkiama nutąsyta „šmėklos“ metafora: šmėklos juk nepažinios, baugios ir itin parankios baudžiant ir disciplinuojant nepaklusnius vaikus. Atitinkami ir jų kultivuojami nutylėjimai – tendencingai subanalinantys praėjusius gyvenimus, ištrinantys ištisus praeities plotus, atkakliai tildantys tuos, kurie sovietmetyje drįsta įžvelgti ne vien terorą ir absurdą.
Nutylėjimai
Tyla mūsų antikomunistinėse sovietmečio istorijose formuojama įvairiausiais būdais. Vienas populiaresnių yra subanalinimas. Pastebėjote, kad absoliuti dauguma atgarsio viešojoje erdvėje sulaukiančių diskusijų sovietmečio tema sukasi apie vieno ar kito žinomesnio asmens atsakomybę „kolaboruojant“ su sovietiniu režimu? Mūsų laikams itin mielas radikalus metodologinis individualizmas, visa ką paaiškinantis asmenine subjekto motyvacija ar jos stygiumi, leidžia ne tik ignoruoti sovietmečiu egzistavusių socialinių grupių istorijas (žinia, ne tik niekšai nomenklatūrininkai ir prismaugti intelektualai Sovietų Lietuvoje dienas leido), bet ir pavienių rašytojų ir poečių pasirinkimų spektrą supaprastinti iki imperatyvo vadovautis po 1990-ųjų įsitvirtinusia nepriklausomos tautinės valstybės idėja. Gerai bent tai, kad šios diskusijos visuomet itin jaudinančios ir spalvingos: kas nors vis paskelbiamas tautos išdaviku, desertui vis pasiūloma su trenksmu nuversti Cvirkos paminklą.
Kitais atvejais galima ištrinti ištisus gyvenimo sovietmečiu aspektus ar laikotarpius. Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nusprendė paminėti valstybingumo 100-metį savo tinklalapyje paskelbdama socialinės apsaugos sistemos raidos Lietuvoje apžvalgą. Šis neilgas populiariai pateiktas pasakojimas iliustruotas laiko juosta, kurios viduryje žioji didelė tylos bedugnė: atrodo, kad tarp 1933 ir 1990 metų socialinės apsaugos ir darbo santykių reguliavimo srityse nevyko absoliučiai nieko. Nieko nevyko valstybėje, kurioje socialinė apsauga ir darbininkų teisių gynimas buvo vienas esminių valdymo legitimacijos būdų. Žinoma, tikriausiai nė patys SADM metraštininkai nemano, kad nieko nevyko. Tikėtina ir tai, kad ignoravimas to gyvenimo sovietmečiu aspekto, kurį šiandien neretas į diskursines paraštes ištremtas „nostalgikas“ vertina kaip galbūt teigiamą, tėra šalutinis produktas kito įsitikinimo: kad svarbiais ir paminėjimo vertais laikytini tik tie įvykiai, sprendimai ir įstatymai, kurie buvo priimti teisiškai ir politiškai nepriklausomoje Lietuvoje. Tebūnie. Bet kodėl tada švenčiame Lietuvos 100-metį, o ne 50-metį?..
Dažnai šie mūsų dabarties apibrėžti istoriniai nutylėjimai prasiskverbia iki pat gyvenusių ir tebegyvenančių sąmonės. Ar dar prisimenate „pilietinės visuomenės“ ugdymo karštinę? Jos pagrindas buvo įsitikinimas, kad postsocialistinių valstybių gyventojai yra iš esmės suluošinti iš viršaus nuleisto sovietinio ar kito „komunizmo“ ir dėl to nepajėgūs įsitraukti į bet kokias visuomeninės ar politinės organizacijos formas. Žvelgiant per liberaliai suvoktą pilietinės visuomenės sampratos prizmę, taip ir atrodo. Kaip skelbia Pilietinės visuomenės institutas – cituodamas libertarą Nigelą Ashfordą – valstybė (nujaučiame, kuri) pilietinę tvarką pavertė griuvėsiais. Šiandienės sovietmečio interpretacijos grindžiamos politikos moksluose nusistovėjusia nuostata, kad toji pilietinė tvarka įmanoma tik individualizmu grįstoje visuomeninėje sąrangoje, laisvos individų asociacijos, „spontaniško ir žmogiško veiksmo“, rinkos ekonomikos viršenybės prieš valstybės intervenciją sąlygomis. Kaip šiuo požiūriu vertinti sovietmečiu neišvengiamai aptinkamas tarpasmeninės kooperacijos formas, iškrentančias už pogrindinio nacionalinio ar religinio pasipriešinimo ribų, nenukreiptas tiesiogiai prieš sovietinę valstybę, diena iš dienos praktikuotas anoniminio Sovietų Sąjungos piliečio? Pernelyg nesismulkinant, galima pasiremti tokiais iki beprasmybės plačiais, tačiau vertybinio krūvio nestokojančiais terminais kaip „nemoralu“. Būtent tokie, tyrėjos Ainės Ramonaitės vertinimu, buvo blato santykiai: nemoralūs, nes grįsti asmeninės naudos siekiu, „solidarūs iš išskaičiavimo“. Viena istorinė pamoka čia tikriausiai ta, kad tai, kas buvo nemoralu valstybinio socializmo visuomenėje, yra visiškai priimtina kapitalistinėje. Kita – kad sovietmetis taip efektyviai ištrynė bet kokio veiksnumo (agency) tarp Lietuvos gyventojų užuomazgas, jog net įpusėjus nepriklausomos Lietuvos trečiąjį dešimtmetį žmonės vis dar negeba organizuotis „iš apačios“.
Nutildymai
Istoriją nuo fikcijos skiria materialybės: išlikę pastatai, popierinių dokumentų krūvos, tiltai, paminklai, buities objektai, dienoraščiai. Skiria ir gyvenę bei tebegyvenantys žmonės. Neseniai konferencijoje rutininės vyno ir sumuštinių pertraukėlės metu kolega man juokais aiškino, kodėl jam istorija mielesnė už sociologiją ar antropologiją: nes „dokumentai neatsikalbinėja“. Tačiau viešojoje istorijoje ši taisyklė negalioja. Žmonės neišvengiamai tampa itin problemiški istorijai, atkakliai įsikibusiai savų nutylėjimų. Jie atsikalbinėja, jie prisimena savaip, jie formuoja nuomones, kurioms nugalėtojų naratyve nėra vietos. Negelbėja šiems nostalgikams nei nacionalinių aukų atminimas, nei individualios laisvės džiaugsmai, nei Rusijos grėsmė. Na, bet kai tylos ir nutylėjimų nepakanka, galima griebtis nutildymo. Paverčiant neteisingai prisimenančius, antropologės Neringos Klumbytės taikliu įvardijimu, nostalgiškuoju „kitu“ savos šalies viduje. Traktuojant juos kaip, Rūtos Vanagaitės žodžiais, „sergančius nostalgija“. Nostalgija, kaip ir chroniškas negebėjimas pilietiškai organizuotis, yra sąmonės liga. O kalbant apie sovietmečio interpretacijas ir prisiminimus, po diagnozės dažnai eina subjekto veiksnumo kvestionavimas.
Tiesa, tiesioginiai susitikimai ir lygiaverčiai pokalbiai su šiuo „ligoniu“ reti. Dažniau, kaip Vytauto Didžiojo universiteto docentės Rasos Baločkaitės pamintijimuose apie sovietmečio žavesio klastą, jis pasirodo įsivaizduojamo pašnekovo pavidalu. Pašnekovo, kuris identifikuojamas kaip pabrėžiantis, kad vėlyvuoju sovietmečiu „visi turėjo darbus, gaudavo butus, vaikai gerbė mokytojus, ir šiaip žmonės nebuvo tokie abejingi ir susvetimėję“. Paprasto tokio, naivoko žmogaus. O toliau viską „iš viršaus“ organizavęs sovietinis valstybinis aparatas keiksnojamas tokiais pačiais „iš viršaus“ parašytos istorijos metodais. Valstybiniai dekretai ir Chruščiovo kalbos tampriais Hannah Arendt totalitarizmo teorijos siūlais tiesmukai surišami su pačia sovietmetį išgyvenusio žmogaus sąmone. Ne tautinio ar religinio disidento, žinoma – jie, bent jau nugalėtojų naratyve, sugebėjo atsilaikyti prieš sovietmečio „fiktyviosios realybės“ visur prasiskverbiančią galią. Tačiau visi kiti adekvačiai prisiminti tiesiog nepajėgūs. Tęsiant mentalinių ir fizinių nepajėgumų metaforas konstatuojama, kad jiems amputuoti jausmai ir atsiminimai. Amputuotos galūnės, žinia, ne tik nejaučiamos, bet ir neatauga. Paradoksalu, kad būtent tariamo praeities sąmonės pavergimo analize diskredituojama šiandien gyvenančių ir sovietmetį vertinančių sąmonė: jų gebėjimas atsiminti, atsirinkti informaciją, derinti prieštaringus žodžio laisvės stygiaus ir bent minimalaus ekonominio saugumo faktus. Savotiškas gaslighting taikymas viešojoje istorijoje: subjektas ne tik verčiamas abejoti savo paties percepcija ar atsiminimais, bet ir neigiamas pats jo gebėjimas adekvačiai ką nors prisiminti ir vertinti.
Vis dėlto kartais tautiniais nutylėjimais apsiginklavę tyrėjai leidžiasi į rizikingą dialogą su sovietmetį prisimenančiais ir vertinančiais. Tiesa, rizika kiek švelninama atsitveriant iš anksto suformuluotu klausimynu. Šis dažniausiai tampa gidu plačiai garsinamuose Rytų Europos studijų centro ar Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politikos mokslų ekspertų tyrimuose. Paprastai šiose apklausose istorija pasitelkiama rinkėjų elgesiui prognozuoti, propagandos karams kurstyti ar gynybiniam patriotizmui ugdyti. Peržvelgus tiek akademiškesnius, tiek populiaresnius šių tyrimų rezultatų aprašymus, būtų galima diskutuoti apie klausimo „Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje?“ prielaidas, pradedant įsitikinimu, kad būta kažkokio vieningo „sovietmečio“, nekitusio laike ar skirtingų visuomenės grupių vienodai patirto, baigiant primetimu būtinybės pasirinkti „geriau–blogiau“ skalėje. Būtų galima tikėtis kiek platesnio paaiškinimo, kaip sudarytos tos 1 500 respondentų imtys ir ką tiksliai jos reprezentuoja. Būtų galima klausti, ar pakeitus klausimus šiame tyrime nepaaiškėtų, kad pomėgis čeburekams taip pat yra puikus rinkėjų elgesio ir prielankumo Rusijai indikatorius, ypač palyginus su pirmenybę teikiančiais saulėje nokintiems organiškiems pomidorams. Bet tiek jau to ta nuobodulį kelianti metodologija. Įdomiau yra tai, kad iš anksto žinomi ne tik klausimai, bet ir atsakymai į juos. Susidūrus su vienaip ar kitaip teigiamais sovietmečio vertinimais pasirodo, kaip viename 2018 metais duotame Ramonaitės interviu, kad žmonės tiesiog „pamiršę“ tai, kas tyrėjai puikiai žinoma: sovietmetis buvo pilkas ir baisus. Norintys pridurti ką nors kita akivaizdžiai yra ištikti amnezijos. Jai žinoma ir tai, kad šie anoniminiai sovietmečio žmonės neturėjo vertybinių gairių, ir tai, kad, praėjus 30 metų po valstybinio socializmo pasitraukimo, jie vis dar nemoka prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Baimė
Ir šitaip kone vienintelė mums pažįstama sovietmečio istorija yra tos istorijos neigimas. Ji yra aktyviai trinama kaip neverta mūsų atminties. Patricio Guzmáno filme „Nostalgija šviesai“ kalbinamas Čilės istorikas Lautaro Núñezas svarsto, kad vengimas leistis į santykį su nesena istorija kyla iš baimės būti kažkuo apkaltintiems. Ir išties, kaip 30 metų arusiems rezistencijos ir totalitarizmo, tautos vienybės ir laisvosios rinkos vagas gali nebūti baugi idėja, kad švenčiame vis dėlto Lietuvos šimtmetį, o ne pusšimtį, jei tuomet tektų pripažinti, kad šiandienos valstybės šaknys glūdi ne tik partizanų kovose, bet ir sovietinio valstybės aparato veikime? Kad, kaip žinome iš kolonializmo istoriko Dipesho Chakrabarty, represine laikoma valstybė gali sukurti erdvę rezistencijos formoms? Kaip gali nebūti baisu pripažinti, kad didelė dalis pastarųjų dešimtmečių laisvosios rinkos apaštalų ir verslo elito išsilavinimą gavo tuose pačiuose represiniuose ir apkiautusiuose sovietmečio ekonomikos fakultetuose, jei tuomet tektų paklausti, kodėl ir kaip jie taip sklandžiai per kelerius varganus metus tapo pavyzdiniais kapitalistais? Kaip gali nebūti baisu pripažinti, kad bendruomeniniai ir solidarumo ryšiai ne vien tautine ir politine rezistencija grįsti, jei tuomet tektų pradėti šiandienio jų stygiaus priežasčių ieškoti taip branginamos nepriklausomos Lietuvos sąrangoje? Ar gali nebūti baisu nustoti laikyti pozityvius sovietmečio atsiminimus ir vertinimus kognityvine liga, jei tuomet tektų rimtai skaitytis su pereinamojo laikotarpio ekonomikos pralaimėtojų balsais ir net apsvarstyti radikalią mintį, kad taip aukštintas postkomunistinis politinis ir ekonominis projektas yra draskomas problemų?
