Pirminis ir antrinis karštis

 

Valerie Katrin G. Fritsch  – 1989 m. Grace gimusi austrų rašytoja, fotomenininkė, išleidusi keturias knygas, daug keliavusi po pasaulį ne turistiniais maršrutais. Kritikai ir skaitytojai autorę vertina kaip „išskirtinį šiuolaikinės vokiečiakalbės literatūros talentą“, kurio „poetiškos prozos išmintingumas – ne pagal amžių“. Siūlome ištrauką iš 2011 m. išleistos debiutinės knygos – romano „Įkūnijimai: vaizdų knyga“.

 

 

 

Rudenį lyja persiškas lietus, kuris vis dar svetimas Paryžiui. Jam dabar svarbiausia – oda ir mintys; miestas karščiuoja, debesų apdangalas praplyšta ir vėl suauga lyg neužgyjanti žaizda, lėktuvų kondensatai daigsto mėlį. Dangus be perstojo kaitalioja rūbą, tad oras nesveikas. Mes jau ištisas savaites esam Paryžiuj, ir pabaigos tų savaičių kol kas nesimato.

Mes gyvenam nedidelėj priebėgoj pailgam name. Naktį pozuojam nevykusioms arba liūdnoms istorijoms. Kitai dienai prasidedant tu vis atsiprašinėji už praėjusią dieną, sakai, aš to nenusipelniau, o tu nenusipelnei manęs. Tu tai sakai visuomet vakarais, kai sutemsta, arba rytais, po ilgai trukusios tamsos. Mes neturim bendros praeities, bet turime praeitis, kurios tokios skirtingos, kad jų beveik negalima kits kitam papasakot. Mes nieko nepasakojam, o dažnai ir netgi visai nesimylim. Vakarėlių metu galiniam kambary būna kokso, o gatvėse groja muzikantai. Pilna sukčių, girtuoklių ir vagių. Mes susitikom atsitiktinai.

Aš esu gydytoja. Vilkiu besiplaikstantį chalatą ir nešiojuos švirkštus baltose kišenėse. Neonų vamzdžiai balti, jie dreba naktį, sienos – mėtų žalumo kaip amerikietiškų kalėjimų grotų virbai ir melsvos kaip plastikiniai maišai. Čia kūnai – širdžių karstai. Nuostoliai irgi privalo išaugti; net ir ramybė gali būti grėsminga, o jos pamušalas tarp trečios ir ketvirtos valandos nakties yra ištuštėję koridoriai. Jų kampai purvini. Metaliniai šiukšlių konteineriai vidiniam kieme prie rūsiuose esančių rentgeno patalpų ima kaukti, kai temstant užgesini cigaretę ir pavargęs užkliūvi už jų.

Cementas yra siena užpakaliniam kieme, ir kažkur jie balta spalva užrašė: Visa tai bus kaip šventė!, datas pastarųjų dešimties metų ir nupiešė nepadorius žmogeliukus. Ankstyvos pamainos rytai būna raudoni ir mėlyni, dangus – žalias ir violetinis, o blogom dienom viskas būna pilka. Iš paties viršutinio aukšto matosi stogai, jie – grafitiniai ir paryžiškai raudoni, o langai – tamsūs ir pacientai sako: nieko nėra juodesnio už stiklus langų, už kurių nieko nėra, kai ko nors lauki. O žiemą jie sako: stogų viršūnės yra skausmingos ir plikos. Valandos visada būna ilgos, bet kai kuriom dienom jos būna dar ilgesnės. Metų gerų turėtų būti daugiau nei blogų, mano jie.

Vasarą sėdi gydytojos per pietų pertrauką basom kojom lakuotais kojų pirštų nagais ant žemės, atsirėmusios į sieną, geria šaltą kavą, atsineštą iš kavinės, ir deginasi saulėje šalia palatų su mirtinais ligoniais. Vasarą karšta. Rudenį lyja persiškas lietus, kuris vis dar svetimas Paryžiui. Rudenį ant sienų būna laumžirgių šešėliai.

Anksčiau aš buvau kekšė. Merginos sako, jog blogiausias dalykas prostitucijoj yra tai, kad niekas tavęs nepasiima po darbo. Kekšės darbo valandos turi svorį. Apkūnesnių kekšių krūtys yra sveriamos, ir kai kurie klientai užsisako jas kilogramais. Paryžiečiai perka gėles ir stato jas ant stalo. Aš pardavinėjau naktis. Kiti pardavinėja savo tamsiausias valandas.

Aš buvau kekšė, nes mano gyvenime buvo akimirka, kai man atrodė, jog viskas yra galima ir galima būti viskuo. Būdavo dienų, kai pinigus ne skaičiuodavom, o sverdavom. Po naktų su turtingais vyrais ant bronzinių pakabinamų svarstyklių drabužinėje banknotus pluošteliais, o monetas krūvelėmis – šiaip sau, juokais. Iškaba „Fleur Du Mal“ švietė tamsoj virš stogų, o gėlės, kurias mums dovanodavo vyrai, buvo ne blogio gėlės, bet baltos rožės, o kartais ramunės.

Mes jautėme socialinės panoramos amplitudę, matavome bankų pergales pagal erekcijų kietumą, o nuostolius skaičiavome pagal šampano butelių skaičių. Svarstėme pinigus per palankią konjunktūrą ir rašėme dekagramais į buhalterines knygutes. Mūsų investicijos buvo mūsų apatiniai ir mūsų burnos. Mes išstumdavome iš savo kūnų perlų vėrinius pernelyg įaudrintomis naktimis, kada perlų vėriniai buvo grūdami į kiekvieną plyšį. Jautėme ant savo kūnų rinką, akcijas ir recesiją, rise and fall; šūksnius ir juodus skaičius metinio pelno jie mums užrašydavo ant šlaunų stipriais pirštų judesiais, o raudonus skaičius užpurkšdavo mums ant nugarų nepagarbiu jausmingumu. Jautėme luominės valstybės būklę čiupinėdamos jų falus. Jautėme fortūnos ratą, stebėjome valdžios matricą, kaip jie ateina, pasiekia zenitą ir nukrinta. Ir gerais, ir blogais laikais būna didelių pastangų reikalaujančių orgijų. Žlugimas švenčiamas ne godžiau negu likusios dienos.

Merginos buvo didelės moterys ir mažos šokėjos, visų dydžių ir formų, elastingos eisenos ir išgaubtų antakių, o keletas netgi surado viešnamy savo didžiąją meilę. Kai kurios ištekėjo už savo kliento žinodamos, kad didžioji meilė, ko gero, turi prasidėt nuo mažos. Rytais juodmargiai šunys žvitriai bėgiodavo po kambarius, nulaižydami besivoliojančius vibratorius.

Kažkada mano kūnas buvo liesas ir apokaliptiškas. Konkrečiai žiaurus ir dingęs tomis naktimis, kai nebuvo galima išdrįsti užmigti, nes nežinojai, iki kokio dydžio gali išaugti jėga ir ar girti tipeliai nepanorės, kad vėl atsibustum. Aš buvau nusižeminusi, o kartais ir žeminama, bet supratau: nusižeminimas ir žeminimas yra skirtingi dalykai.

Aš sulysau, o mano odos poros užsivėrė labiau, negu galima įsivaizduoti. Man patiko kaitos jaudulys, nes kiekvienas metų laikas būdavo jaučiamas skirtingai. Žiemą pimpalai būdavo minkšti ir ištižę, o sperma – balta kaip sūris ir rūgšti kaip actas. Kiečiausia erekcija būdavo vyrų, kurie vasarą būdavo ypač nelaimingi. Atostogaudamos siuntėme į viešnamį atvirukus. Tinklalapio svečių knygoje būdavo parašyta: mus aptarnauja puikiai, o vasarą klausimas: ar Kati dar ilgai atostogausianti?

Anksčiau aš buvau kekšė, o dabar gydytoja, bučiuojanti mirusius. Ligoninėj. Ligoninėj būna pacientai, o žiemą būna pasaulio suledėjimas ir palengvėjimas žmogui žinant, kad blogais laikais galima nešioti gedulą. Būna formalus gyvenimas, kuriame linkima pasveikti ir geresnių metų. Ten, kur linkima, nėra nieko tiesioginio ir žmonės ima susitikinėti ten, kur jie šiaip vienas kito vengia. Vienas nori mirti iš baimės nuo to, kas bus, o kitas nori gyventi iš baimės dėl to, kas paliks. Būna tas momentas, kai vieni mano, kad likimas tau slysta iš rankų, o kiti – kad jis išsipildo.

Nežinau, kodėl, bet mano abi profesijos buvo tokios, kad žmonės man pasakoja apie savo gyvenimą ir savo jausmus, o aš jų kūnus turiu sukrėsti ir kartu išgydyti. Tai raudona viešnamių šviesa arba ligoninių balta.

Žvilgsnis pro langus rodo kitus langus ir stogai yra juodai nupurkšti. Ligoninėj aš ir vėl ėmiau galvot apie karą. Ir supratau: seni žmonės jo nepamiršo ir jie yra paskutiniai, kurie žino, koks buvo jausmas per karą. Aš vis pamiršdavau savęs paklausti, kaip jaučiamasi per karą. Žvilgsniai prisimena realybę, ir visur esi kitoks. Vaidmenų buvo visa panorama: vienos buvo kasas nešiojančios kareivių mergaitės, kiti – aukos, dar kiti buvo mokomi būti didvyriais. Čia guli mirties patale šimtmečio prisitaikėliai ir kontrrevoliucionieriai, čia istorija pamažu miršta. Pacientai dažnai žiūri pro langą, galvoja apie dešimtmečius, gimdo prisiminimus ir skaičiuoja atsisveikinimus. Už langų generolai bado dangų ir pastatai ima klibėti. Pacientai kvėpuoja šautuvų salvių ir sustojusių širdžių ritmu. Čia aš supratau, ką praeity reiškė gyventi ir mirti. Čia gyvenimas žymimas atgaline data, ir aš kasdien mokausi iš šimtų tūkstančių įvairiausių būdų gyventi ir mirti. Atsisveikinimas gali būti bet kas. Kas nors miršta nuolat. Monologinių atsitikimų nebūna. Anuomet lentpjūvėse krisdavo pjuvenos, kampuose būdavo priramstyta lentų, ir kartais atsitikdavo nelaimė. Tada balto molio dubenyse atsidurdavo kraujuoti draiskalai, išgręžti jie būdavo raudoni kaip vyšnios, dangus būdavo suanglėjęs, o laukuose dirbantys pasakodavo gandus ir sekdavo pasakas. Vėjas pralėkdavo pro vaikų vežimėlius, o senos moterys dvi savaites žiūrėdavo į mirštančius laukų ir lentpjūvių sužeistuosius. Gydytojai gyveno toli miestuose, o žaizdos degte degdavo tose vietose, kur kažkada buvo rankos. Nukryžiuotieji ir Viešpaties Dievo statulos stovėdavo lovų galvūgaliuose. Vaikai uostydavo gėlių vainikus mirusiems ir naktimis išsigąsdavo. Artėjant laidotuvių valandai jie iškišdavo ant lentų paguldytus mirusius pro langus. Tai buvo pasaulis, pilnas tamsių laiptų, basų vaikiškų kojų ir baltų naktinių marškinių, pasaulis, pilnas vardų, kuriais buvo šaukiama ir kurių niekas negirdėdavo, – demonomaniškas ir prietaringas. Paklodės būdavo prisigėrusios negyvėlių kūnų drėgmės, žmonės gulėdavo dienų dienas pašarvoti tamsiuose kambariuose, o budėjimas prie karsto trukdavo daugybę valandų. Mirusieji būdavo mazgojami, pasakoja mano pacientai.

Šiandien širdies nebėra. Papročių nebėra. Atsisveikinimai išeina į užtarnautą poilsį. Iš tų laikų lieka tik mąstytojų pozos ir maldų malūnai, cukraus malūnai ir vėjo malūnai, vis dar tebemalantys galvose. Karas yra naikinimo kultūra, jis daro baisius dalykus ir apkurtina širdis, o kai kuriuos jis taip sujaudrino, kad daugiau jau jie niekad nebegalės nurimti. Vidiniai jausmai suragėja. Vidiniai jausmai yra vidurių skausmai, kurie atima protą. Esi įkūnytas. Viduriuose kaukia sirenos, o galvoje – karas. Ne visada. Tik kartais. Jie sako: kartais realybė nėra tinkama vieta susitikimams.

Paryžius. Miestas kaip vaikiškas rankų darbo žaislas, prisukamas, su sluoksniuotais namais, nuspalvintomis gatvėmis, miela muzika ir kinų kvartalu lyg žaislinio laikrodžio viduriais. Prie mūsų būsto visada triukšminga, o nuo kalbų įvairumo gali nusilaužti liežuvį. Mirga reklamos, neonas ir kiniškas geltonis, ir siūbuoja naktimis automobiliai nuo besidulkinančių porelių. Azijietiškų klubų stikliniai barai su torčiukais, jų skonis kaip gėlių aromatas, o kelneris tau padeda ant lėkštės orchidėjos nuodingą žiedą. Šviesa po stikliniu baro gaubtu yra mėlyna, o azijietės lieknos kaip nendrės. Audiniai ir papuošalai, džiovintos uogos ir vaisiai, o prie raudonųjų žibintų vykstančių šou gatvių pakraščiai – sufigūrėję. Suvenyrų parduotuvės ir akmeniniai liūtai, laumžirgiai ir dainuojančios žuvys. Čia galima nusipirkti rankinių arba lagaminų su gyvais vėžliais, besidaužančiais vienas į kitą, kai lagaminai purtomi. Laimę nešančios katės mojuoja šalia stiklinių flakonų su pigiais kvepalais, milžiniškos kempinės sukrautos į stirtas, o kiniški ženklai braižo smegenyse labirintus. Būrėjai sako, kad ateis ateitis. O tamsiausiuose kampuose daromi fortune cookies.

Paryžius. Muzikantams sniege darosi dramatiška ir jie palieka gitaras gatvių balose įšalti. Jie ima kurti niūrią muziką klubuose po Kalėdų metams prasidedant iš naujo, o dienos tiek sutrumpėja, kad retai beišvysti šviesą. Klubuose gyvena muzikantai, bijantys savo butuose sušalti, nes jie neišgali sumokėti už šildymą, ir jie groja kasnakt akrilinį džiazą, pastelinį soulą, vandens spalvų kantri ir elegantiškai kanalizuotą dainininko pyktį. Dainininkas yra kiekvieno atskiro garso budelis, turintis kairę akį, kuri trūkčioja ir neužsimerkia, kad ir kaip jis stengtųsi. Moterys šito bijo, kai jis su jomis miega, bet, vos tik pradėjusios jį mylėti, ima bučiuoti tą akį. Yra himnai naktų ir himnai stočių, o muzikantai yra šaltakraujai. Žiemą muzika skamba kitaip negu vasarą. Žiemą pilna baltų vietų, o aikštės yra miesto kambariai, išbalinti standartinio sniego. Yra saulės laikrodžiai tamsoj, o minutės – tyloj ten, kur muzika – pragaras. Žiemą užšąla stočių šviesos, aukšti, žemyn nulinkę žibintai, ir tada jie dainuoja ledines kastratų arijas. Jie groja bliuzą liguistai ištroškusiems malonumų. Jie laiko romą baltose statinėse, o muzikantai sako, jų gitaros neva nesustyguotos. Muzikantai palinksta prie savo instrumentų, bet sniegas krinta kubeliais, o ledas dainuoja stikliniu užkimusiu balsu. Ledo varvekliai – dydžio sulig žmogumi.

Naktys yra maišatis garsų, laikrodžių tiksėjimas ir rodyklių dūžiai, garsas krintančių antklodžių, šaldytuvo durų ir tylios maldos tų, kurie bijo ateinančios dienos. Žiovulys yra kąsnis spragsėjimo. Seksas – šiurkštus kuždesys kaimynų šildymo vamzdžiuose ir metalinis spiegiančių orgazmų garsas, melodingas pokalbių piktybiškumas esant neištikimybei ir isteriškas perdėtai apšviestų pornografinių vaizdų šnabždesys. Vanduo burbuliuoja makaronams išbėgus vidurnaktį, o vėlyvų svečių skambutis skamba kaip trukdis. Vėlyvu metu girdisi miestų alsavimas. Gatvės išmirusios, o tamsa – lavono blyškumo arba perpildyta žingsnių ir žmonių. Garsų ir šviesos džerškėjimas, kompiuterių klaksėjimas, moderatoriaus kosulys radijuj į mikrofoną. Žmonių, turinčių ką pasakyti, lokalizuoti negalima. Smegenys išsijungia. Per daug klausimų, kad klausytumeis atsakymų, kurių neprašei.

Naktimis generuojamos problemos, kurioms nėra sprendimų. Sprendimo ir problemos dualizmu aš netikiu, nes manau, kad milijonai sprendimų turi pirmiausia surasti teisingas problemas. Stravinskio fontanas yra žaidimo lenta iš vandens, jo figūros tokios pat spalvotos kaip ir dieną, o žmonės, žingsniuojantys iš klubų namo, gesina cigaretes vandens čiurkšlėmis, trykštančiomis iš apipieštų Nanos krūtų. Yra tamsu, ir tu sapnuoji prancūziškai, nes kitaip negali. Kas sapnuoja atskirai – turi ką rytą papasakot.

Tu esi viena iš mano problemų, o mūsų ryšys – išauga, kurios mes nepastebėjom. Tu mėgsti būti nuogas ir esi mažiausias iš visų mano buvusių vyrų. Tavo mintys santūrios, ir tu surūkai gal po šimtą cigarečių per naktį. Tu daug geri. Aš lipdau jausmus, auginu paveikslus, rūpinuos dabartim, kad ji turėtų gerą praeitį. Ir vis dar nuolat, prieš palikdama tave, tebejaučiu poreikį dar kartą pasijusti su tavim laiminga. Bet to aš vis tiek nedarau, nes tapau santūresnė, nes mano gyvenime buvo jau tiek atsisveikinimų senelių namuose, ligoninėse, kad aš jų daugiau nebenoriu. Aš ir tu – mes esam prakeiktas kivirčas.

Mūsų naktys yra nepakartojamai prancūziškos. Namai – pilki kaip kareivių dainos. Juodos katės išblykšta tamsoj, nuo dušo karšto vandens aprasoja stiklas ir atrodo, kad veidrodis parausta. Sidabrinių liūtų muilinės. Naktys yra keistos vietos. Daug kas, apie ką naktimis galvoji, dieną neberanda vietos namuose ir jau visiškai nebegalioja. Būna naktų, kai nežinai, ką daryti su savo kūnu, išskyrus tai, kad gali mylėtis. Mano kūnas yra žmogeliukas, apvyniotas mintimis ir formomis, kurios tokios keistos ir drovios, kad norisi be paliovos tikrinti jų trapumą. Tarp mano raktikaulių yra praraja, kurios gylio pakanka, kad tilptų liežuvio galiukas, o mano kaklas yra siauro butelio kaklas. Mano kūnas spragsi susilankstydamas ant tavo kūno, po lietaus aliejuotas jis slysta tavo kūnu. Aš nuslystu iki tavo tatuiruotės ir lieku prikibus prie jos. Iš savo kūnų mes vėl atpažįstame vienas kitą, net jeigu dienų dienas ištylėjom ar buvom visai nesimatę.

Seksas yra trapumas minčių ir trapumas kūnų. Dar būna tos mažos istorijos, ten, kur žmonės ne tik išsiskiria, bet ir sueina, nykštukinis momentas, kai susimaišo sluoksniai. Seksas yra mirtina nakties baimė, pumpurai po oda. Mes sužystam viduj. Įklotas mūsų kūnų vidaus pražysta ir mes mėgaujamės kiekvienu proto netekimu. Kartais būname senamadiški ir skaitom eilėraščius. Tomis naktimis lyja. Paryžius. Lietus kaip fortepijonas, ir tu groji kaip lietus, juodai ir baltai, kaip klavišai, ir tada mano orgazmiškuose sapnuose ima lyti kanarėlėmis. Rytais mes ištirpstam kūniškoj sumaišty. Po tų lietingų naktų ateina perkrauti rytai, mes klaidžiojom ir likom pasiklydę savo kūnuose. Krūtų speneliai atsiduria skirtingam aukšty. Dangus – porcelianinis, lūpos – irgi. Geriau prašai atleidimo negu leidimo. Nes mintimis vis ką nors apgaudinėji. Nes mintyse vis ką nors apgaudinėji.

Mes apsinuoginam labiau, negu leidžia mūsų santykiai. Lovoje eilėraščius supranti pažodžiui, ir tau norisi, kad pasaulio žaizdos toje kalboje kažkur užgytų. Dangus kasdien vis kitoks ir kartais darosi nepakenčiamas, jeigu tu pats nesikeiti. [...]

 

Iš: Valerie Fritsch. Die VerkörperungEN: ein bilderbuch. Graz: Leykam Buchverlag, 2011

Vertė Jadvyga Klam