Pasvarstymai apie kritinę masę ir moteris politikoje
Siekis sumažinti lyčių atotrūkį vyrų tradiciškai dominuojamose srityse – tiksliuosiuose moksluose, tam tikrose meno šakose ir, žinoma, politikoje – šiais laikais tapo norma. Per pastaruosius porą dešimtmečių bendras moterų parlamentarių skaičius pasaulyje padvigubėjo. Tarptautinės moterų solidarumo dienos ir ką tik praūžusių savivaldos rinkimų Lietuvoje proga pakalbėkime apie tai, kokias konkrečias pasekmes visuomenei turi didesnis moterų politikių skaičius.
Kritinės masės argumentas ir kodėl jis kelia įtarimų
Šio teksto rašymo dienomis lyčių proporcijos savivaldoje (reikia tikėtis) tebėra skaičiuojamos. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, šių kalendorinių metų pradžioje 31 iš 141 LR Seimo narių, 401 iš 1 524 savivaldybių tarybų narių ir 5 iš 60 savivaldybių vadovų buvo moterys. Turime 13 ministrų, o ministrės šiuo metu – nė vienos.
Diskusijas apie moterų politinį atstovavimą dažnai lydi politinės elgsenos studijose populiari kritinės masės teorija. Ši teorija teigia, kad, moterų skaičiui parlamente pasiekus tam tikrą slenkstį, jos, kaip grupė, gali pradėti daryti apčiuopiamą politinę įtaką, pavyzdžiui, nukreipti biudžeto išlaidas nuo krašto gynybos (tradiciškai vyriškas prioritetas) link sveikatos apsaugos, motinystės ir šeimos politikos (tradiciškai moteriški prioritetai). Bėda ta, kad dėl tikslaus slenksčio nėra iki galo sutariama. Dažniausiai pateikiamas skaičius yra 30 proc., tačiau pastebėta, kad moterims „palankūs“ politiniai sprendimai gali būti priimami ir kai jų proporcija parlamente siekia vos 18 proc. Kitos studijos pažymi, kad tikrasis slenkstis yra ganėtinai aukštas – 45 proc. Taigi, apie 22 proc. dabartinių Seimo narių yra moterys ir apie 26 proc. dabar jau beveik praeitos kadencijos savivaldybių tarybų narių yra moterys. Ne baisiai daug, bet ne taip jau ir mažai, ypač jeigu tikime kritinės masės teorija.
Taigi, empirinė kritinės masės teorijos problematika slypi nesutarimuose dėl slenksčio. Iš esmės nėra iki galo aišku, kiek lytinė tapatybė išties daro įtaką įstatymų leidybai. Politikos mokslų studijos pažymi, kad nors vyrai ir moterys gali turėti skirtingus prioritetus politikoje, šie prioritetai ne visuomet atsispindi balsavime už konkretų įstatymą. Be to, įstatymų leidyboje už lytinę tapatybę paprastai svarbesnė yra partinė tapatybė. Pastebėjus, kad vyrai taip pat aktyviai balsuoja už didesnį biudžetą tradiciškai moteriškoms sritims, pradėta kalbėti apie kritinio aktoriaus teoriją, kuri yra netgi vertybiškai priimtinesnė. Juk teigti, kad vyrai pirmenybę teiks ginklams, o ne šeimai, yra kaip reikiant seksistiška.
Kodėl prasminga turėti daugiau moterų politikoje
Kadangi nėra iki galo aišku, kaip, kada ir ar iš viso moterys politiką paverčia „moteriškesne“, prasmingiau kalbėti apie simbolinę moterų politinio atstovavimo prasmę. Tolygesnės lyčių proporcijos tradiciškai vyrų dominuojamose srityse koreguoja struktūrines ir kultūrines visuomenės problemas, kylančias iš ilgametės istorinės pusės jos narių priespaudos. Taip tikimės, kad auganti karta bus mažiau linkusi skirstyti žmogišką veiklą į vyrišką ir moterišką, kaip daugeliu atvejų buvo pratusi senesnioji. Mergaitės galės rinktis iš visos role models paletės.
Modernizacijos procesus išgyvenančiose visuomenėse lyčių lygybės siekimas tampa neišvengiamas. Gal todėl šiandien moterų politikių daromą teigiamą įtaką lengviau pastebėti besivystančiose visuomenėse? Anot mokslininkų, kai Užsachario Afrikos parlamentuose 25–35 proc. vietų priklauso moterims, tose visuomenėse smarkiai išauga visų moterų politinis aktyvumas (Tiffany D. Barnes ir Stephanie M. Burchard, „Engendering“ Politics: The Impact of Descriptive Representation on Women’s Political Engagement in Sub-Saharan Africa“, Comparative Political Studies, 2013, 46 (7), p. 767–790). Gera žinia – panašios tendencijos yra fiksuojamos visame pasaulyje, ne vien besivystančiuose regionuose. 35 pasaulio šalis tyrę mokslininkai nustatė, kad esant didesniam moterų parlamentarių skaičiui ne tik moterys labiau pradeda domėtis politika, bet ir tiek vyrai, tiek moterys entuziastingiau žvelgia į politinį procesą. Atrodo, kad role models argumentas yra aktualus visose amžiaus grupėse.
Gali būti, kad moterys ir geriau atstovauja savo rinkėjams. Pastebėta, kad JAV Kongreso narės aktyviau komunikuoja su rinkėjais, samdo daugiau žmonių darbui savo rinkimų apylinkėje, nukreipia daugiau biudžeto pinigų į tas rinkimų apylinkes ir geriau atstovauja rinkėjų interesams dirbdamos komitetuose ir balsuodamos už įstatymus (Jeffrey Lazarus ir Amy Steigerwalt, „Why you should vote for a woman in 2018“, The Conversation, 2018 m. kovo 2 d.).
Tai kas galų gale ta kritinė masė? Konkrečių skaičių ir slenksčių ieškoti ne visada verta, kita vertus, socialiniai mokslai rodo, kad didesnis moterų politikių skaičius padidina entuziazmą ir susidomėjimą politika. O suinteresuoti piliečiai juk turėtų būti demokratijos siekiamybė, kaip ir tai, kad išrinkti atstovai kuo tiksliau atspindėtų visuomenės demografinę sudėtį. Daugiau negu pusė, 54 proc., Lietuvos gyventojų yra moterys, o Seimo ir savivaldybių tarybų kompozicija šiuos skaičius atspindi menkai.
Gegužę užderės dar rinkimų, tad to ir palinkėčiau visoms bei visiems – politinio entuziazmo ir įkvepiančių role models.
