Nepažįstamoji

 

Garsus rusų poeto simbolisto Aleksandro Bloko (1880–1921) eilėraštis „Nepažįstamoji“ ženklina jo ankstyvosios kūrybos pabaigą ir literatūrinės brandos pradžią. Per tą laiką svarbiausias jo poezijos simbolis – Gražioji Dama (Прекрасная Дама), – įkūnijantis idealizuotą amžiną moteriškumą ir kartu mistišką kosmoso Sofiją-išmintį, patyrė įvairių metamorfozių ir galiausiai pavirto į Nepažįstamąją – pusiau iliuziją, pusiau vilionę, pusiau prostitutę, nušviestą Peterburgo spiritinių žaltvykslių ir poeto regimą lyg pro dulsvą stiklą vyno užpiltom akim. Per tą laiką smarkiai pasikeitė ne tik Bloko pasaulėvoka, bet ir pati jo eilėraščių kalba: iš pradžių buvusi švelni, muzikali, ilgesinga, ji tapo šiurkščiai natūralistiška, ironiška, rupi, geliančiai taikli.

Atskirai reikėtų paminėti ir šio eilėraščio neišverčiamumo istoriją. Nors tarybiniais metais Blokas buvo gausiai verčiamas į lietuvių kalbą, šio kūrinio taip niekas nedrįso ar neįstengė įveikti. Net ir Algimantas Baltakis, mano nuomone, geriausias lig šiol poeto vertėjas, savo antrojoje Bloko poezijos rinktinėje (išleistoje 1980 m.) pripažino, kad „Nepažįstamoji“ ir vėl jam pasirodė esanti neperkandamas riešutas, kaip pagrindinį kliuvinį įvardydamas sudėtingą eilėraščio poetinę formą, ypač neporinių eilučių daktilinius rimus, kuriems labai sunku rasti atitikmenis kita kalba, kartu išlaikant originalo metrinę schemą ir meistriškai plėtojamą įvaizdžių sistemą. O ir aš pats laikau jį greičiau ne savo poetiniu laimėjimu, o Pyro pergale, suteikusia man daugiau nusivylimo ir kartėlio nei kūrybinio džiaugsmo. Pasiguosti galiu nebent Romos konsulų posakiu, kurį jie ištardavo užbaigdami savo kalbą ir perduodami pareigas: feci, quod potui, faciant meliora potentes.

 

Vertėjas

Nepažįstamoji

 

Sutemus miesto restoranuose

Plevena dulkės oro sūkuriuos.

Girtuoklių šūksniai ganosi

Troškiuos pavasario garuos.

 

Anapus skersgatvių apšiupusių,

Kur smilksta nuobody namai,

Krautuvės aukso raidės lupasi

Ir vaiko girdisi verksmai.

 

Kas vakarą ties dambomis,

Užlauždami katiliukus,

Dabitos vaikščioja su damomis

Ir žarsto žodžių perliukus.

 

Toli nuo kranto valtys matosi

Ir gailiai cypia mergina,

O iš aukštai prie visko pratusio

Mėnulio viepiasi burna.

 

Kas vakarą stebiu apsvaigusį

Vien savo atvaizdą stikle,

Kurį, kaip ir mane, paveikusi

Mįslinga gėrimo galia.

 

O prie stalų, veidais atbukusiais,

Liokajai stirkso snūdomis,

Ir šaukia, jog tiesa stikliukuose,

Girtuokliai triušių akimis.

 

Kas vakarą, paskirtą valandą,

(O gal vaidenas man rūke)

Gražuolę, šilkuose įkalintą,

Aš išvystu dulsvam lange.

 

Viena, į nieką nepažvelgusi,

Pro girtus plaukdama liūdnai,

Miglom ir kvepalais nudvelkusi,

Prie lango sėdasi jinai.

 

Seniai užmirštomis paunksnėmis

Pakvimpa jos šilkų banga,

Ir skrybėlaitė stručio plunksnomis,

Ir žiedus mūvinti ranka.

 

Nuo jos kerų sustingęs vietoje,

Pro tamsų šydą tik žvelgiu,

Matau pakrantę apžavėtąją

Ir žavią tolumą sykiu.

 

Man patikėtos žosmės dingusios

Ir kito saulės šiluma,

Ir skleidžias mano sielos vingiuose

Iš lėto vyno aitruma.

 

Ir skrybėlaitės plunksnos ilgosios

Linguoja, supas man galvoj,

Ir akys su bedugniu ilgesiu

Vis mėlynuoja tolumoj.

 

Tą sielos lobį, širdį veriantį,

Slepiu aš butelio dugne.

Esi teisi, pabaisa gerianti!

Žinau: tiesa tiktai vyne.

Ozerkai, 1906 m. balandžio 24 d.

 

Vertė Linas Rybelis