Manon jos vardas

 

Nutolo viskas: Paryžius, Antilai, Marokas, Himalajai… Liko „Harlemo negrų lindynė“ Labdarių gatvėje Vilniuje su nesibaigiančiomis gertynėmis, nepagydoma liga, keturi penki mėnesiai per metus, praleidžiami Kauno klinikose. Humorą pakeitė įniršis ir apmaudas. Meilę – neapykanta visiems ir viskam. Liūnė Janušytė (1909–1965) mirė penkiasdešimt penkerių. Kūrybinį kelią pradėjusi elegantiškai, kaip tikra retenybė (moteris humoristė!), baigė niūriais skundais įvairiausioms instancijoms. Tiesa, Nikitai Chruščiovui adresuoti raštai apie savo bėdas su išsamiais įvairių kontekstų komentarais – irgi ne toks jau paprastas ar dažnas faktelis. L. Janušytei, anot Vaižganto, tikrai humoristo skreplelis gamtos buvo mestas. Pati ji autobiografijoje provokuojamai ir bravūriškai varijavo „Liucipieriaus pakrapijimo“ motyvą.

 

I

 

Je ne suis pas mauvaise, mais souvent on m’accuse dans ma famille d’aimer trop le plaisir… (Nesu bloga aš, nors dažnai šeima man prikiša, kad pernelyg pamėgusi esu malonumus…)

 

Iš Jules’io Massenet operos „Manon“ libreto

 

2003-ieji, matyt, buvo neoficialūs Liūnės Janušytės metai. „Šiaurės Atėnai“ ėmė spausdinti jos „Korektūros klaidą“, kuri atrodė kaip gaivus atradimas: Paryžius, lietuviai menininkai jame, bohema, lengvai atpažįstami prototipai, lyčių stereotipų paneigimas, herojės meilė juodaodžiui. Žodžiu – ak. Tų pačių metų vasarą „užsikabinau“ už intriguojančio dokumento, saugomo Lietuvos literatūros ir meno archyve, – L. Janušytės ir Juozo Miltinio santuokos liudijimo (1949 m. sausis). Donatas Banionis, paprašytas prisiminti šį faktą, papasakojo apie L. Janušytės burtų seansus bei išsipildžiusias pranašystes, ir medžiaga ėmė atrodyti dar pašėlesnė. Tekstas „Sužaista vienadienė Miltinio ir Janušytės santuoka“ pasirodė „Lietuvos žiniose“. O kai Solveigos Daugirdaitės pastangomis „Korektūros klaida“ buvo išleista pakartotinai (2011), bohemiškoji Liūnė sumirgėjo moterų žurnaluose ir kitur. Režisierė Agnė Dilytė ėmėsi spektaklio pagal romaną (Kauno kamerinis teatras, 2016). Pernai „Korektūros klaidos“ vertimas į rusų kalbą paskelbtas lietuvių literatūrai skirtame žurnalo „Inostrannaja literatura“ numeryje. Jo sudarytoja Marija Čepaitytė sakė, jog atrodo, kad kūrinys parašytas šiandien.

Bet Liūnės portretui, prie kurio tapymo esu prisidėjęs, kažko trūko – jaučiau. Ne spalvų, potėpių. Paprastai sakoma: ieškojau ir radau. Šiuo atveju – neieškojau ir radau. Pasipildė, paaiškėjo, priartėjo tarsi savaime.

 

●

 

Ta fiktyvi santuoka reikalingesnė buvo J. Miltiniui. Pokariu ir kiek vėliau per teroristinę sovietų valstybę ritosi bent kelios kampanijos prieš viengungius. Bijodami represijas galinčio užtraukti įtarimų šešėlio, kurti šeimų neplanavę vyrai suskato ieškotis porų. Kas nesusirado ar vis tiek nepanoro tuoktis, atsidūrė ir už grotų. Regis, tai dar netyrinėtas reikalas.

Tačiau kai aktorė Ona Konkulevičiūtė (Banionienė) pajuokavo: jeigu Liūnė „pasigaus vaiką“, J. Miltiniui reikėsią jį auginti ir išlaikyti, tasai sunerimo ne juokais.

 

●

 

Žinia apie L. Janušytės Paryžiaus romaną su juodaodžiu ir jo detalės tuometį Kauną apskriejo dar prieš pasirodant „Korektūros klaidai“. Vilnijo apkalbos ir pasipiktinimas. Bet atsiverskime Alės Sidabraitės (Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės; beje, irgi mokėjusios burti) eilėraščių rinkinį „Eskizai“ ir perskaitykime dar 1926 m. parašytą kūrinėlį apie erotines moters fantazijas (antras knygos skyrius taip ir vadinasi – „Erotica“): „Mažytis negre iš salos Tayti, / Daugiau tavęs neteks man pamatyti. / Ugnis negęsta sieloj sužeistoje / Aistria mintim tave tebemyluoju. // Nėr galios praeitį pavyti… / Žaisme geismų svajonės išdraikytos. / Tu raudi vienumoj salos Tayti, / O aš čionai tavęs ilgiuos, mažyti!“ Juodaodis – archetipinė baltaodžių moterų fantazija; tą ir šiandien patvirtins ne tik populiariosios žiniasklaidos tekstai. Ir dar: cituotas eilėraštis – tarsi pranašingas Liūnės atvejo nusakymas.

Marija Cvirkienė, anų dienų Paryžiuje liudininkė, į viską pažvelgė dailininkės akimis: „Liūnė Janušytė atsiveda tamsiaveidį pasakiško grožio jaunuolį, kilusį iš Antilų salų. Jis įsimylėjęs tą baltą riestanosiukę. Matyt, kontrastai traukia.“

Teisybė ar pagražinimai, ne visai aišku, bet drauge su žmona povestuvinėn kelionėn į Paryžių atvykęs Petras Cvirka neva ieškojęs kontaktų su dideliais, „pažangiais“ tenykščiais rašytojais, prašęs Liūnės supažindinti. Bet M. Cvirkienės atvirumas teigia ką kita: „Nepamenu, ar ta pažintis įvyko, atrodo, Liūnės galvelė buvo kuo kitu užimta. Jai netrūko vaizduotės. Svajojo apie Maroką.“

„Pažangūs“ rašytojai? Liūnės Paryžiaus laimėjimų sąraše – kitoks tipažas, dar vienas pasakiško grožio jaunuolis, atletiškas italas, sportininkas, čempionas, fašistinės organizacijos narys, prisiekinėjęs negalįs gyventi be savo „šventosios Liucijos“, drauge su ja, laisvamanio dukra, statęs žvakutę bažnyčioje (intencija – bendra ateitis), esančioje netoli viešbučio, kuriame Liūnė buvo apsistojusi. Garsiajame Lotynų kvartale.

Ir Kaune Liūnei netrūko entuziastingų gerbėjų: rašytojų, žurnalistų, dailininkų. Ir Kaune ji garsėjo padūkusiu gyvenimo būdu. Jonas Aistis atsiminimų knygoje „Apie laiką ir žmones“ (1954) aprašo tokią situaciją: „Buvo Ukmergėje literatūros vakaras. Nuvažiavom, atskaitėm ir manėm nakvoti, bet Liūnė Janušytė per anksti ant kamščio užmynė ir šokių salėje ji sau viena pradėjo naują literatūros vakarą. Binkiui tai nepatiko. Išsikvietė jis ją į koridorių ir, žodžių medvilnėn nevyniodamas, pasakė jai tiesą į akis, tai yra, kad girta kaip vežikas, kad šiokia ir tokia, ir taip toliau. Bet ta, ar alkoholio, ar garbės apsvaiginta, jam atkirto: „Aš ne maža mergaitė, o tu man ne tėvas, ir kas tau darbo – darau, ką noriu.“ Binkis pasikvietė mane ir Miškinį ir sako: „Negaliu žiūrėt į tą paleistuvę – važiuojam namo!“ [...] Ir išvažiavom.“

 

II

 

Nous irons à Paris. (Važiuosim į Paryžių mes.)

 

Antanas Venclova Liūnę pavadino didžiausia Paryžiaus patriote. Ji, „paryžietė“, supažindino jį su šiuo didmiesčiu: išmokė naudotis metro, paaiškino, kokį vyną gerti (pigų ir gerą, o ne brangų ir niekam tikusį), kokias cigaretes rūkyti („Gitanes“), kurias Luvro sales būtina aplankyti, o į kurias neverta galvos kišti. Kliuni muziejuje šaipydamasi rodė nekaltybės diržus. „Kitame muziejuje vėl rodė knygą, įrištą kažkokios aristokratės oda.“ (Tai Karnavalė, Paryžiaus miesto istorijos, muziejaus eksponatas, iki širdies gelmių sukrėtęs Salomėją Nėrį, kuri dar ilgai jo negalėjo pamiršti.) Liūnė Paryžiuje – džiugiai raškanti akimirkas.

Valentinas Gustainis, grįžęs iš sovietinių lagerių, parašė prisiminimų ir į L. Janušytę pažvelgė kitokiu rakursu. Paryžiuje jis yra dirbęs kaip „Lietuvos aido“ specialusis korespondentas. Paryžietė L. Janušytė V. Gustainio akimis: apsirengusi aptriušusiais drabužiais (to meto nuotraukos leistų ginčytis), gyvenanti aptriušusiame viešbutyje (beje, tame pačiame, kuriame anksčiau buvo apsistojęs pats V. Gustainis), laiką stumianti kavinėje ir nė kiek nesidominti Paryžiaus kultūros lobiais, nesilankiusi jokiame muziejuje. Lietuvos valstybės stipendiją iššvaisčiusi nedovanotinai neapdairiai ir į tėvynę grąžinta valdiškomis lėšomis, talkinant Lietuvos pasiuntinybės tarnautojams. Pasiuntinybės, į kurią L. Janušytė sykį provokuodama buvo nuėjusi su atlape įsegta raudona žvaigžde. (Šis žygis buvo palaikytas piktybinės P. Cvirkos įtakos išraiška.)

Sovietmečiu, rašydama atsiminimus apie P. Cvirką ir S. Nėrį, Liūnė pasirinko dar kitokią strategiją. Romantiškąjį savo gyvenimo laikotarpį meilės mieste nupiešė juodžiausiomis spalvomis. Į tai dėmesį atkreipė jau S. Nėries metraštininkas Viktoras Alekna. Viskas ten buvę šlykštu, slogu, koktu. Lotynų kvartalas – tamsių, dvokiančių gatvelių pinklus rezginys, aptekęs šunvotėm (to meto nuotraukos leistų ginčytis). „Lotynų kvartalas“ – tai skamba romantiškai tik sočių buržuazinių rašeivų popieriniame pliauškale“, – rašė ji, jau sovietinės literatūros kūrėja.

Kas čia – prisitaikymo strategija ar bepalūžtančios moters apmaudas?

 

III

 

Ne suis-je plus moi? N’ai-je plus mon nom? (Ar aš – jau nebe aš? Ar jau nebe savu vardu aš vadinuosi?)

 

Po karo, užsivėrus sienoms, nusileidus geležinei uždangai, L. Janušytė pradėjo naują etapą. Įniko kurti vaikams. 1948 m. pasirodė apysaka „Pirmosios dienos“. Recenziją rašiusi Aldona Liobytė kūrinį įvertino itin kritiškai. O kaip dar galima buvo įvertinti pagal primityviausius socrealizmo modelius sukurptą veikalą? (Kaip taip greitai L. Janušytė jais persiėmė?) Sovietinės propagandos ruporui „Tiesai“ A. Liobytės tekstas netiko. Jo likimą sprendęs Juozas Macevičius ant rankraščio užrašė: perdėm neigiama, parašyta „Naujosios Romuvos“ stiliumi, nespausdintina.

Matyt, ne šiaip sau 1950 m. pasirodžiusioje dar vienoje L. Janušytės apysakoje „Žalioji šeima“ (apie pionierius ir jiems kenkiančius naujojo gyvenimo priešininkus „kraugerius“ kunigus) atsirado herojė, pavarde Liobytė, ir buvo ji… komjaunuolė aktyvistė, jaunųjų mičiurininkų įkvėpėja. Mažytis moteriškas kerštas „tyliajai rezistentei“ A. Liobytei.

Toliau – muzikinė pjesytė iš pionierių gyvenimo „Mes ne du ir ne trys“ (1951 m. knygelė). Muziką parašė panevėžietis kompozitorius Antanas Belazaras. Maždaug tuo metu jiems abiem užsakyta sukurti pirmąją lietuvišką operetę / muzikinę komediją („Auksinės marios“ Kauno muzikiniame teatre pastatytos 1955 m.). Libretistei L. Janušytei sekėsi ne per geriausiai, jai „priskirtas“ bendraautoris Jonas Mackonis. (Vėliau L. Janušytė įvairioms valdžios instancijoms skundėsi, kad šiam atiteko per didelė honoraro dalis; jos skundų era jau buvo prasidėjusi.) Verta prisiminti, kaip „žvaliai“ skamba šio opuso siužeto santrauka:

 

„Gegužės Pirmosios“ kolūkio brigadininkas Bronius myli to paties kolūkio brigadininkę Oną, tačiau jos tėvas, „iš pašaukimo“ piršlys, nori išpiršti savo dukterį į kaimą atvykusiam rajoninio laikraščio korespondentui. Onos tėvą, mėgstantį išgerti kolūkio laiškininką Kripą, nori panaudoti savo tikslams tarybinio gyvenimo priešininkai – buvęs buožė Bružinskas ir davatka Klotilda, tačiau jiems tai nepavyksta. Supratęs jų niekšiškus planus, Kripas prisipažįsta kaltas, atitaiso santykius su kolūkiečiais ir įsijungia į visuomeninį darbą. Derliaus šventė baigiasi vestuvėmis: Bronius veda Oną, o kolūkio pirmininkas Jonis – kombainininkę Aldoną.

 

Muzikos vertintojai atkreipė dėmesį, kad į partitūrą labai gražiai suausti lietuvių liaudies dainų motyvai. Bendras rašytojos ir kompozitoriaus darbas buvo besužlungąs: populiarių lyrinių romansų ir katalikiškų giesmių autorius A. Belazaras griežčiausiai atsisakė rašyti muziką, librete perskaitęs, kad kolūkio klėtį padega kunigas jėzuitas. Pasakė: galima daug ką sau leisti, bet burnoti prieš kunigus ir religiją – nevalia. L. Janušytė per galvą vertėsi, kol kompozitorių perkalbėjo, prižadėjo, kad padegėjas bus buožė. Kone patologinė neapykanta dvasininkijos atstovams – turbūt Liūnės tėvo Felikso Janušio, gydytojo, garbaus kultūrininko, laisvamanio, darvinisto, nesutikusio krikštyti dukrų bažnyčioje, įtaka.

 

●

 

„Harlemo negrų lindyne“ L. Janušytė vadino savo butą Labdarių gatvėje. Visą dešimtmetį nepailsdama ji rašinėjo raštus dėl gyvenimo ir kūrybos sąlygų pagerinimo. Antanui Sniečkui, Genrikui Zimanui, Justui Paleckiui, Juozui Baltušiui ir kt. 1960 m. rugpjūtį Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas jaunas poetas Justinas Marcinkevičius, reaguodamas į eilinį L. Janušytės raštą, skirtingai nei tie atsirašinėjantys biurokratai, žarstantys tuščius pažadus, prisipažino atvirai ir geranoriškai: „Sunku atsakyti į Jūsų laišką, kadangi nieko gero pasakyti negaliu.“

Liūnė nieko nepešė, funkcionieriai padėti rašytojai neskubėjo, taip tik didindami jos įniršį. Ji grasino rašysianti į Maskvą, satyros žurnalui „Krokodil“, pranešianti, kad Lietuvos tarybinių rašytojų sąjunga prilygsta kukluksklanui. Gal ir parašė. Raštų N. Chruščiovui buvo ne vienas. Ji skundėsi ir skundė „dviveidžius“, „nematomos rankos“ iškeliamus ir palaikomus įvairaus plauko fašistinius dainius ir redaktorius ir t. t.: tą patį jai nepadedantį J. Baltušį, Albiną Žukauską, Augustiną Gricių, Viktorą Miliūną ir kt. Žiauri kova dėl būvio. Ne tik dėl būsto, dėl priėjimo prie lesyklų. Desperatiškos tvirto užnugario neturinčios moters grumtynės su masoniška vyrija. Moteriško solidarumo neparodė nė Michalina Meškauskienė. Įdomi detalė iš 1957 m. L. Janušytės kreipimosi į A. Sniečkų: „[...] drg. drg. Venclova ir Mieželaitis žadėjo man duoti, jei kitur iki to laiko negaučiau, butą statomuose rašytojų namuose. Bet… prisipažinsiu bobiškai: tarp rašytojų bobų gyventi nenoriu.“

Išsyk pamaniau, kad L. Janušytė kalba apie rašytojus-bobas, t. y. ištižėlius ir pan., bet įžvalgioji S. Daugirdaitė paprotino, jog tas dabar nepolitkorektiškas žodis – „bobos“ – taikomas rašytojų žmonoms, ypatingai, specifinei kastai. Literatūrologė, regis, žadėjo kada nors apie ją parašyti.

Iki Liūnės mirties jos butas buvo vienas Vilniaus bohemiškojo gyvenimo centrų. Sykį ten užsuko Algimantas Baltakis drauge su „Litmenio“ darbuotoju Edvardu (Edzka) Pranckūnu, aktoriumi Stepu Jukna ir šio žmona Emilija. Tas vienintelis apsilankymas jam galėjo baigtis liūdnai. Liūnė dėl ligos jau nebevaikščiojo. A. Baltakiui pasidarė nuobodu ir jis pusbalsiu pakvietė Edzką mauti lauk. L. Janušytė nugirdo, įtūžo, ir netrukus į jauną poetą skriejo butelis…

 

●

 

1934 m. L. Janušytė parašė šmaikščią humoreską „Spiritistinis seansas“. O grįžusi iš Prancūzijos pati tokius seansus rengdavo (D. Banioniui ir kitiems sakėsi burtų išmokusi Paryžiuje iš arabų; gerdavo čerkutę po čerkutės ir burdavo) – apie juos šių eilučių autoriui pasakojo aktorė Gražina Kernagienė. Į 2008 m. balandžio 15 d. vykusį pokalbį įsitraukė ir aktorės dukra Rasa Kernagytė-Jaraminienė.

 

R. K.-J.: Aš irgi gerai prisimenu Janušytę. Visų pirma – jos ranką. Pamatydavo mane: nu, Rasa, ateik, ateik. Ir tie jos nagai – ilgi ir ryškiai raudoni!

G. K.: Ji mokėdavo įdomiai, įtaigiai pašnekėt.

R. K.-J.: Buvo šventai įsitikinusi, kad aukščiausia mus valdanti jėga slypi Himalajuose. Vis Himalajai, Himalajai… Griežtai paisė, kad lovos galvūgalis būtų atsuktas į reikiamą pusę, kitaip išsibalansuos energetika.

G. K.: Taip, bet koks nesutapimas tarp žodžių ir elgesio…

R. K.-J.: Siautulinga buvo, tikras bohemos žmogus.

G. K.: Ir vis neturėdavo pinigų. Gauna honorarą, prisiperka gėrimų ir vis neturi pinigų. Daug ką jai atleisdavau, o susipykom dėl smulkmenos. Ji gal netyčia, o gal įsigėrusi numetė man nuo galvos skrybėlę. Kiek paskui ji maldavo atleisti! Kodėl aš tada buvau tokia išdidi?

 

Vadinasi, Jurga Ivanauskaitė turėjo dar spalvingesnę pirmtakę – Liūnę Janušytę.

 

IV

 

Ah! Tais-toi! Ne parle pas d’amour ici… C’est un blasphème… (Ak, nutilk! Čia nekalbėki apie meilę… Tai šventvagystė…)

 

Ji turėjo už ką nekęsti sovietų valdžios, bet kentė sukandusi dantis. NKVD iškart nusavino Janušių namą Kretingoje, įsikūrė ten ir nebeatidavė. Per didelius vargus Sofija Janušienė su dukromis kaip kompensaciją gavo poprastės būklės namą Panevėžyje, sukišo jo remontui krūvą pinigų ir dar pakliuvo į painios sovietinės biurokratijos pinkles. Išlikusios krūvos raštų bei skundų ir dėl šio pastato. Taigi – įtampa, nervai, šlyjanti sveikata.

Kūrybos baruose – taip pat nusivylimai. Prastos pjesės, parašytos su bendraautoriu Antanu Prokopavičiumi, nerasdavo kelio į sceną, teatrai pažadėdavo ir pamiršdavo. Įstrigo kino scenarijus „Medaus mėnuo“, į kurį buvo sudėta daugybė vilčių, tiek finansiniu, tiek moralinio pasitenkinimo, tiek galutinio įsitvirtinimo rašytojų brolijoje požiūriu. Likimo ironija: L. Janušytės skųstasis A. Žukauskas kaip tik tapo filmų scenarijų redaktoriumi Kultūros ministerijoje, ir „Medaus mėnesio“ lemtis iš dalies priklausė nuo jo… Liko satyrinio romano rankraštis su redaktoriaus pastabomis paraštėse: „Nuobodu“, „Ar šito reikia?“ Sunkiai pas skaitytojus keliavo ir humoreskų knyga „Iki pasimatymo“. Autorė kovojo, spurdėjo, skundėsi, isterikavo, bet…

 

●

 

…bet potėpių dar trūksta. Paklydusi avis, dukra palaidūnė Liūnė ryžosi atgailai: grįžti į kaimenę – motinos Bažnyčios glėbį. Jos prieiga prie kunigijos, ko gero, buvo praktikuojantis katalikas A. Belazaras. Nors gal ir atvirkščiai – pažįstami kunigai tapo prieiga prie A. Belazaro.

Vėlų 1950 m. rugpjūčio 16 d. vakarą L. Janušytė traukiniu išvyko iš Vilniaus. Išlipo Pakretuonės stotyje. Čia ją pasitiko trys jauni vyrai. Per mišką nuvedė prie Kretuono ežero, kur buvo paslėpta valtis. Vyrai ilgai yrėsi į kitą pusę ir visą laiką dainavo partizanų dainas. Reškutėnų klebonas kunigas jėzuitas Karolis Garuckas labai apsidžiaugė atvykėliais, priėmė šiltai ir svetingai. Per vakarienę daug pasakojo apie padėtį apylinkėse. Nuėjusi gulti L. Janušytė dar kelias valandas klausėsi vyrų pokalbių.

Kaip buvo sutarta iš anksto, rytą – šventosios Mišios, Komunija. Tikra šventė, paklydėlės priartėjimas prie tikėjimo. Iškilmingi pusryčiai jos garbei. Per juos kunigas kreipiasi į Liūnę pagalbos saviems žmonėms: pabėgusiai iš Sibiro moteriai reikia gauti pasą; patikimą jaunuolį – įtaisyti į darbą Panevėžyje ir t. t. L. Janušytė kai ką pažada, kai ko sakosi negalinti.

Kunigas prisipažįsta apie Liūnę papasakojęs Švenčionėlių klebonui, taip pat jėzuitui Romualdui Blažiui. Laidavo už ją („kaip už save patį“), ir šis sutiko paimti ją savo globon. Pasak K. Garucko, kun. R. Blažys dažnai lankosi Vilniuje ir bendrauja su katalikėmis inteligentėmis. Su tokiomis moterimis jis ir Liūnę supažindinsiąs ir pamokysiąs, kaip gyventi ir dirbti šiais lietuviams tokiais sunkiais laikais. Pats K. Garuckas daugiau dirbąs su jaunimu.

Dieną Liūnė praleido Kretuono saloje, kad jos nepamatytų, kam nereikia. Kažkur įvyko susišaudymas… Vakare kun. K. Garuckas įteikė L. Janušytei dovanų – ungurių ir 100 rublių. Pasakė: „Visiems, kas pas mane atvyksta, apmoku kelionę.“ Jie atsisveikino. Buvo rugpjūčio 17-oji.

O rugpjūčio 21 d. KGB informatorė „Manon“ – Liūnė Janušytė – apie išvyką ir užduočių įvykdymą kuo smulkiausiai atsiskaitė „organams“, jos agentūrinis pranešimas – šešių mašinraščių. „Atgaila“ Reškutėnuose tebuvo spektaklis, akių dūmimas, priedanga.

On l’appelle Manon! Manon jos vardas – ar čia kagėbistų erudicijos apraiškos? Ironija? Ciniškiausia panieka?

Tuo metu L. Janušytė buvo jau tik informatorė. Iš „tikrųjų“ agentų tinklo pašalinta za rasšifrovku svojej sviazi s organami MGB pered objektami razrabotki. Nesivaldydama išsiduodavo tiriamiesiems objektams. (Per lėbavimus?) Prie agentūrinio pranešimo pridėta pažyma „kaltina“: L. Janušytė apibūdinama kaip palaido elgesio moteris, mėgstanti girtauti, lėbauti; rašytojų aplinkoje laikoma moraliai smukusiu žmogumi; ją pačią reikia tikrinti ir stebėti.

Net saugumiečiams nebuvo su ja paprasta. Pvz., rugpjūčio 21 d. L. Janušytė pareiškė, kad kitam kartui operatyviniai darbuotojai parūpintų porą butelių raudonojo vyno – būsią lengviau kalbėtis. Priekaištavo, kad vykdydama jų užduotis patirianti materialinių nuostolių, nukenčiąs kūrybinis darbas ir dėl to ji eisianti į partijos CK skųstis ir aiškintis. Gyrėsi pažintimis su aukštais partiniais pareigūnais ir apskritai „apie save buvo per geros nuomonės“, elgėsi pernelyg laisvai ir provokuojamai. „Atsižvelgiant į L. Janušytės būdą ir elgesį“, priimtas sprendimas: bendrauti su ja būtina dviem operatyvininkams, vienam – pavojinga.

 

●

 

Kun. R. Blažys „Harlemo negrų lindynėje“ pasirodė netikėtai, nepranešęs, tuo be galo sutrikdydamas iš vėžių šiaip jau neišmušamą šeimininkę. Pasibaisėjo netvarka. Į jo priekaištus dėl šlykštybių apie kunigus knygoje „Žalioji šeima“ L. Janušytė atkirto: „O iš ko aš gyvenčiau?“ Ideologinė literatūra esanti puiki priedanga. Kalbėdamasi su svečiu ji stengėsi išgauti kuo daugiau informacijos apie kunigų R. Blažio ir K. Garucko ryšius, veiklą, tikslus.

Žinias ir pavardes toliau perdavinėjo KGB ir gaudavo vis naujų zadanijų.

 

●

 

„Manon“ surinkta informacija pildė didelę agentūrinę bylą, Lietuvos SSR MGB 5 skyriaus pradėtą 1950 m. pavasarį. Bylą apie grupę inteligentų ir dvasininkų, įtariamų priklausymu lietuvių tautiniam pogrindžiui. Buvo suimta dešimtys asmenų. Pagrindinis darbo krūvis teko kitiems – agentams „Gulbei“ ir „Vaidilutei“. L. Janušytės teikiama medžiaga, nors neabejotinai svarbi, – tik priedas.

Vienas svarbiausių bylos uždavinių buvo Vinco Mykolaičio-Putino ryšių su „antisovietine, klerikaline“ Nacionaline katalikų taryba nustatymas. Be kita ko, ir Bernardo Brazdžionio buvimo vietos išaiškinimas – sklido gandai, kad jis slapstosi kažkur Lietuvoje… Toje pačioje byloje – nurodymas ištirti kaunietį studentą mediką, būsimąjį poetą Eduardą Selelionį… Dešimtys, šimtai gijų. Aštuonkojo čiuptuvai. Žinoma, ieškota sąsajų su partizanais. Rasta. Po Dainavos apygardos partizanų vado Diemedžio (Juozo Gegužio) sunaikinimo (1951 m. rudenį) agentas „Gulbė“ gavo užduotį išsiaiškinti, kur yra Vanagas (Adolfas Ramanauskas).

 

●

 

Kun. K. Garuckas (1908–1979) šiandien minimas tarp galimų kandidatų į Dievo tarnus.

 

V

 

Et c’est là l’histoire de Manon! (Tai štai kokia

Manon istorija!)

 

Po karo L. Janušytė daug vertė iš rusų kalbos. Jau 1947 m. pasirodęs Aleksandro Fadejevo „Jaunosios gvardijos“ vertimas – tikrai geras (redaktorius Edvardas Viskanta). Labai jai tiko versti humoristinę, satyrinę literatūrą. I. Ilfo ir J. Petrovo „Aukso veršis“ (1957), suomio Martti Larni „Gražioji kiaulininkė“ (1962) – žavingi darbai. Talentas nebuvo galutinai uždusęs. Ukrainiečio Panaso Mirno romanas „Patvirkėlė“ – absoliutus šedevras ir absoliutus vertimo šedevras (1964 m. lietuvių kalba pasirodžiusios knygos redaktorė – Marija Subatavičienė). Už tokio lygio darbus šiandien būtų teikiamas Metų vertėjo krėslas ir Šv. Jeronimo premija.

Ir kiek paralelių, tiesioginių ir netiesioginių, tarp romano pagrindinės veikėjos ir jo vertėjos Liūnės.

Muzikologas Edmundas Gedgaudas knygoje apie kolegę Oną Narbutienę, L. Janušytės pusseserę, pasigiria žinąs apie sergančios Liūnės flirtą su kur kas jaunesniu mediku: „Liūnė, artėjant saulėlydžiui, pabandė savo gyvenimu suregzti dar vieną bohemišką istoriją, kur juodaodžio paryžiečio vietoj būtų jaunas gydytojas, bet antrą kartą įbristi į tą pačią upę net ir jai nepavyko.“

 

 

P. S. Už vertingas nuorodas į archyvinę medžiagą dėkoju archyvistei Egidijai Kaulakytei ir poetui Jonui Juškaičiui.