Eilinis laikas su van Eyckais

Automobilių virtinė vos stumiasi gatve – kaip kas vakarą ilga trumpa kelionė namo. Išskydęs nuo šlapdribos vaizdas verčia brauktis nuo akių nesamus voratinklius. Į kūprinančius gatve praeivius geriau nespoksoti – kad žvilgsnis nereikalingai jų nestumtelėtų, jie ir taip sunkiai irias per niaurią darganą. Bet rytais šykščioj saulėj jau išnyra atmirkstantys rūdžių spalvos žemės lopeliai ir įjuodus pernykštė žaluma, pažliugusiam sniege – draugiški kačių ir varnų pėdsakai. Viskas bus gerai, o dabar – eilinis laikas. Puiku, kad galim pasiskolint tą žodį iš liturginių metų. Nes negi patys imtume ir taip paprastai pasakytume? „Kaip gyveni?“ – „Nagi, taip, gyvenu eilinį laiką.“ Vadinas, laiką apytamsių, drėgmės, netylančio kosulio, nedylančio rūpesčio, laiką, matuojamą nervingu termometro stulpelio šokčiojimu ir grėsliais telefono skambučiais, sunkėjančiais ligonio žingsniais, trumpėjančia kelione nuo lovos. Laiką kantrybės ir nuolankumo. Žmogišką laiką. Pagal liturginius metus jo du ilgi tarpsniai – nuo vieno didžiojo Dievo įsiveržimo savo žmogišku gimimu per Kalėdas iki kito – Jo Kančios ir Prisikėlimo.

Tokį laiko sudalijimą į eilinį ir šventinį, Dievo atmainomą laiką vaizdžiai perteikė didieji viduramžių altoriai, sukonstruoti tarytum spintos: jų eilinio laiko sąvaros – tradiciškai mažiau spalvingos ir santūresnės – tarsi pridengdavo tik didžiosioms šventėms skirtą altoriaus reginį ir žinią, pasirodančią jas atvėrus. Regis, tai nebuvo tik bažnyčios dekoravimo programos kanonas. Kanonas, bet išaugęs ir įaugęs į žmonių gyvenimą. Jis kodavo patartiną žmonių laikyseną ir dvasinę nuostatą, padedančią kantriai ištverti eilinį laiką, nepalūžti po jo sunkenybe, laukiant, kada atvertos sąvaros – bažnyčios altoriaus ir jų gyvenimo – parodys jiems dangiškosios palaimos regėjimą.

Pagalbininkus ir pavyzdį eilinio laiko laikysenai ugdytis visai netikėtai sutikau klūpint garsiojo Gento altoriaus eilinio laiko sąvarose. Tai altoriaus ir jam skirtos koplyčios aukotojai Joosas Vijdas ir jo sutuoktinė Elisabeth Borluut, XV  a. Gento patricijai, beveik natūralaus dydžio nutapyti išorinėse sąvarose. Įprastas dalykas matyti aukotojus įterptus į altorių paveikslus, bet van Eyckai nutapė daugiau nei maldingų didikų atvaizdus.

„Manyčiau, kad veidai, kurie žvelgia į mus iš praeities, geriausiai ženklina epochos prasmę. Žinoma, šiek tiek tai priklauso ir nuo juos portretuojančio menininko. [...] Tačiau geri veidai prisikviečia gerus menininkus ir, priešingai, portreto nuosmukis reiškia veido nuosmukį“, – rašo Kennethas Clarkas savo garsiojoje „Civilizacijoje“. Lordas Clarkas nebuvo moralistas.

Stebuklas, kad šis „dangiškasis Flandrijos lobis“, kaip Huberto ir Jano van Eyckų genialų kūrinį odėje liaupsino vėlesnių amžių dailininkas Lucas de Heere, vienas ankstyviausių aliejinės tapybos kūrinių ir didžiausių krikščioniškosios ikonografijos šedevrų, patyręs daug pavojų ir nuotykių, dabar vėl nepadalytas yra Gente, Šv.  Bavono katedroje. Dvylika aliejumi tapytų poliptiko ąžuolinių lentų (aštuonios jų varstomos, tad nutapytos iš abiejų pusių), visaip išskirstytos, patyrė prievartinės emigracijos ir karo belaisvių bei pabėgėlių dalią, „viešėjo“ Napoleono Prancūzijos Luvre, buvo išleistos iš rankų saviškių ir nukeliavo iki Prūsijos, kur šimtą metų kabojo Berlyno muziejuje. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo du Gento altoriai: vienas Berlyne, sukomponuotas iš originalo dalių ir kopijų, kitas – Šv. Bavono katedroje, kur buvo likęs tik vienas penktadalis van Eyckų tapyto poliptiko. Bet Gentui dar kartą, po to, kai 1432  m. čia buvo baigtas didingasis ir didysis (atvertas 376 × 520 cm) religinio meno šedevras, teko ypatinga malonė – Versalio sutartimi Flandrijai grąžintos Vokietijoje buvusios altoriaus dalys kaip kompensacija už karo veiksmais sunaikintas kultūros vertybes. Apvaizda globojo Mistinį Avinėlį ir Antrojo pasaulinio karo metais, kreipė į priebėgas Prancūzijoje ir Austrijoje ir per plauką apsaugojo nuo žūties. Tad, išskyrus vieną pavogtą sąvarą („Teisingųjų teisėjų“), Gento altorius tebėra toks pat kaip prieš 500 metų, o 2012  m. pradėtas įspūdingas tyrimas ir restauravimas, įtraukiantis pajėgas nuo teologų, meno istorikų iki klimatologų ir botanikų bei planuojamas baigti 2020  m., atvėrė švytinčias spalvas ir įdomių dėl vėlesnių užtapymų prarastų detalių.

XX  a. 9  deš. iš altoriui skirtos koplyčios dėl saugumo jis buvo perkeltas į šiaurinio bokšto krikštyklos patalpą ir pridengtas neperšaunamu stiklu. Kitaip nei laikais, iš kurių kukliai žvelgia Joosas Vijdas ir kuriais tapė broliai van Eyckai, altorius dabar rodomas visada atvertas*. Kada beatvyktum į Šv. Bavono katedrą, įėjęs į altoriaus koplyčią, „žengi“ tiesiai į centrinę jo dalį, vaizduojančią Mistinio Dievo Avinėlio garbinimą: spalvomis, brangakmeniais ir perlais, prabangiais audiniais ir vaiskia žaluma spindinčią iškilmę. Viršum viso didingo reginio – ant altoriaus iš atviro šono čiurkšle į taurę liejančio kraują Mistinio Avinėlio, aplink altorių smilkančių ir garbinančių angelų, takeliais tarp vešios augalijos prie altoriaus artėjančios „milžiniškos minios, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti“ (Apr 7, 9), pranašų, apaštalų, dorųjų pagonių, Kristaus kankinių būrių, „baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7,  14), – viršum tolumoje dunksančių šventovių iš saulės disku apsisiautusio Šventosios Dvasios balandžio srūva spinduliai. Lyg aukso gijos jie perlieja visą paveikslą, kai kurie sminga čia į pranašo burną ar atverstas šventas knygas, čia į kardinolo širdį ar galvą. Juose viskas atgyja, žaižaruodami suspindi mėlyni ir raudoni šventųjų ir vyskupų šilkai ir atlasai, mitrų brangieji akmenys, švyti žalia žydinti pieva. Jie žybsi priešais Avinėlį trykštančio „gyvojo vandens šaltinio“ srovelėse.

Net tuos, kam šis toli gražu netiesmukas, Apreiškimu Jonui pagrįstas „iš didžio sielvarto“ prie Dievo sosto išrinktųjų šlovės danguje siužetas liks keistas ir nesuvokiamas, paveikia vien reginio didybė, iškilmingai judančių figūrų, spalvų ritmas bei absoliučios palaimos būseną kurianti pievos žaluma. Užburia beveik antgamtiniu būdu sukurta tapybinė tikrovė, pasiekta virtuozišku tapytojų pastabumu detalei, kruopštumu ir kantrumu. Van Eyckų mistiniame sode auga, žydi ir vaisius nokina 75 rūšių augalai ir gėlės, kaip neseniai suskaičiavo tyrinėtojai. Bet jei kas susižavėtų vien įvairove ir tikrovišku augalų perteikimu, tai nei kukliausias žiedelis, nei septynžiedė lelija nežydi čia tik dėl grožio – pirmasis byloja apie Švč.  Mergelės Marijos nuolankumą, o septyni žiedai simbolizuoja septynis jos džiaugsmus.

Stulbina ir garsiųjų, šiais laikais be galo reprodukuojamų Adomo ir Ievos figūrų natūralizmas ir gyvybė. Tačiau kokia tai gyvybė – gal pirmąsyk taip meistriškai nutapytas žmogaus kūnas, kad atrodo „lyg gyvas“? Ir kodėl pirmieji žmonės, akivaizdu, po kryčio, pavaizduoti nišose antrame atverto altoriaus tarpsnyje viršum Dievo Avinėlio Jėzaus pašlovinimo, vienoje gretoje su centrine Dievo Tėvo figūra, Švč.  Mergele Marija, šv.  Jonu Krikštytoju ir muzikuojančiais bei giedančiais angelais? Adomas ir Ieva, kurie nusidėjo ir mirė, čia, altoriuje, prikelti stovi šalia amžinojo Dievo, jo tarpininkų ir savo užtarėjų.

●

Gento altorių lankiau ankstyvą, drėgną ir šaltą pavasarį, kai labiausiai ilgiesi guodžiančios švelnios žalumos, kokią Mistinis Avinėlis paklojęs visiems po kojomis, gal todėl pagailo, kad išorinėse sąvarose nutapyti aukotojai pačios altoriaus sąrangos visiems laikams „atskirti“ nuo vidinio altoriaus „išrinktųjų“ būrio. Jiems lemta likti eiliniame laike. Puikūs portretai sukomponuoti pirmame kasdienių sąvarų lygyje iš šonų šv.  Jonui apaštalui ir evangelistui (jis, kaip žinoma, ir vidinio altoriaus siužeto autorius) ir šv.  Jonui Krikštytojui (Šv.  Bavono katedra tuo metu dar buvo parapinė Šv.  Jono bažnyčia). Jonai čia pavaizduoti kaip skulptūros, kaip bažnyčios erdvei priklausantys atvaizdai. Antrame eilinio laiko tarpsnyje pavaizduota Apreiškimo scena, viršum jos – Senojo Testamento pranašai Michėjas ir Zacharijas bei Eritrėjos ir Kumų sibilės, kurių raštai ir ištaros byloja apie Apreiškimą. Tarp angelo Gabrieliaus ir Švč.  Mergelės Marijos lentų įterpti du interjero gabalėliai su simbolinėmis detalėmis ir kąsneliu žydro dangaus. Tai vienintelis žydris eilinio laiko kompozicijoje, kurioje dominuoja šaltoki tonai, pilkšvos, rusvos, balsvos – pažado, laukimo, susitvardymo – spalvos.

Kiek kartų prisimenu Gento altorių, akyse pirmiausia iškyla gunktelėjęs tamsokoje nišoje klūpantis Vijdas. Vienas įtakingiausių miestiečių, o net šiek tiek susigūžęs kaip balandis šaltą rytą. Nuolanki jo poza sudėjus rankas ir nė kiek ne egzaltuota malda moko ir įkvepia kuklumui ir kantrybei. Galų gale ir čia yra kąsnelis dangaus, ir aš dabar jau žinau – kad kitoje šios sąvaros pusėje pas Viešpatį jau žengia nuostabaus grožio prisikėlęs Adomas.

– – –