LAIMA KREIVYTĖ

Eilės

 

sutapimai

 

1972-ais grigiškės pradėjo gaminti

pirmą sovietų sąjungoj

tualetinį popierių

tais pačiais metais gimiau aš

sutapimas ir tiek

gal yra koks gilesnis ryšys?

laikraštis ant vinies medinėj būdelėj

transformavosi į rulonėlį

juostinį magą pakeitė kasetinis

politinį kontūrinį žemėlapį

punktyru pažymėtomis valstybėmis

uždengė gorbio dėmė ant kaktos

sutapimas ir tiek

1991 sausį prie tv bokšto

tankas sutraiškė mergaitę

bet greitai

eterį užėmė kiti tankai

kariniame seriale „audra dykumoje“

sutapimas ir tiek

 

 

dangus virš berlyno

 

                                           skiriama I

 

paskui buvo visa diena su kitais žmonėmis

žodžiai spietėsi į skruzdėlynus

nesutapo su mintimis

sukdama tabaką jaučiau tavo pirštus

visi praeiviai žvelgė tavo akim

atėjai kaip dievo pyktis

išdeginai plynę širdies brūzgynuos

baisūs visi angelai – staigūs kaip antausis

tavo tiesa didesnė

nes nieko nenori nieko nesitiki

ir nieko po savęs nepalieki

atsikėlus iš lovos nueini vandeniu

o aš klupdama ieškau irklų

 

išdrįsk sudužti

 

 

x misterija

 

pilkas ir plikas gruodis

laikinos mašinų kapinės per šventes

šiemet geriau neišsiduoti ką švenčiame

plačiame vakarų pasaulyje jokių žodžių su x raide

mūsų drąsioj šaly net prekybos tinklai žino

kur prasideda kalėdos

šiukšliavežiai žino kur baigiasi

 

raudona spalva jau paaukota reklamai

vidurnaktį vyks didžiausia misterija

vynas virs coca-cola

tokios akcijos nė nesapnavot

ne nuolaida – nuošliauža

nežinojo maironis kaip paprastai atsivers milžinų kapai

juos išplaus lietūs

 

pragmatiški postpagonys

krivį išmainė į kirvį

giria pajudėjo šlaitu žemyn

netikėlių ekskavatoriai rauna medžius

kaip saugumo agentus

garma girtas gruntas gedimino kalnu

praleistų pamokų pragaras veriasi mūsų akivaizdoj

visoms ministerijoms neužteks dvejetų

kalnarausiams milijonų

 

tai tik žodis

piniginis vienetas

žmonės seniai į jį netelpa

todėl trys milijonai nepasiekė

nacionalinės giesmių giesmės finišo

ačiūdie visi subalsavo už lietuvą brangią

tiksli pardavimo suma

nebuvo nurodyta

 

 

feministės klausimai bažnyčioje

 

tėve mūsų neaprėpia motinų mūsų

joms tik sveika marija ir rožinis

tėvui ir sūnui visos kitos spalvos

ar vaivorykštė yra sandora

vyrų prieš vyrų meilę?

kodėl gyvybė šventa kol negimus

o jaunos merginos daužomos ir žaginamos

deginamos bagažinėse?

kur tie šventieji ir šventosios

saugantys choro berniuką?

kur mažos išniekintų paauglių statulėlės

prie kurių nieks nesimeldžia?

 

 

paukščio balsas vertinamas pagal giesmių įvairovę, pastovumą (gebėjimą suokti nesustojus), garsumą, stilių.

                               iš radijo laidos

 

indonezijoj perkamos paukščių giesmės

su giesmininkais žinoma

narvai ne bėda – miškai tỹla

kam augint paukščiukus jei gudrus gaudiklis

klijais šaką patepęs saldžiabalsę nuskina giesmę?

gyvą ir virpančią atminties membraną

tas garsų drebulys – audiopriklausomybė

vyras kalbėjo per radiją taip mylįs paukščius

kad nubudęs pirmiausia juos nuprausia

paskui vaikai darbai kiti rūpesčiai

argi ne taip ir tu

ryte drėgnu delnu nubrauki katinui kailį

murkiančias pasaulio vibracijas

sustyguoji

ir žengi į racionalų rytojų

kurio suderint nesugebi

 

 

prieš sėsdama į traukinį mąsčiau apie traukinį arba atsitiktinių keleivių pokalbis

 

neįdomus tu man ir aš tau nuobodi

ar verta keistis sielos suvenyrais?

o kūnais apsikeis kiti

kurie dar tiki sueigos svaigina

 

mane svaigina vakuumas tuščia

kasetė užkulisiai kinas

tiksliau tik titrai ir tik tamsoje

veik neišskaitomi juodoj ekrano plynėj

 

ir liftas strigęs egzistenciniam siaube

tarp šešto ir septinto aukšto

nes devintam jau būtų danguje

tai kaip čia neįkrėst deguto šaukšto

 

į šąlančią arbatą į lankas

į šaltalankių sidabru spygliuotą tvorą

man ši kelionė tik bėgimas nuo savęs

ir nusispjaut ar finišo tiesioji

 

jau netoli ar dar tik planuose

niekingos architektų agentūros

uždengusios bažnyčią stikline

pasaulis tik kreivų projektų biuras

 

 

mes nuėjom į kiną

vieną seansą sėdėjom šalia bet

reikėjo antro seanso ir muzikos iš tų laikų

toniko degalinėj taksi reikėjo kad tu

pakviestum mane

miestas siuntė signalus juos atspėjau iš karto

bilietai keturiolikti du – ar įmanoma? lemta

sutapimą kaip ateitį spėti lengva

kai šypsena

lyg sutrikus bet žinanti

ar pratęsim tą filmą kuris vadinasi лето

nors tirpsta rūke nespalvotas

ruduo

 

 

piramidės statytojai

 

nežinojau kad be „aleksandrijos kvartetų“

yra ir „kairo trilogija“

kurią pradėjau rašyti neskaičius originalo

tikriausiai toje knygoje žmonės gyvena

tikrą gyvenimą

o ne plevena pojūčių dulkėmis

smogo miražuos

iš pradžių nebuvo jokio trikampio

tik tamsių akių švystelėjimas

paskui švytuoklė įsisiūbavo

tiesą sakant man palengvėjo

kai jis šlovino savo dukras

prisiminė tėvą pilotą

mėgstamus roko gabalus

o tu prisiminei

kad man dainavai suomiškai

(nutylėjai kada)

visi šiek tiek trikdėmės

bet labiau džiaugėmės

neplanuota kombinacija ir tuo

kad patinkam

kad jam patinkam ir sau

ir kad nieko nereikia

daryti

 

 

autoterapijos seansas

 

tu nebijok rašyt ant mokesčių vokų

pieštuko nuolauža iš „ermitažo“

pilkos poemos sidabriniu grafitu

štrichuojančios žiemos peizažą

 

kurio nuodai kaip garas iš gelmių

užspaudžia gerklę dusina svaigina

kai pirma parašai paskui stebi

kaip ant žodyno gyvsidabris lyja

 

kai tie nuodai įsigeria tavy

ir vietoj kraujo pradeda pulsuoti

esi anachronizmas vandenin

sugrįžęs stuburinis anekdotas

 

 

nėra kada filmuoti

montuoju akimis

tu nusirengi marškinius

aš išsineriu iš odos

sustingusių kobrų frizas dykumoje

atgyja

kažkas pučia nematomą dūdelę

vidinės gyvatės kyla ir leidžiasi

laukiniu kairo ritmu

iš tūkstančio naktų

ši vienintelė

įsirašė į sielos drebulę

 

kai nukirs

jos melodija skambės aiškiai

lyg pirmą kartą

 

 

užkadrinis balsas

 

koks mėnulis švietė tą naktį

kurios nežinau

žvelgdama į tiltus

aukštus greitkelių tiltus

upę

balsas tas srūva

iš nespalvotų kūnų

brolio sesers

pusiau skilusių

anapus mėgėjiškos kameros

vanduo upėje

vanduo fotografo vonioje

vanduo veide

kas ką atspindi

meilė didesnė už negatyvą

kamera turėjo pasakyti

bet nuotraukos nekalba

nekalba kadrai filmo

tik kadrų jungtis

tu – jis

tu – jis

 

 

18.11.11

 

šiandien naktį pasibaigė pasaulinis karas

mes pasidavėm džinui cuba libre ir nemigai

 

mieste be stogų apkerpėjusiam satelitais

vis dar kariaujame asmeniniuose frontuose

bet ir ten kaip pas remarką

nieko naujo

ta pati kūnų mėsmalė

suplėšytos gabalais sielos

ištaškytos smegenys

nežinia kieno galūnės

sumestos į vieną lovą

svetimų žaizdų tvarstymas

nesterilioj operacinėj

su uodų tinkleliu

niekas nemirė

niekas negimė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.