Apvažiuodavom su Norbertu Žemaitijos kalnus

 

Su Norberto Vėliaus broliu Aleksu Vėliumi ir jo žmona Emilija Srėbaliūte-Vėliene kalbasi Venantas Mačiekus

Norberto Vėliaus, kaip ir Vacio Miliaus, Antano Tylos, Aloyzo Vidugirio, pavardę pirmąsyk užtikau Kraštotyros draugijos išleistose monografijose. Gerai neprisimenu, ar „Dieveniškėse“, ar „Gaidės ir Rimšės apylinkėse“. Tai galėjo būti apie 1968–1969  m. Su Norbertu susipažinau per vakaronę. Gal Vilniaus universitete. Neprisimenu pažinties aplinkybių. Matyt, impulsyvus Norbertas pirmasis užkalbino.

Būsimai Vilniaus universiteto  kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicijai Luokėje 1973  m. reikėjo rasti tautosakininkų grupės vadovą. Tuomet klubą jau buvau perėmęs iš Jono Trinkūno ir ekspedicijai rengiausi savarankiškai. Vilniaus universitete vadovo rasti nepavyko: gal lituanistai buvo užsiėmę, o gal kiek ir prisibijojo rizikuoti. Juk imperijoje tradicine kultūra besidomintį žmogų labai lengvai buvo galima apkaltinti nacionalizmu ir sužlugdyti mokslininko karjerą. Pasiguodžiau dėl to Norbertui. Ir jis pasišovė padėti – perkrautu autobusu su ekspedicijos dalyviais važiavo į tolimą Luokę ir dvi dienas konsultavo tautosakos rinkėjus.

Su Norbertu ryšiai nenutrūko ir vėliau – kviesdavome jį į klubą paskaityti paskaitų apie lietuvių sakmes, dainuojamąją tautosaką, lietuvių ir baltų mitologiją. Įsiminė vakaronė 1975  m. kovo 21  d., kuri buvo skirta garsiam Šiaurės Lietuvos tautosakos rinkėjui Matui Slančiauskui paminėti. Senųjų rūmų kavinėje (ji ir dabar ten įsikūrusi) Norbertui pasakojant apie M. Slančiausko tautosakos rinkinius „apsišvietė“ KGB seklys. Matyt, norėdamas užgirsti, ką Norbertas kalba, jis atidarė kavinės duris ir liko stovėti tarpduryje. Norėjau prieiti ir, kaip pašalinį asmenį, išprašyti lauk. Norbertas man pašnibždėjo, kad tai jo „angelas sargas“.

Norbertas džiaugėsi mūsų kraštotyros klubo organizuojamomis ekspedicijomis, jose gausiai surenkama lituanistine medžiaga. Jis manė, kad „Ramuvos“ ekspedicijos buvo lyg jo su Lietuvos kraštotyros draugijos Vilniaus skyriumi organizuotų ekspedicijų tąsa. Bijojo, kad „Ramuvos“ ekspedicijų tuometinė valdžia neuždraustų. Man paaiškino sąmoningai ribojąs kontaktus su ramuviečiais, nes glaudūs ryšiai galį būti vienu iš pretekstų ekspedicijoms uždrausti.

Su Norberto Vėliaus broliu Aleksu Vėliumi (g. 1936) ir jo žmona Emilija Srėbaliūte-Vėliene (1933–2013) kalbėjausi 2001  m. liepos 21  d. jų namuose Norberto tėviškėje Gulbių kaime netoli Laukuvos (Šilalės  r.), kai kartu su kitais kraštotyrininkais rinkome medžiagą „Versmės“ leidyklos planuojamai išleisti monografijai apie Laukuvą iš serijos „Lietuvos valsčiai“. Jie papasakojo apie Norberto vaikystę, jo polinkį į mokslus, gabumus ir darbštumą. Anot jų, vėliau jis kiek galėdamas materialiai ir moraliai padėjo savo dviem broliams ir dviem seserims. Parvažiavęs į tėviškę iš Vilniaus imdavosi kasdieniškų fizinių darbų, rinkdavo tautosaką. Kartu su automobilį turėjusiu broliu Aleksu važiuodavo ant gana netoli dunksančių didžiųjų Žemaitijos kalnų – Medvėgalio, Šatrijos, Girgždutės, Sprūdės ir kitų, ten apžvelgdamas plačias apylinkes, deklamuodamas eilėraščius atsigaudavo širdimi ir dvasia.

 

– Norbertas buvo vyresnis ar jaunesnis už Tamstą?

Aleksas Vėlius: Jaunesnis dviem metais. Jis trisdešimt aštuntų metų gimimo [Norbertas gimė 1937  m. liepos 22  d., gimimo liudijime užrašyta 1938  m. sausio 1  d.; motinos paaiškinimas buvo toks: „Kad metais vėliau reikėtų eiti į kariuomenę“ – Ramunė Vėliuvienė, toliau – R. V.], o aš – trisdešimt šeštų. Aš jau trisdešimt metų ligonis buvau, bet vis nuvažiuodavau pas brolį Vilniun. Ten jis turėdava daktarę pažįstamą Oželytę. Antakalnio ligoninėn paguldydava, palaikydava mėnesį, kitą. O anas [Norbertas] staigiai labai…

Emilija Srėbaliūtė-Vėlienė: Per melioracijas tėvuks [Aleksas Vėlius]… visi mėgdava išgerti. Bet Norberts negėrė. O, matai, smertis paėmė. Atvažiuodava. Kai jis čia į svečius atvažiuos… Kaimynkų sutikau. Saka, kiek dainų pridainava. Saka, Norberts mani nupaveikslava ten, už klebono svirno, kur yr geltonas namuks. Pusė to namuko mums priklauso. Kai parduosma čia, išeisma ten. Aš benorėčiau eit, tėvuks nenori: „Čia medelis, čia vieverselis.“

A. V.: Priprasta.

– Jūsų tikroji tėviškė čia?

A. V.: Ne. Čia netoli, nė pusės kilometro nėra. Tėvuks mano kai mirė, ir jaunų metų mirė, 55 metų, mano mama čia [tėviškę] pardavė, ir ana nusipirko namuką, miestelin [Laukuvon] išėja.

E. S.-V.: Kai sumenkėja [Norberto motina], išėja prie dukters. Mes namuką atpirkom, o tai dukteriai už iškaršinimą… Bet taip išėja: ana [Norberto motina] susirga plaučių uždegimu. Po plaučių uždegima atkrita. Aš tuo tarpu buvau Klaipėdoj, ligoninėj. Vyras atvažiava. Sakau: „Ką man dabar? Aš unt laidotuvių negalėsiu parvažiuot.“ Saka, atvažiava, – Norbertuku Norbertą vadindavom, – saka, su Norbertuku tarėmės apie laidotuves. Norberto draugė Vilniuj, Oželytė, sugalvojusi, kad reik nuvažiuot, pažiūrėt. [Aptikęs mamą beveik mirštančią, Norbertas skambino man į Vilnių, kad prašyčiau daktarės Nijolės Oželytės, jog sutiktų drauge su manim važiuoti į Laukuvą. Ji per kelias dienas padėjo ligonei atsigauti. Dukra Stasė pervežė mamą slaugyti į savo namus Šilalėje – R. V.] Ana atvažiava pažiūrėt: nuvažiava į Šilalę, ligoninėj pažiūrėja duomenis, pasiėmė lašelinę, vaistų, musėt, pastatė lašelinę ir padėja. Padėja biškiuką. Ir ana išėja pas tą dukterį. Į tualetą ėja, kur ten biškį užkliuva, vertė ir čia iš šlaunies koją numušė. Ir nuo tos kojas lūžima tris metus išgulėja dieną naktį unt lovas. Tai ta dukterė karšina.

– Kiek tėvelio žemės buvo?

A. V.: Tėvuks turėja tik keturis su puse hektara. Kai tas perversmas buva, visiems apie sodybas davė arba galėjai atsikelt sava tris hektarus žemės, arba galėjai išsipirkt už čekius. Turėja savo žemės, atsikėlė, skaitas, šeimininkas.

Ten, kur sudegįs tvartas, gyvena mana senutis. Mana tėvuks gyvena jau čia. Senutis turėja dvidešimt septynis hektarus žemės. Ir buva penki vaikai, ir jis pats buva šeštas, skaitos. Kada vaikai ženijosi, ano žmona buva mirusi, skaitos, visą žemę dalija lygiom dalims. Ir vaikams, ir sau. Išėja po keturis su puse hektara. Senutis vienai mergėlei pamokėja ir pasiėmė devynis hektarus. Tėvuka brolis untrajai seseriai pamokėja, irgi pasiėmė devynis. O mana tėvuks ir viena sesuo turėja po keturis su puse hektara. Visa žemė, skaitos, buva išdalyta. Ta žemė, kai prasideda nuo mana gimtinės, nuėja unt plenta, link Žemaičių plenta. Skaitos, Žemaičių plentą kada dirbo, per mana senučia žemę ėjo. Ano ūkis buva didelis. Buva svirnas pastatytas, buva daržinės didelės, visi pastatai dideli. Padalija vaikams šituos pastatus. Ir, skaitos, visi vaikai iš tų senų pastatų statės trobikes sau. Mūsų tėvuks buva pasistatįs, o senutis mana buva pasistatįs už plenta.

E. S.-V.: Ten medinikė, medinė trobikė. Norberta statyta buva. Ir Norberts baigė mokyklą unksti, neturėja aštuoniolikos metų. Negalėja įstoti. [Pirmą kartą, būdamas šešiolikos metų, Norbertas stojo į žurnalistiką, bet neperėjo mandatinės komisijos. Kai, jo žodžiais tariant, užsidirbo geresnę charakteristiką, 1957 m. lengvai įstojo mokytis lietuvių kalbos ir literatūros Vilniaus universitete – R. V.] Tai jis išėja dirbti bibliotekon, o po tam mokytoju dirba. Saka: „Neduokdie, mokytoju dirbt, mokiniai už mane didesni, senesni.“ Norberts sunkiai mokyklan ėja, vojei, vojei…

A. V.: Tada, po kara, visi buva sunkiai.

E. S.-V.: Čia viena mergikė išėjus yra mano laidos mokytoja, Tveruos dirba. Saka: „Gerai būtų, kad turėčiau sava knygas. Būtų diktai gerā.“ Ėja skolintom knygom ir išėja vienuolika klasių, ir skolintom knygom. Norberts algą gava ir pirka medžiagas visas, pats tašė, pats pjovė, pats lentas abliava. Vasara buva, statė meduką…

A. V.: Mana tėvuką paėmė į karą. Buva kaimyns, toks Laurynaitis gyvena. Kaimynai buvam, jį paėmė. Išėja į karą. Ir anie pabėga. Ir mana tėvuks pabėga, ir tas kaimyns pabėga. Spėja pabėgt, tuo momentu baiges karas. Jau tada viskas, pasirodyt negalėja. Aš palikau vyriausias, buvau devynių metų. Reikėja man jau ir malkas kirsti, viską ūkininkauti. Nu ir anie išsislapstė. Miške nebuva. Po namus: vienur, kitur. Abu paskui, kai paskelbė tuos manifestus, skaitas, kas pasiduos, bus dovanota. Jiems, skaitas, dovanoja. Bet jau tardė. Mana tėvuks sakė: „Vedė iš trijų sykių kart.“ Tardė: „Kur ginklai, kur grupė, kur viska?“, o čia nieka nėra, neturėja, tėvas pabėga nuo kara ir viskas.

– Kur tardė – Tauragėj ar Laukuvoj?

A. V.: Laukuvoj. Toks raudonplaukis enkavėdistų viršininkas buva. Katrų jau tardydava, tai pro duris einant bijok, į užpakalį spirdava. Juos ten pavargina, pavargina, paskui nieka, paleida.

– Ar tas raudonplaukis rusas?

A. V.: Jis jau buva iš Rusijas. O tų stribų buva iš lietuvių užsirašiusių, vietinių.

Paskui, kai brolis pradėja mokyklon… Čia netoli, koks kilometras, buva Bilionių pradinė mokykla. Su broliu pradėjom eiti ton mokyklon. Brolis gerai mokes, ir aš mokiaus neblogai. Mėnesį pasimokėm pirmam skyriuj, perkelia mus į antrą. Aš kažkuo nusikaltau, man pastatė į kompą. Tai nebejau į tą mokyklą. Užsipykau ir nebejau. Tėvai biednai gyvena, tokių sąlygų nedarė. Ir nieks nevarė manęs. O brolis per vienus metus keturis skyrius pabaigė.

– Per vienus metus?

E. S.-V.: Per vienus metus keturis skyrius. Paskui Laukuvoj vienuos metuos irgi dvi klases pabaigė. O paskui likusius jau po vienus metus. Jis vidurinę baigė visai jaunas. Ano į aukštąją nepriėmė.

– Jis turėjo ketveriais metais pralenkti, jeigu būtų pradėjęs kartu su visais eiti mokyklon. Gal jis vėliau pradėjo?

A. V.: Jis pralenkė, skaitas, ant keturių metų kitus pralenkė.

– O kiek jam buvo metų, kai baigė vidurinę?

A. V.: Negaliu pasakyt. Į aukštąją nepriėmė. [Kai baigė vidurinę mokyklą, Norbertas turėjo penkiolika metų – R. V.]

– Šešiolika gal turėjo?

E. S.-V.: Gal turėja. Sunku pasakyt. Tada į Medingėnus nuėja, į biblioteką dirbti. Ten padirba metus ar kiek, paskui parėja į Laukuvą mokytojaut. Dirba mokytoju. Ir kai jam sukaka tie metai, kai galėja stoti [į aukštąją mokyklą], jis išvažiava į Vilnių.

– Kokio dalyko jis Laukuvos vidurinėje mokykloje mokė?

A. V.: Negaliu pasakyt, kokias pamokas turėja. Nesidomėjau. [Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, anglų kalbą ir piešimą – R. V.]

– Šiaip vaikai pradeda septynerių metų mokyklon eiti. Gal Norbertas buvo kiek vyresnis, kai pradėjo mokyklon eiti?

A. V.: Matai, po kara aš buvau devynių metų. O brolis buva septynių metų. Po kara, kai tik prasidėja tos mokyklos, čia mokykla netoli ir mokytoja buva vietinė, ir pradėjam. Norbertas negalėja būti daug senesnis.

– Gal prieš mokyklą mokėjote skaityti, namuose kas išmokė?

A. V.: Patraukimą mokslui turėjau. Esu ėjęs mokyklon du mėnesius iš viso. Ir paskaitau, ir parašau.

E. S.-V.: Ir dar rusiškai paskaita. Ir matematikų nusimana. Melioracijoj kai dirba, duodava anam nivelyrą ir niveliavimo duomenis suskaičiuot. Teisingai suskaičiuot.

A. V.: Apskaičiuoti kubus žemės, kiek iškasdava… Viską sugebėdavau, viską mokėdavau.

Norberts, kai mokytojava, padėdava tėvukui namuką statyti. Tas namuks buva labai senas. Pirka medienos iš miškų ūkio, aš padėjau vežti. Kai jau pastatėm, jau tėvuks nebeilgai išgyvena, gal metus, gal du, mirė. [Iš mokytojo algos Norbertas vietoj visai sugriuvusio seno statė tėvams naują namą. Neįmanoma buvo gauti medienos, bet kaimo mokytojas turėjo kažkokių lengvatų – R. V.]

E. S.-V.: Tėvuks [Aleksas Vėlius] gavo darbą fermoj. Dievulėliau brungus… Parvažiuos [Norbertas] iš Vilniaus, iš tokios kelionės. Tėvuks dirba fermoj… Parsimetė drabužius, kų rada, šalta, ar piena su duona, lašinių šmotelį perkunda ir tuojau duj. Tai ravėti, tai sėti, tai pjauti, tai grėbti.

A. V.: Mūsų mokytoją išvežė į Sibirą. Kai jau ten išveždava, tai tie stribai išrinkdava baldus, viską, palikdava tuos pastatus pūt. Mes su Norbertu eisim pažiūrėt, kas ten palika. Kambariai visur priskleisti knygų. Tai mes visokių žurnalų, kalendorių senoviškų, Smetonos laikų, prisirinkom visokių, jau skaitydavom. Mums didelis lobis buva, skaitos.

– Ar mokytoją išvežė 1948 metų gegužės mėnesį?

A. V.: Jau turbūt.

E. S.-V.: Vėliau išvežė. Mes 1948 metais grįžom. Buvom į Klaipėdos kraštą išėjį. Jau buva vežimas. Jau Bytautaitis slapstės. Ir pavasarį kaip tik pareinam. Čia, pro tuos medukus, stribų mašina atvažiava ir sustoja. Mokytoja, musėt, išveža penkiasdešimtais ar keturiasdešimt devintais.

– Koks tos mokytojos vardas ir pavardė?

E. S.-V.: Kristina Bytautaitė.

– Neištekėjusi?

E. S.-V.: Ta viena ištekėjusi Laukuvoj gyvena. Jau išmirė. Anos dvi buva. Ir sesuo mirusi. Tėvuką parvežė iš Rosijos. O tada sunkūs laikai buva. Apsiženijom kap stovim. Čia pasistatėm Gulbėj už pinigus skolintus namuką ir sudegė. Ir vaikai sudegė du. Ir tas namukas sudegė.

– Ar Jūsų vaikai?

E. S.-V.: Mūsų vaikai.

– Nelaimė labai didelė.

E. S.-V.: Didelė nelaimė.

– O tai nuo ko užsidegė?

E. S.-V.: Jis išvažiava į Klaipėdą. Aš išėjau parsinešt kirvį. Žinai, šakas kaip kapojam. Aš vakarienės virt, man to kirvio reik, skubu, kad vyras parvažiuotų vakarienę išvirt. Parvažiavęs saka: „Palauk, aš vaikams įduosiu lėlės koją.“ Anas čemodaną ten kraustas, rausias. Aš skubėjau. Ir dar tėvuks norėja malkų prasikirst. Įbėga tėvuks, saka: „Troba dega.“ Ir, matai, kaimynė šoferė atvažiavus langą išmušus, skersvėjis patraukė. Nebiįeja [degančion trobon].

A. V.: Sunku pasakyt, nuo ko užsidegė. Maž kaimynas, toks kerštingas buva, gal tas kaimynas pakūrė, gal vaikai patys užsidegė. Niekas dabar negalės pasakyt.

E. S.-V.: Vasarą buvau priėmusi moteriškę iš fermos. Čia ant kalniuka trobikę statės. Mes jauni palikom be tėvuka. Pokary tėvukas mirė, mama palika su pinkiais vaikais. Tos moteriškėlės niekas nepriima. Fermoj dirba, nori statytis. Mes vieną galiuką buvam įsistoję, o antras galiuks neįstotas. Sakau: „Ek pas mus ir pabūsi.“ Ir ana parėja iš tos fermos…

Kad ir būdava pas mumis tų blakių. Aš, kap sekmadienį, vyras pasiliks su vaikais, o mane išleis į bažnyčią. Aš su didžiuoju vaiku išejau, vienas buva penkių, o mergikė trejų metukų buva. Parainu. Taip nuo synos [sienos] dekiuks pamestas. Įeinu, sakau: „Jergutėliau, su vinu [vienu] tuo vaiku buvai, leidai tą dekiuką numesti.“ Saka: „Lovoj gulėjau, veiziu, padeklai, kaip sudėti buva, pro tarpukus blakės.“ Užsidegęs skėlą ir degina tas blakes.

Bet to laika tiek tebuva. Pusė valandos neišėja po mana išėjima. Gal karts sugalvoja degint? Bet degtukai buva unt pečiaus. Ir čia nustumti, kai yra. Žvyras beveik iki pat namuka nustumdytas buva ir tokių žilvytukų buva. Tas vaikiuks įsinešė tų žilvytukų, su peiliu pjausto tuos žilvytukus. Prie dviejų vaikų peiliai palikti. Aš tą peilį atėmiau, unt pečiaus užmečiau. Dar tas vaikas man pradėja verkt. Cukraus jam daviau. Kad čia visur skubėdama, visur bėgdama… Gal su ta klotike nusikrapštė tuos degtukus? Degtukus mes laikom unt pečiaus, būdava. Gal nusikrapštė tuos degtukus nuo pečiaus ir gal tas blakes degė?

– Ar jie buvo uždaryti?

E. S.-V.: Čia plents yr, čia kelias yr. Kur anas paliks. Baisiai puldava tas berniuks unt plenta. Matai, lygus tas plents. Jie tik biškelį prašapdava, tuojau unt plenta atsidurdava.

A. V.: Sunkumai. Norberts buva mėgėjas tokį pat darbą dirbt, kaip ir Jūs dabar. Atvažiuodava pas mūsų, tuojau mus prašydava, kad apvažiučiau unt kalnų visų. Medvėgalį, Šatrijos kalną… Nuvažiudavom tuojau, eilėraštį pasakydava: „Nuo Medvėgalio pažvelgus, tai tikrai aukštai, keturiolika bažnyčių aiškiai pamatai.“ Paskiau dar būdava kažkoks padavimas: „Kad kartais girdint baubiant jautį net nukrata šiurpulys, / Kartais atsiliep nuo kalna žvengdamas arklys. / Kartais, rodos, iš po žemių lyg kažkas vaitoja / Ar nuo kalna žvangindamas šimtas vyrų joja.“

Jau unt kalna užlips, tuoj eilėraštį padeklamuos. Kai į Luokę jau nuvažiavom, sakydava: „Jei pro Luokę kada bekeliausi, neužmiršk sustabdyt arklių ir įkopti į kalną aukščiausią.“ Stengėsi tokias vietas visur pasižiūrėti, apvažiuoti.

– Ar su mašina veždavot?

A. V.: Aš su mašina veždavau. Aš turėjau sava mašinų. Parvažiuodava, ant visų kalnų jau apvažinėdavom.

– Gražios vietos. Esu buvęs ant tų kalnų.

E. S.-V.: Jis nesuspėja. Jis žadėdava į Gulbes atvažiuot, apie Gulbes aprašyt.

A. V.: Kap jau mama mirė, ant Velykų visi vaikai susirinkdavom. Penki vaikai buvom. Jau prie mamos čia, į Laukuvą, susirinkdavo. Paskiau, kai jau mama susirgo, tas namuks paliko jau, pusę namuko turėjo, pardavimui jau. Norberts neleidžia niekam pirkt, sako, kur paskui visi susirinksma. O aš tada turėjau dvi tūkstantis tų litų. Šviežiai litai buva išėjį. Mamai aš sakiau, kad tų pinigų nenoriu, kiek svetimas siūlys, atiduokit. Mamai sakau: „Aš karšint negaliu tave, mama, vis vien tuos pinigus turėsiu atiduoti seseriai.“ Aštuonis tūkstančius anam sumokėjau [atpirko motinai priklausiusią namuko pusę]. [Norbertas neėmė nė cento, nors namas buvo pirktas pardavus jo statytą trobą. Visi pinigai buvo skirti seseriai už mamos karšinimą, nes ji turėjo išeiti iš darbo – R. V.] Bet aš tų pinigų neturėjau iš karto. Brolis Norberts man saka: „Turėsi kožną metą mokėti į mėnesį po du šimtus man.“ [Žinodamas brolio charakterį, Norbertas tuo susitarimu apsidraudė, kad slauganti mamą sesuo tikrai gautų tuos likusius pinigus. Iš jų Stasė 1999 m. ir mamą palaidojo – R. V.] Nepraėjo pusmetis koks, ir jis pasimirė. Paskiau sesuo pradėja tų pinigų reikalaut: „Pinigai nuvertės.“ Aš iš paskutinių tuos pinigus pamokėjau.

E. S.-V.: Negavam nei į laidotuves nuvažiuot.

A. V.: Mano brolis jau nespėja į tą namuką Velykų atvažiuot.

– Turbūt dar turit brolių ir seserų.

A. V.: Turiu dar seserį. Viena sesuo jau mirė. Viena dar gyva. Ir brolis dar vienas gyvas.

– Koks vardas sesers, kuri mirė?

A. V.: Albina.

– Kuriais metais ji buvo gimusi?

A. V.: Trisdešimt trečiais. Pati vyriausia.

– O paskui po jos?

A. V.: Aš, po manęs Norberts, paskiau Stasė Turauskienė, gimusi 1942 metais, ta pati, kuri mamą karšino. Gyvena Šilalėj. Pats jauniausias buva Vaclovas, keturiasdešimt penktų [metų gimimo]. Tas gyvena Naujojoj Akmenėj.

– Ar Vaclovas mokėsi?

A. V.: Kaip ir viena koja, panašiai buva.

E. S.-V.: Aš nežinau pasakyt, ar kokia liga buva. Iki aštuonių metų buva sveiks. Pokario čėsu jau su kriukiais vaikščioja. [Poliomielito pasekmė, dalinis paralyžius – R. V.]

A. V.: Septynis vaikus išaugino. Viena mergelė gyvena Vokietijoj.

E. S.-V.: Ir kap įdomiai apsiženijo. Susipažina per komjaunima laikraštį. Ji mokinos neakivaizdei unt veterinorių. Ir Vaciuks rada nuotrauką. Pagalvoja parašyt. Ana vėl atrašė. Pradėja rašinėtis. Vaciuks užvadino atvažiuoti. Atvažiava. O mes unt Verbų nedėlioj sekmadienį eidavom Velykėlės. Jau nuėjom: „Mam, Vaciaus pana atvažiava.“ Aš galvoju: kokia ta pana? Kaip reik pamatyt? „Mam, – sakau, – sudėk kokį reikalų, kad aš galėčiau įeiti tam kambarin.“ Mama nerado reikalo. Mums šnekant beišeinanti unt autobuso važiuoti. O jerguteliau, merga kaip lėlė! Graži, plaukai sudėti, gražiai pasipuošus. Ir anie pradėja draugauti, važinėti. Dabar jau vestuvės bus. Mama biedna, viena, niekam [vestuvių] kelti [negali]. Kėlėm mes su Norbertu. Trisdešimt žmonių buva. Mes piršliuose buvam. Ana žadėja atvažiuoti puse savaitės anksčiau. O tas Vaciuks eina iš proto. Jau žmonės šneka: „Jūs keravokit to Vaciuko, kol [ko] nepasidarytų.“ Viena diena ir untra diena, ir trečia diena – tos jaunosios nėra. Nu, kon dabar? Mes čia jau visi dedamės, tvarkomės, čia giminaitės bus tos vestuvės. Saka: „Kų reik dabar daryt su dovanom.“ Sakau: „Dovanų nedukim. Suvalgysma, išgersma, kun susinešma, tų dovanų nedukim.“

Vyrs mana dirba Kaliningrade, šalia Kaliningrado, kur ten. Ir parvažiuoja tas vyras. Mes išlekiam į Šilalę dar pasipirkti su autobusu, tada nei motocikla neturėjam, nei mašinas, nieka. Parvažiuojam. Jau jaunoji besanti. Pati išeigines turėja nusipirkti ir veliumą nusipirkti. Aš tik vainiką prisegiau. Pasiėmėm sunkvežimį važiuot. Jaunasis į kabiną nuėja. O jerguteliau! Kits kaimyns turėja „kupriuką“, tos buva mašinikės apvaliom durikėm, pavadinam jaunąją tam „kupriukan“. Jaunąjį vežam su didžiuoju mašinu, parėdka važiuojam unt viršaus. Ir Norberts buva parėdkuos su sava [Vaciuko vestuvėse nedalyvavau – R. V.], dar neženotas buva, bet jau draugava su sava [būsima] žmona. Pasiėmėm suknias iš kulturkės visas baltas, vienodas. Jaunoji graži, geltonplaukė, o tas Vaciuks su tais kriukeliais – kebežai kebežai. Ir apsiženijo. Ir išaugina septynis vaikus. Vaikai kokie graži, tik vienas vaikiuks nusigėrįs yr. O mergikė tokį žemaituką buvo vyrą gavusi, buvome vestuvėse. Kaip prieš nelaimę, tas tėvuks, toks dainininks, toks storulis, atsiduso: „Kad tik tie mano vaikai gerai gyventų, kad tik tie mano vaikai gerai gyventų.“ Penkis metus išgyvena, su didžiuoju mašinu dirba, su draugu važiava, irgi virta, ir neužsimušo, bet bevažiuodams mirė [Vaciaus dukters vyras]. Mergelę turėja penkių metukų. Buva nėščia, po vyro laidotuvių parsileido. O tas tėvuks sirga su širdi. Kelis metus išbuva, ir tas tėvuks numirė. O dabar ta mergelė Vokietijoje.

A. V.: Anūkė Renata turi sugebėjimus kaip mano brolis, gerai mokos. Va, tap prabėga visas gyvenimas.

E. S.-V.: Tas Norbertėlis būdava rūpestingas. Aš buvau dvejos ligoninėse. Vieną žinojau – Santariškes. Žentas vežė. O antroji – nežinojau. Pasiskumbinau paklaust Norbertuka, kur ta, vaikel, ligoninė. Davė jis draugą, atsivedė tokį šnekų žmogiuką. Susitikimą turi, paskaitas skaityt. Sakau: „Bėk, Norbertėl.“ Ne, jis vis vien laukia. Daktara neradom. Rokuoja: „Pavėluosiu biškį, palauks.“ Sakau: „Tu nieka čia nebepadarysi. Jau tu eik ton paskaiton.“

Norėja, kad visi ano giminaičiai tik mokytųs, vo mokytųs. Atėjįs tikrindava sąsiuvinius, liepdava skaityti. Anūkė Renata už rašinį [buvo] gavusi į sąsiuvinį dvejetą. Ir pamatė, kad Norbertuks ateina. Ton dvejetą po treningiuku, unt aukšta ir pakavoja. Kad nepamatytų Norbertuks to dvejeto. Norbertuks kad būtų gyvas! Dabar ana į Vilnių įstoja mokintis.

– Kur įstojo?

E. S.-V.: Į teisę. Kaip aš nenorėjau in ton teisėn. Už mokslą, skaitos, laimėjo kelialapį į Prancūziją. Skaitosi, prancūzų kalbos. Važiava trys iš visos Lietuvos. Tik trys užėmė pirmas vietas.

– Kur ji baigė vidurinę mokyklą?

A. V.: Laukuvoj. Laukuvos gimnazijų baigus.

E. S.-V.: Buva į laikraštį didžiausius straipsnius įdėjus apie politiką, apie viskuo. Buva atvažiavus iš Prancūzijas unt išleistuvių. Sakė: „Jeigu jau neįstosi čia, – palika adresą, – krepkis į mani, aš padėsiu dėl Prancūzijos.“

A. V.: Turi tokių sugebėjimų kap Norberts.  

E. S.-V.: Ir ana laikraščius visokius leisdavo, visur mokykloj… Kalba labai stačiai. Iškalbinga yra. Norberts kad būtų gyvas buvįs… Anas džiaugės, kad pirmūnė. Pinkių metų laikraštį skaitė. Aš kaip sykį radau žurnale parašyta, kad pinkių metų vaikas skaita, aš nusijuokiau, ar gal pinkių metų vaikas skaityti? O mana anūkėlė, pinkių metų kada buva, sau laikraštį… Iš pradžių skaitė tas didžiosias raides, o kai pinkių metukų buva, ir tas mažytes parskaitydavo. Norberts džiaugės diktai, kad ana tap mokinas, būtų gyvas buvįs, būtų anai daug padėjįs… [...]

– O kiek Norbertui buvo metų, kai vedėsi?

E. S.-V.: Norbertienė dešimt metų [vienuolika metų, o pagal tikruosius Norberto gimimo metus – dvylika – R. V.] jaunesnė už Norbertą. O kai ženijos, Ramunė aštuoniolikos metų neturėja. Dėdė vykdomam [komitete] dirba, dėdė praleida.

A. V.: Jeigu aštuoniolikos, tai anas [buva] dvidešimt aštuonių.

E. S.-V.: Dvidešimt septynių, dvidešimt aštuonių, tame tarpe. [Santuokos metu (1966-08-06) man buvo septyniolika, o Norbertui – dvidešimt aštuoneri metai – R. V.]

Jau Norberts toks savotiškas žmogus buva. Jau prapuolįs jaunas su mokslais, su sava darbais paskendįs. Vasarą didelioj retenybėj ateis į šokius. Mokėja šokti. Bet kningas, kningas, kningas… Jis unt stala valgys ir šalia knygą pasidėjįs bus. Dar anas paauglis buva. Ir aš ten netoli kaimynystėj gyvenau. Susirinkdavom žaisti: „bobų“ mušdavom, primuštinį mušdavom. O ans išlėks tik biškiukų, paklykaus, paklykaus ir vėl lek prie tų knygų. Pusbrolis tonkiai turėdava reikalų, nuvažiuodava į Vilnių. Kap, saka, Norberts sunkiai dirba, aš, saka, nenorėčiau. Kai ans atvažiuodava čia pas mūs, užsiimdavau valgyt ilgai taisyt, kad ilgiau pabūtų. Nepriprašysi prie valgio. Mėgdava bulves šutintas su pienu rūgštu. Sakydava: „Aš pasilsiu bulvių košę virdams ir indus plaudams.“

Atsisuka, kelis žodukus sušneka ir anam – darbas, darbas, darbas… Kitąsyk atostogų parvažiava prie mamos, ir mes ten esam. Ans neturi laika su mumis užsiimti.

A. V.: Norėdava knygų parašyti. Sakydavau: „Kolei tu mokslus baigsi, ir pensijos sulauksi.“