Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ – apie pieną, meilę ir šautuvą

Taigi laikykime tikru dalyku, kad visi poetai, pradedant Homeru, nesvarbu, ar jų kūryba vaizduoja dorybę, ar kitus dalykus, yra tik atvaizdų pamėgdžiotojai, bet nepasiekia tiesos ir, kaip jau sakėme, primena dailininką, kuris nupiešia batsiuvį, pats apie batų siuvimą nieko neišmanydamas, bet tiems, kurie taip pat nieko neišmano apie batų siuvimą, jis atrodo tikras batsiuvys, nes jie sprendžia tik iš formų ir spalvų.

                  Platonas, „Valstybė“ (Vilnius: Pradai, 2000, p. 382–383)

 

Pirtis nebuvo kūrenta mažiausiai penkiolika metų. Nes savęs su apžėlusiu tarpkoju toje pirtyje neprisimenu.

                  Marius Ivaškevičius, „Žali“ (Vilnius: Tyto alba, 2018, p. 287)

 

Romaną „Žali“ skaičiau atidžiai, bet tik vieną kartą. Todėl galimi mano recenzijoje minimų personažų ir romane „Žali“ vaizduojamų personažų atitikimai arba neatitikimai vertintini tik kaip nedrąsūs mano kūrybiniai eksperimentai ir už nieką aš neatsakau.

Kreivarankis (2019 m. kovas, Naujininkai, Vilnius)

 

Nebesiųskite mums laiškų. Mes per klaidą nušovėme laiškanešį.

                  Marius Ivaškevičius, „Žali“ (p. 348)

 

Vieno iš Lietuvos partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago metais paskelbti 2018-ieji prasidėjo dar iki jiems prasidedant, kai rašytoja Rūta Vanagaitė dar 2017 m. rudenį prakalbo apie duomenis, neva įrodančius Vanagą bendradarbiavus su sovietų represinėmis struktūromis. Kilusi pasipiktinimo banga, susipriešinimo ir diskusijų intensyvumas jau tada parodė, kad mūsų dar laukia partizanų net ne metai, o galbūt ištisi dešimtmečiai.

Mano galva, toks netikėtas šios temos jautrumas yra nulemtas dviejų tarpusavyje susijusių aplinkybių. Visų pirma tai rodo savotišką mūsų visuomenės brandą, kuri pasireiškia noru gilintis ir suprasti tragiškai susiklosčiusias aplinkybes, kurios nulėmė valstybingumo praradimą 1940 m. ir vėliau kilusį pasipriešinimo okupacijai judėjimą. Mes jau išaugome iš poreikio kas kartą vertinant šiandienos realijas prisiminti Lietuvos valstybę kadaise buvus „nuo jūros iki jūros“ ir mums jau norisi kažko gyvo ir artimesnio, kažko mus tiesiogiai liečiančio. Kita vertus, per pastaruosius dešimtmečius išmirė didžioji dalis savo akimis mačiusių pokario įvykius ir užaugo nauja karta, kuri istorijos mokėsi iš vadovėlių, publikuotų jau po 1990 m. Ne, nenoriu pasakyti, kad po 1990 m. istorijos vadovėliai blogesni. Noriu pasakyti, kad vadovėliuose istorinė medžiaga pateikiama glausčiau, aiškiau ir suprantamiau nei dažnai vos kelių smetoninės mokyklos klasių išsilavinimą turinčių senolių prisiminimai. Net ir tuo atveju, kai tos kelios klasės, pasak tų senolių vaikų ir anūkų, yra prilygintinos šiandienos universitetiniam išsilavinimui.

Mariui Ivaškevičiui paskyrus Nacionalinę premiją, visi susipriešino dėl jo romane „Žali“ išsakytų minčių apie pokario partizanų judėjimą. Pats romanas buvo publikuotas dar 2002 m. ir tuo metu sulaukė keleto įsiskausminusių visuomenės veikėjų komentarų ir keleto palankių recenzijų, kurių autoriai atsiriboję nuo ideologinio vertinimo visų pirma bandė suprasti romano tekstą. Tiek į vienus, tiek į kitus, tiek į patį romaną laisvos Lietuvos piliečiams buvo nusišvilpt, nes tuo metu jie intensyviai rengėsi ateinančiais metais šalies prezidentu išsirinkti Rolandą Paksą, kas savaime garantavo net ir pačius išrankiausiuosius tenkinantį susipriešinimo lygį.

Prieš pereinant prie M. Ivaškevičiaus „Žalių“ aptarimo, mums būtina suvokti istorinės atminties diskurso taisykles. Akivaizdu, kad bet kokioje diskusijoje derybų šaliai yra svarbu laikytis tinkamos startinės pozicijos. Pavyzdžiui, jūs gyvenate valstybėje, kurios parlamentą sudaro 141 deputatas, jūsų oponentai nori deputatų skaičių sumažinti iki 121, o jūs manote, kad deputatų skaičius turi likti toks, koks buvęs. Tokiu atveju būtų klaida pradėti ginčą argumentais, kodėl yra geriau, kai parlamentą sudaro 141 narys. Vietoj to daug racionaliau būtų laikytis pozicijos, atvirkščiai proporcingos oponento siūlymui, t. y. reikia siūlyti parlamento narių skaičių padidinti iki 161 ir sėdus prie derybų stalo raginti daryti abipusius kompromisus, kad šalys galiausiai sutartų palikti 141 deputatą ir išsiskirstytų abi patenkintos derybų rezultatais. Neatmestina, kad derybų metu priešinga šalis keis savo poziciją, bandys suklaidinti ar staiga sugalvos padidinti reikalavimus. Todėl siekiant apsidrausti nuo tokių provokacinių veiksmų jums tikslinga nusimatyti papildomą saugos dydį, kuris šiuo atveju galėtų būti, tarkim, pusė derybinės sumos, t. y. 10. Taigi minėtoje situacijoje derybose dėl parlamento narių sumažinimo iki 121 jūsų paritetinis pasiūlymas turėtų būtų padidinti parlamento narių skaičių iki 171. Tuo atveju, jeigu kita šalis derybų metu nebandys gudrauti ir elgsis garbingai, jūs galiausiai suderėjęs dėl 151 nario galėsite parodyti plačią širdį ir atsisakyti saugos dydžio kitos šalies naudai arba paprašyti už jo atsisakymą kuklaus atlygio pinigais arba natūra. Be abejo, derybų metu paaiškėjus, kad kita šalis irgi yra nusimačiusi saugos dydį, savojo saugos dydžio skaitmeninė vertė turi būti didinama proporcingai oponentų veiksmams.

Lygiai tokia pati logika taikytina ir derybose dėl istorinės atminties. Pavyzdžiui, gudų istorikams paskelbus, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sukurta vien tik gudų tautos pastangomis, o lietuviai buvo šios istorinės valstybės viena iš paribio tautų, nieko jai, išskyrus pavadinimą, nedavusių, būtų neprotinga derybų pradžioje laikytis istorijos mokslu grindžiamos pozicijos, teigiančios, kad tais laikais vyravo viduramžiams būdingi feodaliniai santykiai, visuomenė buvo pasidalinusi luomais, kalba neturėjo tokios reikšmės kaip dabar ir apskritai XXI a. kategorijos to meto visuomeniniams santykiams netaikytinos. Vietoj to daug tikslingiau gudų atžvilgiu laikytis kardinaliai priešingos pozicijos, teigiančios, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sukurta būtent tik lietuvių pastangomis, o gudai tebuvo nukariauta ir jokios reikšmės šios valstybės susiformavimui neturėjusi tauta, išskyrus gal savo kalbos paskolinimą Lietuvos Statutų rašymui (vėliau jie vis tiek buvo išversti į lotynų). Saugos dydis šiuo atveju būtų rezervinė Lietuvos pozicija, kad gudai iš principo nėra pajėgūs sukurti savo valstybės ir gali egzistuoti tik kitų tautų valdomi, o jų dabartinis susidomėjimas praeities valstybės paveldu yra nulemtas primityvaus poreikio nekreipti dėmesio į akivaizdų faktą, kad dabar jie yra po batkos padu, kuris savo ruožtu yra po Putino padu. Prasidėjus istorinės atminties turgui dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo mes, laikydamiesi tokių startinių pozicijų, kultūringoje diskusijoje su gudais abipusių nuolaidų ir kompromisų būdu pasiektume bent kiek mokslu pagrįstą rezultatą, kuris turėtų būti kažkur per vidurį. Gudams istorinės atminties derybų metu elgiantis garbingai ir abiem šalims pasiekus mus tenkinantį rezultatą, saugos dydžio būtų galima geranoriškai atsisakyti gudų naudai.

Norint suprasti pasipiktinimo M. Ivaškevičiaus „Žaliais“ bangos priežastis, būtina įvertinti, kad šis romanas pažeidė šiuo metu dar tik besiformuojantį partizanų istorinės atminties pusiausvyrą. Kol į Rytus nuo mūsų esančios jėgos partizanus vienareikšmiškai įvardina taikių gyventojų žudikais ir tiesiog banditais, o mūsų populiarioji kultūra dar nėra sukūrusi partizano-Supermeno, partizano-Betmeno ar partizano-Spaidermeno tradicijos, tol bet kokia nuosaiki ar aiškiai palankiais teiginiais neparemta pozicija kelia grėsmę mūsų istorinei atminčiai ir stumia mus į nepatogią derybų poziciją.

Tokiame kontekste reikia nepamiršti, kad menas, mokslas ar literatūra kovoje dėl istorinės atminties vaidina tik trečiaeilį ar net ketvirtaeilį vaidmenį, negana to – jie gali būti kenksmingi. Istorinei atminčiai nepalankūs moksliniai argumentai ir faktai arba toji paslaptinga jėga, kuria geras rašytojas sugeba sužavėti kitus ir juos savo vaizduotėje sukurtais pasauliais patraukti į klaidingą pusę, gali suvaidinti pražūtingą vaidmenį informacinio karo sąlygomis. Tautos gali gyventi be literatūros, mokslo ir meno, be demokratijos, interneto ir vandentiekio, tačiau jokia tauta negali gyventi be savo istorinės didybės ir protėvių garbės kulto. Užfiksuokime – romano „Žali“ autorių teisėsaugos institucijoms įskundę asmenys buvo žmonės, kurių mąstymo ir pasaulio suvokimo ribos sutampa su partizanų atminties derybose Lietuvos šiuo metu užimamų pradinių pozicijų saugos dydžio ribomis. Jų elgesio motyvai yra paaiškinami išimtinai tik saugos dydžio viduje galiojančiomis vertybėmis ir čia suformuotais elgesio modeliais. Tai yra elitiniai istorinės atminties kariai, itin sąmoningi ir abejonėms atsparūs durklo ir juodojo apsiausto riteriai, kuriems pavedamos ypatingos užduotys ir kurie dažniausiai pamirštami ar netgi paaukojami po to, kai besivaržančioms šalims pavyksta pasiekti kompromisą.

Dabar, supratę derybų dėl istorinės atminties principus ir jų visuomeninę reikšmę, mes jau esame pasirengę pereiti prie M. Ivaškevičiaus romano „Žali“.

Pasakysiu iš karto, kad „Žali“ yra visiškas šlamštas. Kalbant apie prokuratūrai parašytus skundus dėl šiame romane išdėstytų teiginių dažnai buvo pabrėžiama, kad visos ten cituojamos ištraukos yra iš pirmųjų dvidešimties romano puslapių, tokiu būdu darant išvadą, kad skundikai viso romano taip ir nesugebėjo perskaityti. Tačiau patikėkite, tai tikrai nėra lengva. Skaitydamas „Žalius“ ne kartą ir ne du norėjau mesti šią knygą į šalį ir susirasti malonesnės veiklos, tačiau mintys apie Lietuvos partizanų drąsą bei pasiaukojimą įkvėpdavo mane iš paskutinių jėgų tęsti šį Golgotos žygį, nes koks gi aš lietuvis ir negi aš vertas tos partizanų krauju aplaistytos laisvės, jeigu netgi tiek nesugebu ištverti.

Skaitydamas kartais netgi manydavau, kad yra kažkoks slaptas M. Ivaškevičiaus ir jo skundikų sąmokslas spaudoje paviešinant intriguojančias ir gana rišlias įžvalgas sugundyti nusipirkti skandalo išpopuliarintą knygą. Prie to, galbūt ne iš piktos valios, prisidėjo ir mūsų literatūrologai, kurie bet kuriuo atveju yra linkę minčių dėstymo broką ir istorinio konteksto neišmanymą interpretuoti kaip postmodernios minčių raiškos specifiką. Šiais laikais reikia būti visokeriopai pasiruošusiam, nes marketingas gali užklupti pačiose netikėčiausiose situacijose.

Net ir dabar nesu tikras, ar nepakliuvau į manipuliatorių pinkles, kai nenorėdamas būti panašus į tuos skundų rašytojus vargau su šia knyga iki galo. Tiesa, reikia pasakyti, kad pabaigoje autorius pabandė surišti eigoje beviltiškai išsipešiojusius siužeto siūlus ir skaitydamas paskutinius romano puslapius aš, pačiam sau visai netikėtai, iš naujo supratau, koks tai yra malonumas skaityti bent kiek rišlesnį tekstą po kelių šimtų puslapių makalynės. Čia verta paminėti, kad galutinis siužeto planas, kuris paaiškėja pačioje pabaigoje, man tikrai patiko. Tačiau jo įgyvendinimas yra toks katastrofiškas, kad aš su atgailaujančiu sielvartu prisiminiau Joną Biliūną – žmogus mokėjo taip gražiai viską suvesti link pabaigos, o aš būdamas paauglys juk tyčiojausi iš jo per lietuvių literatūros pamokas. Grįžo dabar man už tai dešimteriopai.

Įsivaizduokite, kad jūs pradėjote skaityti romaną „Genijaus skausmas“, kurio anotacijoje parašyta, kad romanas yra apie tai, kaip Einsteinas įveikė porą dešimtmečių jį kamavusį iltinio danties skausmą. Na ir skaitote kelis šimtus puslapių apie tą danties skausmą, apie tai, kaip bėga metai, o jis nesiliauja. Įveikiate tarpsnį, kur genijus su žmona užsiima oraliniu seksu, bandote giliau suprasti herojaus mesteltą frazę: „Aš juk reliatyvumo teoriją suformulavau, o man vis tiek skauda.“ Iš kylančio rūko aprašymo suprantate, kad dabar Einsteinas emigruoja į JAV, kol galiausiai dantis išraunamas ir skausmas pasibaigia, o kartu ir romanas. Oralinis seksas yra gerai, danties skausmas yra blogai, belieka tik klausimas: o tai tas Einsteinas apskritai čia prie ko? Panašioje situacijoje atsidūrė ir romano „Žali“ pagrindinis herojus Jonas Žemaitis.

Vėl turbūt tik pačiam „Žalių“ autoriui suprantama, kodėl pagrindinis jo romano herojus pasižymi tokiomis ir dar kai kuriomis seksualinėmis preferencijomis. Štai epizodas, aprašantis pagrindinio herojaus, turėjusio būti 17 metų, žaidimus su savo būsima žmona Elena, kuriai tuo metu tik 10 metų:

 

Ji turėjo pilti kamienu pieną, aš burna turėjau pagauti lašus.

– Vienas lašas – vienas noras, – pasakiau. – Nepagaunu – tada nesiskaito.

Pirmas lašas, kurį pagavęs prarijau, norėjo pamatyti jos baltas kelnaites. Užverčiau galvą ir aiškiai jas pamačiau. Antras lašas paklausė, ar po kelnaitėmis jau yra prasikalusios garbanos, pasakiau, kad laikas jau būti. Jis norėjo į jas pažiūrėti. Man pasirodė, kad štai viena pradūrė kelnaičių audinį ir žiūri kreivai į mus. Trečias paprašė, kad ji kiek sujudintų kojas, jis nori pažvelgti giliau. Ji sujudino kojas, kelnaitės trumpam prasiskleidė, mes gavom progą pažvelgti į vidų. Tada ji pasakė:

– Krinta.

Jai išsprūdo stiklainis. Į mane lėkė lašas – milžinas, o aš buvau pasirengęs gaudyti mažiukus. Tokio didelio noro nebuvo.

Kartą pasakiau Pieninei, mes tada panašiai važiavome:

– Žinai, kas yra šitas karas? Mums išsprūdo pilnas stiklainis. (p. 118–119)

 

Žaidimo epizodas iš karto pereina į pagrindinio herojaus pokalbį su partizanų ryšininke pravarde Pieninė, vykstantį jau praėjus porai dešimtmečių nuo lašų gaudymo burna, kai tūkstančiams partizanų vadovaujantis romano herojus sugalvoja ryšininkei paprastai ir suprantamai paaiškinti, kas čia dabar per karas vyksta Lietuvos miškuose. Pavyko, kaip nesunkiai galima atspėti, nelabai kaip. Bent jau už tai verta atskirai padėkoti autoriui už adekvatumą. Šiaip romane reguliariai, vienu ar kitu pavidalu, iškyla pieno vaizdiniai, kurie gal net svarbesni už patį karą, bet šių vaizdinių reikšmės man įminti nepavyko. Belieka nekantriai tikėtis, kad tai netrukus bus išanalizuota ir atskleista humanitarinių mokslų pakraipos disertacijose.

Šio žaidimo su pienu prisiminimai išliko ir vėlesniuose romano herojaus ir jo žmonos Elenos santykiuose:

 

Ji stovėjo priešais mane dar ne nuoga, bet jau ir ne apsirengusi.

– O aš tavo, – užbaigė ji.

– Kas?

– Lėlė. Bet čia niekas neprimena to, su kuo tu vaikystėje žaisdavai. Tai ir noriu parodyti. (p. 277)

 

Romanas „Žali“ pasižymi įvairių meno krypčių lietuvių kūrėjams būdingu įsitikinimu, kad labai ilgai ir intensyviai žiūrint į cigarą anksčiau ar vėliau neišvengiamai atsiskleidžia visos psichoanalizės paslaptys ir paaiškėja visi egzistenciniai klausimai. „Žaliuose“ labai daug dėmesio skiriama pagrindinio herojaus vidinės būsenos aprašymui ir skaitytojas tiesiog panardinamas į betikslį emocinį tampymąsi, cigaro stebėjimą ir praeities gauriukų pešiojimą, tik epizodiškai primenant, kad jis visgi yra 20 000 partizanų vadas. Tai keistas faktas, kurį pats herojus retkarčiais prisimena su kažkokia netikėta nuostaba, kaip mes išvažiavę į prekybos centrą ir jau apsipirkinėdami prisimename namuose palikę vairuotojo pažymėjimą. Apsipirkti tai netrukdo, bet vairuojant atgal gali stribai pagaut, o gal nepagaus, o juk reikėjo prasitęsti pažymėjimo galiojimą, bet lyg dar nepasibaigė, o kokia prasmė?

„Žaliuose“ aptinkame ir kitų istorinių asmenybių. Yra puiki vieta, kur pagrindinis herojus su savo žmona Elena pirtyje vantomis vanoja Salomėją Nėrį:

 

Gulėjo ant trečios, viršutinės, laktos, o mes dviem vantom varėm į jos odą raudonį. Dejavo iš malonumo, nors ir ne tos kategorijos, kurį gavo patirti naktį ir kuris buvo skirtas ne jai. Tačiau jos kūnas rangėsi ir ritmingai tvinkčiojo sėdmenys. Salomėja gulėjo ant pilvo ir sulenkdavo vieną koją, kulnu paliesdavo užpakalį, paskui trenkdavo ta koja atgal į medinės laktos lentas. Kai pervertėm ją ant nugaros, laikė rankas ant krūtinės. Elena vanojo viršutinę jos dalį, aš – nuo bambos ir iki pėdų. Ir atrodė, kad ravime lysvę, pasidėję per vidurį pagalį, skiriantį darbo ribas. (p. 289)

 

Gaila, kad gyvenimo būdo koučeriai M. Ivaškevičiaus neišmokė paprastos tiesos – jei nori atrodyti žaismingas, tai ne bandyk toks būti, o tiesiog būk. Gerai, jog romane periodiškai nurodomos datos, kad skaitytojas nesusipainiotų, kuriuo istoriniu laiku vyksta veiksmas, tačiau pats įvykių turinys nuo datavimo lengvai gali būti atsiejamas. Pavyzdžiui, pakoregavus įvykių datas ir kosmetiškai pataisius kai kurias detales, „Žali“ lengvai virstų į romaną apie miškuose užsibuvusius ir nuo smetoninės policijos besislapstančius Pirmojo pasaulinio karo dezertyrus. Norint būtų galima romano veiksmą dar labiau paankstinti, bet tada pirtyje Salomėją Nėrį reikėtų pakeisti Maironiu ar Šatrijos Ragana. Suprantu, kad šių visų istorinių asmenybių charakteriai skirtingi, bet vienas kartas gali nutikti bet kam, o ir romanas juk ne veltui yra laikomas postmoderniu.

Vietomis veiksmas „Žaliuose“ atgyja. Iš tų keleto įtampos scenų man labiausiai įsiminė ginkluotas dviejų moterų, vėliau tapsiančių anyta ir marčia, konfliktas (citatoje minimas Žemaitis yra ne romano herojus, o jo bendrapavardis):

 

Nieko nebūčiau spėjusi pasakyti, todėl tik pakėliau automatą ir šaudžiau į lubas, sienas. Dužo indai, nuo lentynų nulėkė knygos. Šaudžiau, nes negalėjau sustoti… Veidrodžiai, likę stiklai, fotografijos, visa kažkaip neįtikėtinai nyko mano pačios akyse. Išnyko ir Afanasijus, iššoko pro langą. Sustojau.

Iš po lovos išlindo maža susivėlusi moteris. Ji laikė kulkosvaidį ir taikėsi į mane. Aštuoniasdešimt pirmųjų gimimo. Tais metais kažkas turėjo negrįžti iš jūros. Ji buvo Žemaičio motina.

– Nešaudyti, – pasakiau.

Ir pati ėmiau trupinti viską aplink. Taikiau aukščiau jos kuodo, gailėjosi, kad buvo taip aukštai pakabinta, nes byrėjo į šipulius. Šaudžiau, kol baigėsi šoviniai.

Tuomet ta maža, susivėlusi moteris metė man po kojų kulkosvaidį. Taip, lyg čia ji būtų šaudžiusi. (p. 166)

 

Visi romano veikėjai panašūs tuo, kad pasižymi mąslumu, polinkiu į savianalizę ir tariamai rafinuotus palyginimus. Nors romanas pretenduoja vaizduoti įvykius iš įvairių herojų perspektyvų, keičiantis perspektyvai tas pats perdėtas įsispitrijimas į cigarą išlieka nepakitęs. Pasakotojams keičiantis, toliau vyniojamas empatijos surogatas, skaitytojui sudarant įspūdį, kad visi žmonės, sugebantys trumpai ir aiškiai nusakyti reikalo esmę, jau yra arba ištremti į Sibirą, arba nužudyti enkavėdistų ar partizanų. Skaitytojas visą laiką turi būti susikaupęs, nes vos trumpam atsipalaidavus kyla grėsmė herojaus veiksmus supainioti su jo prisiminimais, prisiminimus – su jo sapnais, o patį herojų – su kokiu nors jo pažįstamu. Jeigu jūsų oda netikėtai pradėjo tekėti šlapimo, spermos ar kraujo srovelė ir jūs esate romano „Žali“ herojus, tai jums visų pirma akimirksniu galvoje iškils visokios asociacijos ir prisiminimai, o tik po to šluostysitės arba bandysite suprasti, iš kur tai atsirado ant jūsų kūno.

Neatsitiktinai visi M. Ivaškevičiaus gynėjai akcentuoja kovojantys už saviraiškos laisvę apskritai, vengdami pasakoti apie kvapą gniaužiantį šios knygos skaitymo malonumą. Neatsitiktinai į kovą už šią laisvę pakilo visomis spalvomis žaižaruojantys narcizai ir šiaip knygų mugės veteranai, kurie vien tik dėl to, kad į juos kol kas dar netrenkė tiesos žaibas, pirma laiko įsikalė sau į galvą, kad kvietimas atvykti į prokuratūrą yra pats baisiausias atpildas už jų nevaldomas grafomanijas.

Pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip varijuoja viešojoje erdvėje „Žalius“ ginančiųjų pozicijos. Pradžioje buvo sakoma, kad galbūt romane vaizduojamas ne konkretus, istorinis generolas Jonas Žemaitis, o šiaip bet koks partizanas. Po to – kad šis romanas ne tiek apie partizanus, kiek apie žmonių kelionę į save pačius. Galiausiai viską vainikavo teiginiai, kad „Žali“ yra net ne literatūra, o tiesiog kultūros reiškinys. Ko gero, aš ir pats būčiau linkęs pritarti pastarajai nuomonei, nes derybų stadija, kai abi šalys vienu metu didina savo saugos dydžius, nors ir sukelia papildomos įtampos, tačiau tuo pačiu atveria naujas erdves ekstremaliai saviraiškai. Jeigu mes „Žalius“ vertintume kaip kultūrinį performansą, tai jo sėkmė yra fenomenali. Tai yra performansas, perfrazuojant kai kuriuos literatūrologus, sujungęs partizanų laikus su mūsų karta, taip pat mūsų prokuratūrą su sovietiniu NKVD. Gali būti taip, kad netrukus semiotikos specialistai bus būtini atliekant teismo ekspertizę, o prokurorai savo kabinetuose sėdės apsikrovę ne bylomis ir kodeksais, o romanais, žurnalais ir laikraščiais. Teko skaityti įvairių atsiliepimų apie „Žalius“ ir aš pirmą kartą gyvenime pamačiau, kad, pasirodo, įmanoma romano antagonisto ištartą frazę priskirti pačiam autoriui, o po to jį apkaltinti tos frazės pasakymu. Tai yra naujas puslapis šlovingoje skaitančios tautos istorijoje. Kita vertus, romanas „Žali“ pirmą kartą buvo publikuotas 2002 m., o generolo J. Žemaičio sūnus Laimutis Žemaitis mirė 2008 m., taip ir neparašęs skundo į prokuratūrą, gal net „Žalių“ neperskaitęs arba perskaitęs tik pirmus 20 puslapių. Gal tiesiog nespėjo? Laimei, visuomenėje atsirado sąmoningų ir patriotiškai nusiteikusių žmonių. Toje pačioje visuomenėje, kuriai reikia dar kokių poros dešimtmečių, kad kandidato narystė komunistų partijoje sovietmečiu darytų atstumiantį poveikį jo rinkėjams.

Tai yra nuostabus absurdo spektaklis, kurio dalyviai esame mes visi, tiek aš, perskaitęs „Žalius“ ir rašydamas šį tekstą, tiek jūs, jį skaitydami (pakentėkite dar truputį, jau tuoj baigsiu). Ir nors nesu pagrindinis šio absurdo spektaklio režisierius, džiaugiuosi galėdamas įnešti savo kuklų indėlį, nes tam, kad absurdo spektaklis įgautų estetinę vertę, jame vaizduojamas marazmas turi būti tobulas, absoliutus ir visa apimantis. Tirštos jo konsistencijos neturi gadinti nė menkiausias sveikos nuovokos spindulėlis. Tik tuomet jį tinkamai įvertins kultūrinio performanso ekspertai.

Mūsų Seimui 2019 m. paskelbus generolo Jono Žemaičio metais, prisiminkime dar vieną romano „Žali“ įžvalgą: „Mano tėvas yra kartą sakęs: pasaulį išgelbės psichoanalizė“ (p. 338). Šiais metais būkime susikaupę ir pasiruošę prisiminti savo tautos didvyrius, taip pat išgirskime šiuos žodžius, nes tėvelis, kaip žinoma, nesąmonių neprišnekės ir blogų dalykų neprimokys.

 

 

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.