Meilė teroro metais: Michailas ir Jekaterina Kalininai

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad totalitarizmas pasireiškia ne vien kaip naikinanti fizinė jėga, bet ir kaip egzistencinė prievarta. Tai reiškia, kad žmogus, norėdamas išgyventi, verčiamas nuolat neigti savo paties jausmus ir pirmines spontaniškas reakcijas, vadovautis primestinėmis ideologinio pasaulio taisyklėmis taip, lyg jos būtų tikros, ir tokiu būdu dalyvauti savo paties pavergime. Arendt mini totalitarinėms visuomenėms būdingą gebėjimą atsiriboti ir akimirksniu užmiršti tuos, kuriuos režimas paskelbė savo priešais, – net artimiausi giminės ir šeimos nariai saugumo sumetimais juos ištrindavo iš pokalbių ir atminties – t. y. asmens išgyvenimo garantu tapdavo jo psichologinė savigriova, jo prieš save patį nukreipta jėga.

Kaip totalitarinis teroras paveikė intymiausias žmogaus gyvenimo sritis? Kaip įmanomas ir ar įmanomas intymus ryšys tarp žmonių, jei tas intymumas bet kurią akimirką gali būti suspenduotas arba atšauktas? Ką reiškia santuokos priesaika – varge ir skausme, kol mirtis išskirs, – jei vienintelis besąlygiškas asmens lojalumas yra lojalumas partijai?

*

Michailas Kalininas (1875–1946) – sovietinis partinis ir valstybės veikėjas. Po mirties Kalinino garbei jo vardu buvo pervadinta net keletas miestų. Vienas iš jų – anuomet Kionigsbergas, dabar Kaliningradas – tą vardą išlaikė iki šiol.

Kalininas jaunystėje dirbo Peterburge ir Tbilisyje, įsitraukęs į revoliucinę veiklą, 1906 m. vedė Estijos žydę ir politinę bendramintę Jekateriną Lolberg. Kalininai susilaukė trijų (pagal kitus šaltinius – keturių) vaikų, o 1916 m., kai Kalininas buvo nuteistas ir ištremtas į Sibirą, Jekaterina kartu su vaikais savanoriškai sekė paskui jį.

Po revoliucijos abu Kalininai ėmėsi dalyvauti kuriant naują valstybę ir visuomenę. Abu sutuoktiniai buvo nuoširdžiai atsidavę partijai – taip nuoširdžiai, kad 1924 m. Jekaterina apkaltino kontrrevoliucine veikla ir įskundė savo pačios brolį Vladimirą Lolbergą, šis buvo areštuotas ir tų pačių metų rugsėjo 25 d. sušaudytas.

Kalininas buvo vienas artimiausių Stalino žmonių – jis palaikė Staliną, šiam kovojant dėl galios ir įtakos su Leninu, ir liko lojalus Stalinui 1937 m., kai per šalį nusirito represijų banga. 1938 m. sausio 17 d. Kalininas tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, kitais žodžiais tariant – nominaliu šalies vadovu.

Tų pačių metų spalio 25 d. įvyko netikėtas dalykas – buvo areštuota Jekaterina. Jai paskambino iš Kremliaus, pakvietė atvykti į siuvimo ateljė pasimatuoti naujo palto, o ten jos laukė saugumo darbuotojai. Po arešto Jekaterina buvo pervežta į Lefortovo kalėjimą, tardymų metu kankinama, smarkiai sumušta ir palikta leisgyvė gulėti ant šaltų drėgnų rūsio grindų. Neatlaikiusi skausmo, sutiko su visais jai inkriminuojamais kaltinimais ir buvo nuteista 15metų lagerio.

Jekaterina, šalies vadovo žmona, bausmę atliko Kazachstane, vadinamajame Alžire (Akmolinskij lager žon izmennikov rodiny – Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lageris). Būdama 56 metų, buvo pripažinta silpnos sveikatos, išvengė pačių sunkiausių fizinių darbų ir buvo paskirta tvarkyti skalbinius skalbykloje.

Larisos Vasiljevos knygoje „Kremliaus žmonos“ pateikiamas toks Anos Larinos pasakojimas: Tomsko lageriuose kalėjo žinomo Maskvos profesoriaus žmona. Profesorius tuo metu Maskvoje tęsė karjerą, gana sėkmingai, buvo apdovanotas už savo veiklą, o apdovanojimą jam įteikė pats Kalininas. Profesorius, pasinaudodamas proga ir tiesioginio bendravimo galimybe, prasitarė Kalininui apie savo žmoną ir paprašė užtarimo. Kalininas atsakė: „Mano brangus drauge, mano situacija tokia pati kaip ir jūsų – aš negaliu padėti net savo paties žmonai, ką jau kalbėti apie jūsiškę!“

1945 m. gegužės 9 d. – tą dieną, kai Rusijos pergalė baigėsi Antrasis pasaulinis karas, – Jekaterina, atlikusi septynerius metus bausmės, su malonės prašymu kreipėsi į Staliną. Jos prašymas buvo patenkintas – ji buvo atleista nuo likusio bausmės laiko, panaikinant teistumą ir sugrąžinant visas teises. Tokiam sprendimui turėjo įtakos ir tai, kad Kalininas, mirtinai pasiligojęs, pats kreipėsi į Staliną su paskutiniu prašymu – išlaisvinti žmoną.

Po lagerio Jekaterina apsigyveno su dukra, į Kremlių pas vyrą negrįžo ir beveik su juo nesimatė – matyt, tarp jų atsivėrusi bedugnė buvo per gili ir neįveikiama. Kalininas mirė 1946 m. birželio 3 d. Jekaterina pragyveno dar 14 metų ir mirė 1960 m. gruodžio 22 d.

*

Kaip veikia netiesioginė totalitarizmo prievarta? Tyrėjai  tokią būklę apibūdina „taip, tarsi ne“ – taip, tarsi nebūtų dingusiųjų be žinios, taip, tarsi nebūtų nukankintų Lubiankos ir Lefortovo kalėjimuose, taip, tarsi lagerių sistema neegzistuotų. Žmogus priverčiamas perlaužti pats save, kad išmoktų nejausti, negalvoti ir nepastebėti, priverčiamas amputuoti už jausmus ir autentišką emocinę patirtį atsakingą asmenybės dalį taip, kad iš jos nebegautų jokio apie blogį pranešančio signalo ir kad ji nebekeltų jo egzistencijai jokios grėsmės.

Totalitarizmas ir yra tikrasis politinis vudu, naikinantis žmogaus esmę ir paverčiantis jį tobulu kalbančiu instrumentu, nejaučiančiu ir nereaguojančiu. Autentiški jausmai, emocijos ir išgyvenimai išstumiami ir suspenduojami taip giliai, kad kartais iki jų pasidaro nebeįmanoma prisikasti – ten, kur jie turėtų būti, nėra nieko kito, tik teisingomis ideologinėmis frazėmis dangstoma tuštuma.