Autentiškumo paieškos su Evelina Sašenko
Štai kas nutinka, kai vieną vakarą ekspromtu susigalvoji nueiti į koncertą. Visų mane dominančių renginių bilietai jau buvo išpirkti ir iš kelių likusių variantų pasirinkau pasiklausyti Evelinos Sašenko koncerto „Aplink pasaulį per 80 minučių“ Šv. Kotrynos bažnyčioje. Dainininkė E. Sašenko (g. 1987), ko gero, yra gerai pažįstama dėl jos atstovavimo Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse 2011 metais ir kasmet kuriamų chanson, džiazo, tango, miuziklų ir kitokio pobūdžio muzikos programų. Tą vakarą ant scenos jai talkino Paulius Zdanavičius (fortepijonas) ir Nerijus Bakula (akordeonas). Abu muzikantai yra profesionalai, baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ir nuo to laiko aktyviai koncertuojantys džiazo atlikėjai, užsiimantys ir pedagogine veikla.
Kelionė aplink pasaulį, kaip koncerto idėja, man asmeniškai pasirodė kiek per saldi ir paprasta. Ko gero, suprantate, jog po šiuo skambiu pavadinimu slypi žinomų meilės dainų popuri skirtingomis kalbomis. Būtų galima įvardinti, kad tai buvo ankstesnių E. Sašenko koncertinių repertuarų mozaika – skambėjo ir tango, ir miuziklai, ir šansonos. Pasak renginio organizatorių, šia kelionės idėja buvo bandoma perteikti mintis, kad „pasaulis yra mažas“ ir „kiekviename jo kampelyje žmonės patiria tuos pačius meilės, džiaugsmo, liūdesio, ilgesio ir vilties išgyvenimus“. Esą „muzika turi galią juos (jausmus) perteikti ir padaryti svetimą kalbą suprantamą, ištrinti atstumus ir skirtybes ir kalbėti apie tai, kas universalu, brangu ir artima kiekvienam“. Galima tik pridėti, kad repertuaro universalumas šiame koncerte iš tiesų buvo juntamas daug aiškiau negu jo skirtybės – čia repertuarą sudarė saldžios romantinio pobūdžio dainos. Nors buvo lengva jų klausytis, tai tik sustiprino kuriamą koncerto įvaizdį. Puikiai atliktos ir išgyventos žinomos melodijos emociškai manęs, kaip klausytojos, taip ir nepalietė, kad ir kokią gražią žinią apie muzikos galią jos bandė perteikti.
„Muzikinė kelionė“ koncerte vyko maršrutu Lenkija–Italija–JAV–Argentina–Prancūzija–Lietuva. Skirtingų žanrų ir stilistikos muzikos atlikimas (kai nuo miuziklo „Katės“ šokama prie tango) iš tiesų žymi atlikėjos E. Sašenko „viso pasaulio tradicijas“ apimantį balsinį ir artistinį įvairialypiškumą, galimybes.
Su kelionės tema taip pat siejosi ir E. Sašenko kalbos ant scenos, kai ji pristatė kiekvieną iš atliekamų dainų. Tiesa, tos kalbos skambėjo gana tuščiai – va, Italijoj šilta, Paryžius meilės miestas… Ir visas šalis dainininkė, atrodo, labai labai myli, o dainuoja tik dainas, sukomponuotas „nuostabaus kompozitoriaus, kurį be galo myliu už jo nuostabią kūrybą“. Ši pompastika skambėjo jausmingai, dramatiškai. Vis dėlto bent jau man norėjosi išgirsti nuoširdžią solistės nuomonę. Sunku jos žodžiais tikėti, po bet kokio charakterio dainos ant scenos matant tokį patį personažą, žaviai koketuojantį su publika.
Neslėpsiu, man šis koncertas labai priminė vaidinimą – visa kelionė, joje patiriami jausmai ir išgyvenimai atrodė kaip aktoriaus subtiliai keičiamos kaukės. Šis E. Sašenko chameleoniškumas scenoje buvo ryškus – vienoje dainoje ji įkūnijo jautrią mergaitę, kitoje – valdingą moterį, femme fatale, aistringą tango šokėją ar artistišką scenos divą. Dainininkė nuolat mainosi ir yra jautri, emocinga, aistringa, dramatiška, charizmatiška, žavinga, saldi. Tarp pasirodymų solistė flirtuodama juokėsi, „mirksėjo akutėmis“ ir kilnojo antakius. Galbūt tai matant susidarė įspūdis, kad tikroji E. Sašenko šiame pasirodyme kažkur slepiasi.
Ko gero, bet kas pasakytų, kad E. Sašenko yra savo srities profesionalė ir turi visus duomenis – išties gražų balsą, kurį puikiai geba valdyti. Taip pat ji pasižymi tikrai puikia išvaizda, moka šokti, bendrauti su publika ir kaip artistė yra nepaprastai charizmatiška. Ant scenos galbūt ji ir neparodo savęs, tačiau kuria žavų ir efektingą personažą, o kartu – ir ugningą pasirodymą. Kita vertus, jame nėra jokios fantazijos – čia matyti tik nuvalkiotas ir jau daug kartų matytas scenos divos štampas. O tai, kad tikroji Evelina yra kažkur slepiama nuo žiūrovų, iš tiesų nuvilia. Supranti, kad „išgyvenimai“ scenoje tėra skirtingi vaidmenys, o E. Sašenko – dar ir puiki aktorė.
Prie šio spektaklio svariai prisidėjo ir scenografija, iš esmės kuriama apšvietimo priemonėmis. „Aistringos“ dainos, kurias dainininkė priskyrė itališkai ar argentinietiškai muzikos tradicijoms, buvo atliktos ryškiai raudonai apšviestoje scenoje. Kai skambėdavo baladė – Evelina iš viršaus būdavo apšviesta siauru baltu šviesos spinduliu, suteikiančiu sceniniam vaizdui papildomą dozę dramatiškumo. Kitas nuotaiką keičiantis draminis elementas – dūmai – iš tiesų scenoje atrodė romantiškai, tačiau tuo pat metu tiesiog dusino žiūrovus, įsitaisiusius priekinėse eilėse. Turbūt nereikia net minėti, kad šitokie scenografiniai sprendimai taip pat sekė koncerto kliše – nebuvo be galo naujoviški ar išradingi.
Dainuoti E. Sašenko moka, o ir charizmos jai netrūksta. Juk ne veltui ši dainininkė sugebėjo susikurti vardą ir ryškią karjerą – ji yra profesionali ir stipri atlikėja. E. Sašenko pasižymi romantišku, artistišku sceniniu stiliumi ir tokia muzika turi savo klausytojų ratą. Ko gero, tai asmeninio skonio reikalas. Manau, ši muzikos stilistika paprasčiausiai nėra man artima. Kaip pati E. Sašenko, kalbėdama ant scenos, pridūrė: „Man malonu, kad Jums patinka. Gal kam ir nepatinka, tas irgi gerai.“
Vis dėlto koncerto pabaigoje E. Sašenko improvizaciškai dainuojant kelis bisui paliktus kūrinėlius išryškėjo jos rūpestis, jautrumas, entuziazmas, meilė ir švytėjimas. Aš tuo patikėjau. Galbūt antroje koncerto pusėje Evelina paprasčiausiai atsipalaidavo. Ištirpo sceninė kaukė ir pasirodė nuoširdi emocija. Tai ir papirko. Cituojant kitus iš koncerto išėjusius klausytojus – pabaigoje „buvo labai fainai“.
