Sparnuočiai ir uodeguočiai
Saila Susiluoto (g. 1971) – suomių poetė, eseistė, literatūros kritikė, 10 knygų autorė. Ne kartą apdovanota įvairiomis literatūrinėmis premijomis, kūryba versta į 14 kalbų. „Sparnuočiai ir uodeguočiai“ – debiutinis poezijos proza rinkinys, už kurį autorei skirta Kalevi Jäntti premija pradedantiesiems rašytojams. Tai istorija apie meilės jėgą, gyvenimo pokyčius ir amžinąją bedugnę tarp vyro ir moters pasaulių, papasakota mitų, pasakų ir legendų stiliumi.
Vertėja
Prologas
Moteris tarė vaikams: kartą buvo pasaulis, toks pat, kokį pažįstame, kitoks nei šis. Į jį patekdavai sapnuose. Į jį patekdavai, jeigu skaudėdavo. Pievose skraidžiojo paukščiai. Ir vilkai, sušuko vaikai. Ir vilkai, moteris pažadėjo; kiekvieno paukščio viduje buvo paukštis ir uodeguotis, kiekviename uodeguotyje paukštis ir uodeguotis, ir taip be galo. Didžiausi pykčiai, moteris tarė, visuomet įsiplieksdavo viduje. Didžiausia meilė visuomet buvo išsigelbėjimas. O kur vilkas, vaikai šaukė, kol užmigo. Lauke tamsiame kieme gulė snaigės, pavasario saulė užliejo balkonus sidabro šviesa, per laukus keteromis ritosi vasara. Moteris tarė: dabar paseksiu suaugusiųjų pasaką.
Paseksiu, nes aš vaikas ir sergu. Paseksiu ją sau ir tau.
Kregždžių lizdai
1.
Kartą pažinojau moterį, sukdavusią kregždžių lizdus iš gaktiplaukių. Ji sakė: iš jų aplink liežuvio galiuką suku mažyčius dailius lizdelius. Palieku juos po sofa ir ant grindų. Ji sakė: pas mus niekas nesiurbia, neturim vaikų, kam siurbti? Ji suko lizdus savo vyrui, išdėliodavo visame bute. Vyras šveisdavo juos į šiukšliadėžę, klozetą, pro trečio aukšto langus. Moteris sakė: ko gero, jie krito žmonėms ant galvų, ant skrybėlių briaunų? Vyras nustojo kalbėti, ėmėsi siurblio ir šluotų. Moteris sėdėjo krėsle, aplink liežuvį sukiodama mažyčius namus. Ji sakė: suku lizdus visiems savo paukšteliams, jie tilps – tokie jie mažyčiai. Jos vyras troško skaliko ir citavo Teoriją. Moteris sakė: kaip ir jie visi. Ji sakė: tai dovanos mano paukšteliams. Tai dovanos mano vyrui. Ji pasakė: dabar turėčiau ką nors pasakyti.
Tada ji apsiverkė.
2.
Moteris nusiplėšė odą nuo padų, pasakė: aš – maža undinėlė. Tada ji nusijuokė. Parodė kojas, kruvinas, skylėtas. Ji pasakė: negaliu išeiti iš namų, nes pakliuvau į spąstus. Visuomet juose buvau, tai ne jo kaltė, ir niekieno kito. Skausmas smelkė padus kiekviename žingsnyje. Ji gėrė vitaminus, kad neįsimestų infekcija. Ji šnabždėjo: stafilokokų bijau mirtinai. Ji troško sparnų ant kulnų, kaip giesmėse, jose žmonės moka skraidyti, jeigu mėgini tikrovėje nuo laiptų, pasipila kraujas iš nosies, jei iš balkono, numiršti. Ji paklausė: nejaugi nepanėšėju į kaži kokį kvailą gyvūną, kuris pakliuvo į spąstus ir draskosi? Ji pažvelgė į mane išsigandusi. Ji pasakė: man tikrai reikėtų išeiti, kaip manai?
3.
Kartą pažinojau moterį, kuri namie vaikščiodavo nuoga. Jos vyras ją aprengė, įsupo į užklotus, veltinius, chalatus. Moteris viską nusimetė ir švytėjo. Ji troško vaikščioti nuoga, basomis. Po mišką ir svetimas vietas išmėtė batus. Drabužius paliko ant grindų, pasičiupo mėnulį. Ji pasakė: visuomet degu, siekiu. Ji šypsojosi. Ji pasakė: mėnulio sveikas pienas, saulės – pražūtingos akys. Ji linktelėjo sau. Jos vyras žvelgė į kitą pusę ir mylėjo moteris iliustracijose, vilkinčias daugybę sluoksnių. Vyras pasakė: moteris natūraliai daili. Moteris nusijuokė ir nesustojo. Ji nesustojo, nors vyras ir prašė. Kai vyras melsdavo, ji privalėjo juokingai išsiviepti, todėl, pasakė moteris, kad buvo taip juokinga. Todėl, pasakė vyras, kaip tik todėl aš išėjau.
4.
Moteris garbino vyrą, sakė: gyvenu Dievo namuos. Ji laukė vyro grįžtant iš darbo, nes iš tikrųjų buvo ne moteris, o mergaitė. Ji atsiverdavo vyrui visur, visada. Visuomet mylėsiu šį vyrą, ji sakė. Aš nusijuokiau. Ji pažvelgė į mane piktai ir šnypštelėjo: tu visai nieko nežinai, tu sena ir pavargusi. Vieną vakarą ji pas mane atėjo susitaršiusiais plaukais. Ji pasakė: man reikia išeiti, nes aš mergaitė, ar supranti. Tada ji apsiverkė ir atsilošė į sieną. Taip ji raudojo tris dienas, tris naktis, kol nustojo ir pasakė: nuo šiol visuomet sapnuosiu vandenį. Kasnakt vanduo paplūs kaip ašaros, kol sugalvosiu būdą.
5.
Kartą pažinojau moterį, kurios vyras apie ją šitaip pasakė: nepakenčiama mergiotė. Amžinai strakalioja nuoga, maivosi, vaiposi. Jis pasakė: moteris niekada nejuokinga. Vyras atsiduso ir pasakė: ji ištaškė batus po miškus, mėgino skristi nuo laiptų, laiptinėje teko valyti kraują. Suko kregždžių lizdus iš gaktiplaukių, nė neklausk. Ir iki kraujo nusidraskė padus, paskui nebepaėjo. Vyras pasakė: ji nesitvarkė. Negamino, rydavo viską, jeigu gamindavau aš. Vyras pasakė: infantilu. Paklausiau, ar jis mylėjo moterį. Kaip galima tokią mylėti, vyras atsakė, kaip nemylėti. Tuomet jis pasakė: išdaviau tą mergiotę su kita pasitaikiusia moterim, ji – rūpestingas žmogus, gera moteris. Grįžau paryčiais, beveik dieną, sekamas nusmurgusios benamės katės. Negalėjau tada palikti mergiotės, vyras pasakė, katė mane sekė iki namų, kaip tokią paliksi, kaip nepaliksi.
Iš „Penkių pasakų apie priemiesčio namus“
2.
Vaikai klykia, ir botų niekad neįmanoma rasti. Pirštinės pliaukši per skruostus, pienuoti vaikai įsikimba padurkų, padurkai sudrėksta nuo kraujo. Sienose raižomas tūkstantmečių senumo ritualas, hieroglifiški gandrai: abortai. Persileidimai. Gimę. Nesveiki. Jokia svečių knyga nėra pakankamai didelė, jokia siena, joks namas, moterys priverstos rašyti danguje ir dirvoje, žodžiai išnyksta be pėdsakų, mat pavasarį žemę reikia suarti, rudenį vyrams išbarstyti pievoje kalkes. Niekas nenori nieko blogo ir niekas nieko baisiai gero, lelijos žydi, vaikai žydi, meilė žydi ir melas.
4.
Dienomis moterys verkia, pasiėmusios kūdikius vaikšto nuo namo prie namo, namai maži, gyvenimas – prerija. Jos geria vyną, vėl verkia: nukirpk man plaukus, pažiūrėsiu tavo vaiką. Iškepk man pyragą, sutvarkysiu tavo namus. Pažiūrėkim vasarą, ji greitai praeina, suskaičiuokim metų dienas. Jos paišo smėlyje brūkšnelius kaip kaliniai, strėlių antgalius kaip tie, kurie trokšta daug pasakyti nežymiais gestais. Bet vaikai ateina kvatojančiom širdim, vis daugiau vaikų lipniomis rankelėmis, besišypsančiom lūpom, jie kvatojas iš širdies iki trapumo, striksėdami užpusto brūkšnius sau po kojom.
5.
Kaimynė šnabžda: mūsų langai atviri kaip ir durys. Mūsų vaikai sulaužyti kaip ir mes. Rankos nusilupinėjusios nuo feirio, venos matyti, matyti, kas kraujyje įrašyta: kai žaislai bus nužaisti, ikėjos supirktos, muilų nugremžti žmonės sutvarkyti. Tuomet, sako ji, susipakuosim vaikus, namus, sugrįšim. Nemoku, ji sako sau, atbulomis kaip burtas? Priklausiau šalies orientacinio rinktinei, ji šnabžda, svarbu žinoti, kur esi, naktimis įsijungti lempelę. Tuomet ji sako: viena kasė sniegą, kad ateitų pavasaris. Viena sudegino šeimos namus. Viena užsilipo ant ikėjos stogo, išskleidė sparnus, nuskrido į tvarių baldų dangų.
Vilkų pasaka
Brangieji vaikučiai, sako mama, tada nebesako. Kai jie užmiega, ji šnabžda sienoms: kartą verkiau tris dienas, tris naktis, kartą pavirtau vilku. Ties smilkiniais išdygo ausys, girdėjusios, mačiusios, uodusios – viską. Ji sako: žvėris yra gyvas, žvėris yra. Per valandą nubėgau trisdešimt tris kilometrus, šnabžda moteris, švilpiau užšalusiu ežeru, ilga, juoda eglių eilė. Per valandą nubėgau tamsai į vidurius, tamsoje buvo gera. Kur buvai, klausė vyras, kai sugrįžau su uodega po pažasčia. Jau sakiau, pasakė moteris, atsuko nugarą, baltą ir skaisčią kaip kiekvienas draudimas. Vyras pasakė: daugiau aš tau nieko nebesakysiu. Jis užrakino ausis ausinėse, grojo paukščių giesmes, čiurlenančią kalnų versmę it trikampio skimbsėjimą. Būdravau ištisas naktis, šnabžda moteris, laikiau už ausų susiėmus, kad šios vėl nepavirstų kuo nors, spigiai inkštė kriauklelės. Kartą pažadinau vyrą, ar turiu ausis, paklausiau. Ne, vyras atsakė, ir galvos nebeturi. Brangiosios sienos, šnabžda mama, ir jie ilgai ir.
Sparnuočiai ir uodeguočiai
9.
Po daugelio metų moteris susitiko vyrą. Moteriai buvo išaugusi uodega ir auksiniai iltiniai dantys, vyras tapo išmintingu Kariu. Ar vis dar, paklausė Karys, šokinėji nuo laiptų? Ar vis dar kažkas tau gamina, viską suryji? Vis dar esi lengva ir sunki panėšėti? Bet moteris neatsakė, ji verkė pražuvusių batų, nebaigtų žmonių, tuščiuose butuose likusių kregždžių lizdų. Ar vis dar, šyptelėjo Karys. Tuomet moteris nusijuokė, ir šiek tiek sušvito, spindėjo it ant paveikslų krintantis sniegas. Vis dar, šypsojosi vyras. Ir vis dar, jis sušnabždėjo, man atsiversi, visur, visada? Ar vis dar raudosi, jeigu apglėbsiu tave, ar vis dar, jeigu bučiuosiu, ar vis dar, mergaite su uodega? Vis dar, paprašė moteris ir verkė štai kaip: vanduo aplinkui pakilo ir ėmė taškytis, jiedu į laivą pasiėmė po porą kiekvienos rūšies. Lijo keturiasdešimt dienų, keturiasdešimt naktų, vandenys užliejo žemę šimtui penkiasdešimt dienų ir kone visi nuskendo.
Iš: Saila Susiluoto. Siivekkäät ja hännäkkäät. Helsinki: Otava, 2001
Vertė Urtė Liepuoniūtė
