Skaitymo nerimas

Antoineʼas Compagnonas (g. 1950) – belgas, prancūzų literatūros profesorius, kelių dešimčių literatūrologinių knygų, tarp jų ir apie Charlesʼį Baudelaireʼą, Michelį de Montaigneʼį, Marcelį Proustą, autorius. Skaitymą ir apskritai bet kokį mokymąsi jis lygina su virškinimu: „Skaitymas, kaip ir maistas, neturi būti ragaujamas puse lūpų ar tiesiog praryjamas: jis turi būti lėtai kramtomas, gromuliuojamas, kad savo substancija pamaitintų dvasią ir kūną.“

Straipsnis L’angoisse de lire buvo išspausdintas literatūrinio žurnalo „Le Magazine littéraire“ 2001 m. liepos–rugpjūčio numeryje.

Nūdien labiau mėgstama pabrėžti skaitymo malonumą: tai mūsų laikmečio ir pasaulio mąstysenos požymis. Pavyzdžiui, stengdamiesi apginti knygą nuo vaizdinio apžavų ir prestižo, nuo dvasinio elektronikos monopolio, pedagogai iš kailio neriasi dėstydami apie malonumą, tarsi tai būtų skaitymo alfa ir omega. Oficialūs tekstai apie prancūzų kalbą gimnazijose ir licėjuose taip pat akcentuoja malonumą, kad apgintų skaitymą nuo murksojimo priešais televizorių, burlenčių sporto ir narkotikų beprasmybės. Tokie ketinimai geri, bet iliuzijos ‒ pavojingos. Žinoma, skaitymo malonumas egzistuoja, nėra jokio reikalo to neigti: malonumas pasinerti į romano pasaulį, malonumas gėrėtis poemos kalba, malonumas, kai laikas sutrumpėja iki fikcijos akimirkų, malonumas suprasti save ir visa kita. Tačiau tai nėra nekenksmingas malonumas: jis toks, už kurį reikia mokėti. Kaip ir kodėl reikia iškelti aikštėn, kad skaitymas susijęs su „splinu“ ir nerimu, ir dar taip glaudžiai, kad net klausiu savęs, ar melancholikai nėra vieninteliai geriausi ir tikriausi skaitytojai?

Panagrinėkime Montaigneʼį, pavyzdingą skaitytoją. Jis užsidarė savo bibliotekoje, kad skaitytų ir, kaip pats teigia, „stabtelėtų ir atsigautų“. Taigi, užuot pailsėjęs, atradęs sielos ramybę ir romumą, jis pajunta nerimą, jį lanko „fantastinės chimeros ir pabaisos“, trumpai tariant, košmarai, kuriuos jis išgyvena būdamas knygų draugijoje. Jei jis pradeda rašyti, tai tik todėl, kad jam pasidarė nejauku ir bloga nuo skaitymo – užuot apmaldęs, jis išmušė jį iš pusiausvyros. Skaitymas nesuteikė tikrumo, tvirto pagrindo po kojomis, ryžto, jis pakirto ir tą mažumą jo įsitikinimų apie gyvenimą, o ypač apie mirtį. Ir tik po ilgų apmąstymų savo esė „Knygos“ jis galėjo parašyti: „Knygose aš teieškau malonumo ir garbingos linksmybės.“ Taip, jis išties kalba apie malonumą, bet kylantį jokiu būdu ne iš savęs paties, o pasiekiamą po griežčiausios askezės, išplėšiamą iš prislėgtumo gniaužtų.

Dar pažvelkime į ponią Bovari, kuri skaitymu gynėsi nuo nuobodulio gyvendama pensione ir provincijoje iki tol, kol šis privedė ją prie savižudybės. Jos pasibjaurėjimas ir meilė gimsta iš knygų. Vadinasi, skaitymas nėra nepavojingas. „Jos gyvenimas yra suformuotas knygų pačia liepsningiausia ir destruktyviausia prasme“, ‒ teigia Roland՚as Barthes՚as. Ponia Bovari miršta nuo savo skaitinių, kaip Paolas ir Frančeska, kurių meilę įkvėpė Lanselotas ir Gineverė iš romanų apie apvaliojo stalo riterius. Paolą ir Frančeską Dantė pasmerkė amžinajam pragarui. „Daugelis iš mūsų, jei ne visi, ‒ esame ponia Bovari“, ‒ toliau tęsia Barthes՚as. Taip, skaitymas yra malonumas, bet toks, kuris pražudo.

O Marcelis Proustas „Skaitymo dienose“ (Journées de  lecture) prisimena skaitymą ilgomis miglotomis dienomis ilgųjų savo vaikystės atostogų metu. Be abejo, jis aprašo skaitymą kaip „dievišką malonumą“, prieš kurį visi kiti laisvalaikio užsiėmimai yra suvokiami kaip trukdžiai: „[...] tie skaitymai per atostogas, įsislapstę į ištisas dienos valandas, jie buvo tokie romūs, tokie neliečiami, suteikdavę tikrą prieglobstį.“ Tačiau toliau jis pasakoja apie labai trikdančią patirtį, nes jo prisiminimai mažiau susiję su perskaitytomis knygomis, o labiau su jį tada supusia atmosfera, apie „praslinkusias dienas“, tą triukšmą, kuris buvo aplinkui, kuris blaškydavo, pratęsdavo skaitymą: „Turbūt vaikystėje nėra laimingesnių dienų už tas, praleistas su mėgstama knyga, dienų, kurias manėme praradę tuščiai, tarsi jų neišgyvenę.“

Proustas mums primena, kad idealiausias laikas skaityti ‒ tai tas begalinis laikas vaikystėje: Liepos 14-oji, Rugpjūčio 15-oji, mokslo metų pradžia spalį, atostogos po Visų šventųjų dienos, Kalėdos, Velykos; tai ilgų ilgiausia trukmė praturtinti, prisijaukinti, atkurti tą metą, kuris mažumėlę pasikartoja kiekvieną sekmadienio popietę, staiga smilktelėjus į širdį. Juk mes visi pamename vaikystę kaip beribę, paslaptingą, lengvabūdišką. Skaitymas – tai malonumas, Montaigne՚io, ponios Bovari, Prousto malonumas, tačiau jis neatsiejamas nuo liūdesio, tai malonumas, tuštybės fone ryškėjantis kaip memento mori, Gustave՚o Flaubert՚o „marinatas“*, kuris, vos tik užvertus knygą, vėl sukelia nerimą. Proustas to taip pat neignoravo, analizuodamas tą netekties akimirką perskaičius knygą.

Užverčiame paskutinį puslapį: „Parmos kalėjimai ištuštėjo.“ „Jis gavo Garbės kryžių.“ „Apie tai daugiau niekas nekalba.“ Jaučiamės didžiai apvilti, netekę tikslingo užsiėmimo, žvelgiame į tuštumą. Jau antra arba trečia valanda ryto, iki tol skaitėme lovoje, nepaisydami tėvų patarimų, rėmėmės viena alkūne, paskui kita, nes traukė mėšlungis, knygą rijome slapčiomis, eikvodami rytdienos laiką, ir štai pabaiga – Žiuljenas Sorelis mirė. Visuomet viskas baigiasi mirtimi: „Atsikeldavau, pradėdavau vaikščioti palei lovą, kad apraminčiau sukilusias emocijas“, – pasakoja Proustas, ir tai jam kainuos dar vieną nemigos naktį.

Nors apie skaitymo pradžią irgi galime kalbėti kaip apie sujaukiančią, beskaitydamas ištisus puslapius – 30-ą, 60-ą, 100-ąjį, – pajunti netenkąs atskaitos taškų, skiriamųjų ženklų ir jautiesi nebe namie, o romano pasaulyje. Knyga, kuri skaitoma kaip per sviestą, veikiausiai yra knyga, kuri neverta, kad ją skaitytum. Yra knygų, kuriose neįmanoma pasiklysti nuo pat pradžių, kurios nori, kad jų atsisakytumėte, nes jeigu tęsite toliau, iki pat knygos pabaigos jausitės nejaukiai. Yra knygų, kurias pradėdavau begalę kartų ir niekuomet neperžengdavau malonumo slenksčio. Bėgant metams, pavyzdžiui, norėjau pabaigti Maurice՚o Blanchot esė, ir kiekvieną sekmadienį, popietėm, apie penktą – pilkąją valandą, – pradėdavau „Laukimą ir užmarštį“ (L’Attente, l’oubli) ir visuomet atsidurdavau neįveikiamoje teritorijoje, kol sykį pasakiau sau, kad šios knygos intencija yra suklaidinti mane visiems laikams ir atimti bet kokį skaitymo malonumą prieš skaitymą, po skaitymo, taip pat ir skaitymo metu.

Taigi nerimas sukyla prieš skaitant, paskaičius, skaitymo aplinkoje ir net tada, kai skaitoma: skaitymas prisodrintas nerimo. Visa melaginga reklama norėtų mus įtikinti, – ypač moksleivius, kuriems ji pataikauja, – kad skaitymas yra nekintamas, greit suvartojamas malonumas, tarsi jo būtų lengva pasiekti. To rezultatas – po skaitymo vaikystėje vaikai nusigręžia nuo knygų, nes šios juos vargina, sukelia beviltiškumo jausmą.

Prisiminkite, kai pirmą kartą išties mėgavotės skaitymu: toje primityvioje scenoje jus kažkas labai sujaudino, jau nebebuvo taip kaip anksčiau, jūs nebuvote toks, koks anksčiau, lygiai kaip Paolas ir Frančeska. Yra dviejų rūšių knygos: tos, kurios jus keičia visam gyvenimui, ir visos kitos. Knyga, kuri jūsų neperkeičia, nėra skaitymo verta knyga.

Vertė Monika Nemanytė