Praradimai
Pirmąsyk, kai tai nutiko, apsispręsti turėjau tą pačią minutę. Tai padaryti nebuvo sunku. Sunkiau buvo sutelkti mintis ir ištarti: „Būtinai atvažiuosiu.“ Tuo metu dar nesuvokiau, kad Sigitą matysiu paskutinį kartą. Jos dvynė vėliau pasakys: „Gydytojai sako, kad šviežių braškių nesulauks.“
Lipdamas ligoninės koridoriaus laiptais žemyn prisiminiau savo senelio brolį, kurį visa giminė ir kaimas vadino Bladžiu. Vieną popietę prieš daug metų dėdė Jonas atsivežė Bladį pas mus ant kalnelio. Šypsojomės mes, jaunesni, prisiminę jo medų, kurį jis mums taip dosniai dar prieš kokią gerą dešimtį metų dalijo ir ragino ant šviežių agurkų tepti. Pastumdė tada Bladis lazdele kelis nukritusius savo brolio sodintos saldinės obels obuolius, apžvelgė laukus ir žinovo balsu ištarė: „Nusikasiu bulves ir tada jau eisiu.“ Visi tada žinojom, kad pats bulvių jis jau niekada nebekas, o kur eiti ruošiasi, irgi supratom – su visam.
Naujieną apie Sigitą kamuojantį vėžį jau buvau išgirdęs. Tik nebuvau pasiruošęs kalbėti su ja, bet telefonas man jau buvo atkištas ir trauktis nebebuvo kur. „Žmogau, turi atvažiuoti nors penkioms minutėms. Ir sesė bus čia. Kiek metų praėjo.“
Nebuvau pasiruošęs ir toms penkioms minutėms. Riedėdamas pažįstamų, bet per tiek metų pasikeisti spėjusių Telšių gatvėmis, kurios, kaip tyčia, nesąžiningai sutrumpėjo, rinkau mintis į krūvą, tik jos, neklaužados, negulė taip, kaip norėjosi. Kaip susitelkti susitikimui su žmogumi, kurio niekada daugiau nebepamatysiu?.. Labai nenorom tokią tikrovę sau pripažinau. Apsukau galvoje įkyrių minčių ratą ir vėl sugrįžau ten, kur pradėjau, o mašinikė jau suko į ligoninės aikštelę…
Negalvoju taip nei apie man bilietą pardavusį kino teatro kasininką, nei apie sniego angelą – kaimynę, dar kartą iki pat mūsų namo laiptelių savo raudona mašinike nukasusią sniegą, nei apie raudonbarzdį prietelių, kuriam ne pirmą kartą „parėjo“ nugara nieko sunkaus netampant… O juk visi neišvengiamai einam į tą pačią pusę.
Beieškodamas praėjau reikiamą palatą ir tada netikėtai išgirdau savo vardą, šūktelėtą taip, kaip buvau įpratęs girdėti mokyklos koridoriuose ir katedros šventoriuje ir jau visai buvau pamiršęs, kad kas jį taip tartų. Klaidos čia negalėjo būti – apsisukęs sugrįžau kelis žingsnius ir kelias dešimtis metų atgal ir pamačiau Sigitą, sėdinčią lovoje prie lango, ir jos dvynę – ant kėdės šalia.
Atrodė, kad, tokiomis aplinkybėmis susitikus, įšliauš, įsirangys ir kojas apsivys nejaukios tylos, liūdesio ir gailesčio gyvatė, tačiau tokia neprašyta viešnia neaplankė. Nebuvo nei tylos, nei liūdesio, nei gailesčio, tik noras visiems toje ligoninės palatoje esantiems dar sykį kartu pabūti, pažiūrėti vienas kitam į akis ir palaikyti už rankos. Tik dabar jau nežinau, ar to pasilaikymo už rankos labiau reikėjo Sigitai, ar man…
Po pusmečio vėl išgirdęs panašią žinią – šį kartą apie įsigalėjusį vėžį Ginto kūne, – nesijaučiau nei geriau panašiam susitikimui pasiruošęs, nei kažko iš gyvenimo pasimokęs. Žinoma, kad būtinai turėjau nuvažiuoti tas mylias, skiriančias tuometinį savo kelionės tikslą ir miestelį, kuriame kitokiomis aplinkybėmis būčiau daug mieliau apsilankęs.
„Tu turbūt esi pasiruošęs žygiui ir susiradęs gerus takus. O aš… Pažiūrėk į mane“, – Ginto atraitojęs pakėlė aukštyn marškinius ir ašarų kupinomis akimis pažvelgė tiesiai į manąsias. Žmogaus, kurį pažinojau, buvo likusi mažesnė pusė. „Eikim į daržą. Surinksim pomidorus. Bene rasim tau ir persiką kokį užsilikusį“, – pakilo iš gilaus krėslo Ginto.
Žinojau ir apie tą daržą, ir apie tuos pomidorus. Bene prieš gerą dešimtį metų skambinau Ginto ieškodamas bendrakeleivio eilinei savo kelionei į Didįjį Kanjoną. Iš arčiau gyvenančių nieko neprikalbinau. Tad Ginto buvo bene paskutinė viltis tais metais, nes vienas leistis iki Kolorado upės nebuvau pasiruošęs. „Kaip gerai, kad man paskambinai. Žinai, smagu žiesti puodus ir auginti pomidorus, bet reikia ir kaulus pakrutinti. Būtinai einam.“ Tai buvo mūsų antra kelionė į didįjį plyšį žemėje. Po to buvo ir dar viena. Kadaise tas pačias rausvas dulkes ant batų ir kelnių kartu nešiojom daug mylių. Dabar atrodė, kad kiekvienas žingsnis yra svarbus.
Ginto patraukė tiesiai prie persikų medžio. Atidžiai apžiūrėjo šakas ir pamojo lazda: „Einam, patikrinsim kitą.“ Po kelių žingsnių stabtelėjo, pamatęs yrantį vaisių ant žemės, apspistą vapsvų: „Aha, ir su jomis pasidalinti reikia.“ Lėtai nuėję prie kito ir vėl nieko neradę, maniau, kad suksim prie vešliai atrodančio daržo, bet Ginto, pakabinęs lazdą ant šakos, kitų įsitvėręs, ėmė purtyti medį tarsi prašydamas: „Juk tokį kelią atvažiavo manęs aplankyti – turi būti nors vienas.“ Ir dar kartą, ir dar kartą pakratė. Nežinojau, kam turėjau pulti padėti: ar Ginto, ar medžiui. Persikų jau nebebuvo. Tik vėl mintyse sušmėžavo senolis Bladis su lazda, šį kartą įgavęs Ginto pavidalą. Sulaukęs persikų ir gausaus pomidorų derliaus, po kelių savaičių išėjo ir Ginto.
„Ginto yra pabėgėlis. Jo gyvenimo tvarka kitokia nei mūsų“, – gerdama silpną arbatą kalbėjo Ginto žmona, būdama ne ką stipresnė už pačios pasiūlytą arbatą. „Mes, paprasti žmonės, vis skundžiamės kuo nors. Pabėgėliai nesiskundžia, jie daro. O Ginto darydamas dar ir džiaugsmo randa. Ir sau, ir dar su kitais tuo džiaugsmu pasidalina.“ Džiaugsmu, kaip derliumi, kurį pats puoselėjo ir užaugino.
Iš Tauso sugrįžęs į Santa Fė, viešbučio kambaryje radau savo madoną su kūdikiu ant rankų. Pabučiavęs abi, stipriai apkabinau ir ilgai taip stovėjau palinkęs, negalėdamas nė žodžio pratarti.
